Specialiai iš Kyjivo, Ukraina
„Nesistebiu iš rusakalbių girdėdama įžeidinėjimus, bet kai žeminamus komentarus tenka išgirsti ir iš latvių, labai apmaudu. Sūnus buvo didelis tėvynės patriotas, o Ukrainos ginti išvyko norėdamas, kad karas nepersimestų pas mus, į Latviją“, – sako Sandra Onckulė.
Jos 28-erių sūnus Vitalijus Smirnovas prieš kiek daugiau nei metus žuvo Ukrainoje.
Jo laidotuvės nebuvo viešos, o žuvusiojo mama dar ilgai slėpė savo veidą nuo žiniasklaidos.
Prieš mėnesį Ukrainoje žuvusio antro latvių savanorio, 41 metų rygiečio Edgaro Platonovo artimieji irgi atsisakė viešų laidotuvių ir nepanoro bendrauti su žiniasklaida.
Charkivo regione kariaujantis latvis man prasitarė, jog toks už Ukrainą žuvusių latvių artimųjų bandymas išvengti viešumo gali būti susijęs su tuo, kad Latvijoje beveik pusė gyventojų yra rusakalbiai. Dalis jų paramą Ukrainai vertina neigiamai.
Su juo prieš keletą mėnesių buvau parengęs interviu, tačiau kitą dieną latvis persigalvojo ir paprašė pokalbio spaudoje neskelbti – pabūgo dėl artimųjų saugumo.
Anot jo, kai kuriose Latvijos vietovėse dominuoja rusakalbiai, dalis jų tebetiki Maskvos propaganda ir neigiamai vertina paramą Kyjivui.
„Liūdna, kad žuvo dar vienas tautietis. E. Platonovo nepažinojau, bet prieš kokius du tris mėnesius mus pasiekė žinia, kad yra atvykęs vaikinas iš Rygos. Užsieniečių legione mūsų, latvių, nėra daug, vos keliolika. Prieš metus žuvusį Vitalijų neblogai pažinojau, teko kartu kariauti, o kai sužeistas gulėjau ligoninėje, jis mane ne kartą lankė. Buvo tikras profesionalas, bebaimis, eidavo į pačias rizikingiausias užduotis“, – per dienos šviesos taip ir neišvydusį interviu pasakojo latvis.
Apie E. Platonovo žūtį Latvijos gynybos ministerija pranešė sausio 11-ąją.
Tada, kai į Rygą atėjo oficialus patvirtinimas iš Kyjivo, jog rasti gruodžio 25 dieną mūšyje netoli Novoyehorivkos gyvenvietės, Luhansko regione be žinios dingusio kario palaikai.
Tyrimai paliudijo, kad tai E. Platonovas.
Latvijos spauda rašė, kad žuvusysis Rygos universitete buvo baigęs finansus, dirbo bankuose konsultantu.
Jį pažinojusieji karį apibūdino kaip gerą, nuoširdų ir pozityvų žmogų, kuris visada buvo ištikimas savo principams.
Šiame kare abi pusės intensyviai naudoja sprogmenų prikrautus dronus. Asociatyvi nuotr.
Prieš metus žuvusio 28 metų V. Smirnovo mama Sandra Onckulė tik praėjus kuriam laikui nusprendė nebesislapstyti.
Pareiškė, kad nenori, jog sūnus nugrimztų užmarštin, ir išskirtiniuose dviejuose interviu Latvijos radijui atskleidė tiesą apie sūnų ir savo šeimą.
Moteris papasakojo, jog sūnus pats nenorėjo, kad apie jo išvykimą ginti Ukrainos būtų žinoma Latvijoje. Taip norėjo apsaugoti artimuosius nuo galimų nemalonumų.
Per pirmą interviu S. Onckule dar slėpė savo veidą ir nutylėjo gyvenamąją vietovę, tačiau vėliau moteris nusprendė nebesislėpti, nors prisipažino, jog tenka išgirsti keiksmų ir net buvo išvadinta nacisto mama bei naciste.
