Asmeninio archyvo nuotr.

Už kalbos puoselėjimą – medalių lietus

Už kalbos puoselėjimą – medalių lietus

Panevėžiečio, 5-osios gimnazijos abituriento Danylos Navicko vardas jau ne pirmus metus skamba geriausių Lietuvos jaunųjų vertėjų konkursuose. Už kalbos grožio puoselėjimą kalbininko Petro Būtėno premija apdovanotas jaunuolis kuklinasi: „Nesu meniškos sielos žmogus, tačiau versdamas tekstą tampu tarsi antruoju autoriumi, turinčiu galimybę įdėti savo dalelytę į verčiamą kūrinį“, – sako D. Navickas.

Jau 54-ąjį kartą organizuotame Jaunųjų filologų konkurse praėjusiais metais panevėžietis D. Navickas tapo II laipsnio diplomo laureatu, o dar 2020 metais pripažintas geriausiu Lietuvos jaunuoju vertėju.

Abiturientas šiame konkurse dalyvavo net trejus metus iš eilės – 9-oje, 10-oje ir 11-oje klasėse, tad patirties turi išties nemažai.

Paskutinėse dvejose filologų varžytuvėse Danyla laimėjo sidabro medalius, o pirmaisiais metais jam pavyko išplėšti auksą – vaikinas tapo geriausiu literatūrinio kūrinio jaunuoju vertėju iš rusų kalbos. Pasak D. Navicko, jis nė kiek nenustebo, jog ir 2022-aisiais pateko į finalininkų trejetą.

„Didesnę nuostabą man sukėlė pirmaisiais vertimo metais užimta pirmoji vieta. Bėgant laikui, pripratau, jog tikrai galiu konkuruoti su šalies geriausiais jaunaisiais filologais“, – šypsosi D. Navickas.

Gražiausias įspūdis Danylai liko iš praėjusių metų, kada visi jaunieji vertėjai buvo pakviesti į Vilnių ir kartu su profesionalia vertėja analizavo įvairius tekstus bei kalbos ypatybes.

Geriausių Lietuvos jaunųjų vertėjų konkursuose nuolat skamba panevėžiečio Danylos Navicko vardas.

Nuo pamatų

Vertimų pasaulyje kojas jau gerai apšilęs D. Navickas pasakoja, kad kaip ir kiekvienais metais, jokio ypatingo pasiruošimo konkursui neprireikė.

Jis dėkingas lietuvių ir rusų kalbų mokytojoms, pasiūliusioms ir skatinusioms dalyvauti filologų konkurse. Galiausiai jos labai padėjo redaguojant pradinį vertimo variantą.

„Taip ir užsivedžiau dalyvauti kasmet. Mokytojų pasiūlymas atvėrė man vertimų pasaulį“, – šypteli gimnazistas.
Konkursui D. Navickas vertė XX amžiaus rusų literatūros klasiko, Nobelio literatūros premijai nominuoto Konstantino Paustovskio kūrinį „Stiklininkas“.

Žinomo rašytojo kūrinys yra apie stiklo meistrą bei jo svajonę.

„Nuo pat pradžių žinojau, jog noriu versti vieną iš Paustovskio kūrinių. Jo kūryba man labiausiai patiko, kėlė didžiausią susidomėjimą“, – pasakoja Danyla.

Dalyvaudamas visuose trijuose konkursuose, panevėžietis vertė būtent šio rašytojo kūrinius. Ir visi vertimai jaunajam vertėjui atnešė sėkmę.

Prie kūrinio „Stiklininkas“ vaikinas dirbo apie dvi savaites. Šis laikas buvo skirtas ne tik vertimui, bet ir kruopščiam jo redagavimui. Danyla sako jau supratęs, koks sunkus, o drauge ir koks įdomus yra vertėjo darbas.

„Pradžioje visada būna išverstas tik pamatas. Vėliau jis dailinamas, gražinamas, tikslinamas. Manau, didžiausias iššūkis yra gebėti suprasti tekstą, kadangi K. Paustovskio kūryboje yra daug sakinių ir posakių, kurie paprasčiausiai neišverčiami į lietuvių kalbą. Tada tenka ieškoti, kuo gi galima juos pakeisti“, – aiškina Danyla.

Vaikystė tarp knygų

Kalbos grožį D. Navickas atrado labai anksti, vaikystėje jį ypač traukė knygos, kuriomis užpildyta didžiulė, kelių tūkstančių literatūros kūrinių namų biblioteka.

„Mėgdavau skaityti pats, tačiau nebuvau prieš pasiklausyti ir tėvų pasakojimų. Tekdavo skaityti tiek lietuviškų, tiek rusiškų knygų“, – pasakoja Danyla.

D. Navicko vertimai – iš rusų kalbos, nes jam ši kalba yra kasdieninė. Jo šeimoje bendraujama rusiškai, su giminėmis taip pat. O štai su bendraklasiais, mokytojais ar draugais D. Navickas kalba tik lietuviškai.

Danylos mama yra ukrainietė, tėtis – lietuvis, turintis dar ir slaviškų šaknų. Karo draskomą Ukrainą D. Navickas aplankė, kai buvo mažas.

„Šioje šalyje turiu nemažai artimųjų“, – nedaugžodžiauja Danyla.