S. Onckule papasakojo, kad gyvena provincijoje. Be Vitalijaus, turi dar vieną sūnų ir tris dukras. Vitalijus buvo vyriausias, jo tėvas rusas mirė, kai berniukui buvo treji metukai.
„Jis buvo labai pareigingas, drausmingas, labai geros širdies, mylėjo gyvūnus, negalėjo praeiti pro šunį ar katę jų nepaglostęs“, – apie žuvusį sūnų kalbėjo S. Onckulė.
Dar mokydamasis penktoje klasėje berniukas pareiškė, kad užaugęs bus kariu.
Mokykloje Vitalijus įstojo į šaulių organizacijos „Zemesargi“ jaunimo padalinį, vėliau į suaugusiųjų, o galų gale į karo mokyklą bei tapo profesionaliu kariūnu.
Kai 2022-aisiais Rusija užpuolė Ukrainą, Vitalijus kelis mėnesius labai įdėmiai žiniasklaidoje sekė įvykius, o paskui atsistatydino iš pareigų Latvijos armijoje ir mamai pasakė: „Važiuosiu padėti kovoti su okupantais.“
Į mamos priekaištą, kam to reikia, sūnus atsakė kovosiantis ten, kad čia nereikėtų patirti to, ką patiria ukrainiečiai.
Sandra pamena sūnų perspėjusi, jog Ukrainoje gali žūti. Drąsus vaikinas atsakė: žinau.
Nenorėdama išleisti sūnaus į karą, S. Onckulė netgi pareiškė vyksianti kartu – tapti fronto medike, gaminti valgį.
Tai išgirdęs sūnus apkabino mamą, pasakė, jog ją labai myli, tačiau šios pareiga rūpintis mažesniais vaikais, kurie dar paaugliai.
Sandra iki šiol negali pamiršti šio pokalbio. Save graužia, jog jei jaunesnius vaikus būtų patikėjusi vyriausiai dukrai ir vykusi kartu su Vitalijumi, šis galbūt būtų likęs gyvas.
Vitalijus žuvo kartu su dar trimis užsieniečių legiono kariais, kai antrą valandą nakties į jų gyvenamąjį namą Donecko regione netoli Limano pataikė rusijos okupantų dronas.
Spėjama, jog arba grįžtančius iš užduoties karius slapta iš aukštai sekė priešas, arba kažkas iš kaimelio gyventojų pranešė, kur miega gynėjai, ir rusai nutaikė dvi sprogmenų pakrautas skraidykles.
Viena iš jų smogė šalia namo, kita pataikė tiesiai į kambarį, kuriame buvo kariai.
Šie vos prieš 15 minučių buvo grįžę iš mūšio ir ruošėsi eiti miegoti.
Kartu su latviu žuvo Estijos, JAV, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiai. Sunkiai sužeistas išgyveno tik vienas amerikietis, per sprogimą buvęs lauke.
Tos dienos, kai iš Ukrainos paskambino pranešti apie Vitalijaus žūtį, S. Onckulė nenori prisiminti.
Ji neatsiliepė į skambutį, mat sūnus buvo pataręs į nežinomų numerių skambučius neatsakinėti.
Po kelių minučių mamai perskambino savarankiškai gyvenanti vyriausia dukra Evija.
Ji kūkčiodama išlemeno: Vitalijaus nebėra.
„Aš tos žinios nepriėmiau, vyliausi, kad ką nors supainiojo, įsivėlė klaida, kad Vitalijus netrukus paskambins. Su juo dažnai susirašydavome, o kalbėdavomės savaitgaliais. Labai jo ilgėjausi, jei savaitgalį nepaskambindavo, pati surinkdavau dalinio vado numerį. Šis mane ramindavo, kad turėčiau kantrybės, sūnus tikrai paskambins, bet neklausydavau, vis jo ieškodavau“, – pasakojo mama.
Kai iš sūnaus nebegavo žinučių ir jis nebepaskambino, S. Onckulė palengva įsisąmonino, jog Vitalijaus tikrai nebėra.
Iš pradžių dar vylėsi, kad jis pateko į ligoninę, mat Vitalijus tris kartus buvo sužeistas ir gydėsi. Kovos lauke iš viso išbuvo dešimt mėnesių, buvo paaukštintas į seržantus, užsitarnavo du apdovanojimus.
Antrasis įteiktas po mirties, o pirmąjį gavo už tai, jog sėkmingai pavadavo sužeistą būrio vadą ir priėmęs ryžtingą sprendimą atsitraukti iš mūšio lauko sėkmingai išvedė karius.
„Sūnus neslėpė, jog fronte sunku, rusai turi daugiau technikos ir karių, jog pirmus keturis mėnesius baiminosi žūties, o vėliau su tokia likimo galimybe susitaikė, nors dauguma ten nuvykusių kariauti latvių pajutę karo baisumus persigalvojo ir išvyko atgal“, – kalbėjo S. Onckulė.
Į akis Sandrai retas kas drįsta blogai kalbėti apie jos sūnų, padėjusį galvą už Ukrainą.
Bet aplinkiniai girdi tokias kalbas ir mamai perpasakoja.
Kai kurie rusakalbiai niršta, jog Vitalijaus tėvas buvo rusas, esą kaip rusas galėjo kovoti prieš maskvą.
Kartą gatvėje vienas vyriškis S. Onckulei priekaištavo, jog eina puošti nacisto kapą.
„Vitalijus buvo Latvijos patriotas. Jis vyko į Ukrainą tam, kad mums nereikėtų kariauti čia“, – sako mama.
S. Onckulei skaudu ir pikta girdėti ir netolimos parduotuvės kasininkės žodžius, jog jei ne valstybės skiriama parama Ukrainai, latviai gyventų geriau.
Sandra ir pati renka bei veža paramą į Ukrainą Vitalijaus bendražygiams.
Moteris neatsistebi, kad Latvijoje vis dar yra žmonių, kurie nė karto per trejus karo metus nepaaukojo Ukrainai net kelių eurų – nė tiek, kiek kainuoja kavos puodelis restorane. Nesusimąsto, kad jei rusai nugalės Ukrainą, karas ateis į Latviją.
„Karas parodo, kas ko vertas. Taikos metu lengva apsimesti patriotu. Manau, kad laukiančių rusijos atėjimo Latvijoje nemažai, nes kaip galima kalbėti, kad mano sūnus gynė „banderovcus“, kad nenusipelnė pagarbos, o mūsų šeima fašistai. Manau, dalis Ukrainos kritikų toliau žiūri rusijos televiziją ir tiki maskvos propaganda. Jie nepasikeis, tokie mirs“, – kalbėjo S. Onckulė.
Vitalijui išvykus ginti Ukrainos, jo sesuo irgi įstojo į karo mokyklą.
„Vitalijus neslėpė, kad nenori žūti, kūrė gyvenimo planus. Didžiuojuosi juo, nes žuvo dėl savo tėvynės saugumo. Palaidotas šalia senelio, kuris žuvo būdamas partizanas ir kovodamas 1945 metais su rusų okupantais. Abu buvo tikri, o ne apsimetėliai šalies patriotai“, – sako S. Onckulė.
Komentarai
Užuojauta, netekus mylimo sūnaus. Vaiko netektis- neišmatuojamas skausmas. Laikykitės! Ačiū Jūsų sūnui už jo drąsą, už jo atsakomybę ginti ir padti nuskriaustai Ukrainai, ir mums – Baltijos valstybėms! Tegu bus pagerbtas jo atminimas amžinai! Ačiū.