Kalboms itin gabus vaikinas nesvarstė, ar mokytis mamos gimtosios ukrainiečių kalbos. Ja kalbančiuosius supranta puikiai.

Tarp knygų užaugęs ir jas pamilęs Danyla kalbos grožį atskleidžia versdamas, tačiau apie vertėjo darbą abiturientas nė nesvarsto.

Tėvų įtaka

D. Navicko vertimus visada išvysta jo tėvai – pirmieji vertintojai ir patarėjai.

„Su jais aptariame vertimo niuansus. Vėliau darbą parodau mokytojoms, aptariame ginčytinas vietas, kur reikia – patiksliname. Ir tik po to darbas siunčiamas vertimo komisijai“, – pasakoja Danyla.

D. Navickas juokauja, kad tėvams literatūra turbūt patinka kur kas labiau negu jam.

„Kadangi turime didelę namų biblioteką, tėvai visada skaito kokią nors knygą. Abu jie turi savo verslus, užsiima privačia veikla, tačiau randa laiko ir knygoms. Tai jie man ir įskiepijo polinkį į filologiją“, – svarsto jaunasis vertėjas.

Visgi Danyla prisipažįsta pats nesantis didelis knygų mėgėjas. Anot jo, šiuo metu daugiau laiko tenka skirti kitiems dalykams, tad skaito tik privalomuosius 12-os klasės kūrinius. Labiau jaunuolis mėgsta knygų siužetais pastatytus filmus ar spektaklius.

Tačiau vaikystėje D. Navickas su knyga turėjo itin glaudų ryšį, nukeldavusį jį tarsi į kitą pasaulį.

„Mėgdavau fantazuoti apie ateitį, piešti, rašyti, konstruoti. Vaikystėje skaitymas buvo kažkas ypatingo. Knygų istorijos perkeldavo mane į kitą pasaulį, o dėl lakios vaizduotės viskas atrodydavo dar tikroviškiau“, – šypsosi Danyla.

Vertėjas kaip antras autorius

Už kalbos grožio puoselėjimą D. Navickas yra apdovanotas kalbininko Petro Būtėno premija, taip pat kaip vienas gabiausių Panevėžio moksleivių.

Gimnazistas neslepia: gavęs šiuos apdovanojimus buvo labai laimingas.

„Kiekvienas jaunas žmogus norėtų būti įvertintas už pastangas. Tokie dalykai tik skatina judėti toliau ir ugdo pasitikėjimą savimi“, – sako abiturientas.

Danyla jau įsitikino, kad vertimai nėra tik teksto vertimas pažodžiui, į jį reikia įdėti ir nemažai savęs, savo minčių. Juolab jog lietuvių ir rusų yra labai skirtingos kalbos.

Kas rusiškai skamba gražiai, lietuviškai gali neskambėti arba iš viso netekti prasmės.

„Nesu meniškos sielos žmogus, nelabai domiuosi kūryba, tačiau versdamas tekstą tampu tarsi antruoju autoriumi, kuris turi galimybę įdėti savo dalelytę į verčiamą kūrinį. Versdamas pats tampi kūrėju“, – sako Danyla.

Anot D. Navicko, norint gerai išversti tekstą, mokėti kalbą tikrai nepakanka. Reikia idealiai suprasti, ką nori pasakyti autorius kiekvienu sakiniu.

„Didžiąją dalį vertimo sudaro teksto suvokimas. Jis turi būti gerai išvystytas tiek vienoje, tiek kitoje kalboje. Vertėjas turi suprasti esmę ir gebėti ją perteikti kita kalba“, – aiškina Danyla.

O ir talentas, anot D. Navicko, čia mažai gelbsti.

„Viskas išugdoma tik per praktiką. Kasdieninis bendravimas, filmų žiūrėjimas rusų kalba, rusiškų knygų skaitymas man davė labai daug. Per tai aš pažinau šios kalbos ypatybes ir kasdien tobulinu savo žinias“, – teigia gimnazistas.

Pakeitė nuomonę apie aviaciją

Paskutiniuosius metus mokyklos suole skaičiuojančiam D. Navickui laiko pramogoms lieka vis mažiau – artėja abitūros egzaminai. Tačiau atletiškas vaikinas vis tiek randa galimybę pasportuoti, pažaisti futbolą ar su draugais pažiūrėti krepšinį.

„Rugsėjį gavau vairuotojo pažymėjimą, tad dabar automobilio priežiūra bei pasivažinėjimai irgi tapo mano laisvalaikio dalimi“, – šypteli Danyla.

Dar neseniai jis rimtai svarstė tapti lakūnu ir skrosti dangų, tačiau karantinas ir pokyčiai aviacijoje privertė pakeisti nuomonę.

„Nesu tiksliai užsibrėžęs, kuo norėčiau būti. Gyvenime noriu išbandyti visko po truputį ir rasti tai, kas man labiausiai patinka“, – sako jaunuolis.

Dabar gimnazisto pagrindinis tikslas – sėkmingai įveikti egzaminų barjerą, įstoti į universitetą ir gauti aukštąjį išsilavinimą.

„Keista, bet nebuvau susimąstęs apie vertėjo darbą. Šis užsiėmimas man labiau yra hobis, kuris leido išsikelti naujus tikslus bei atrasti naujų galimybių“, – sako Danyla.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų