Prieš tai šioje vieno kilometro ilgio neasfaltuotoje gatvėje nuo namų bus nuimtos lentelės su Rusijos mokslininko pavarde.
Miesto mero Viačeslavo Zadorenkos teigimu, anksčiau Derhačių niekas nesiejo ir su Lietuva, tačiau kilus karui mūsų šalis suteikė pačią didžiausią paramą šiam rajonui.
Pagal dekomunizacijos ir derusifikacijos įstatymus šiame mieste pakeisti 206 gatvių pavadinimai.
„Pasiūlymui gatvei suteikti Lietuvos vardą niekas neprieštaravo, mieste visi žino, jog per karą Lietuva daug kuo mums padeda“, – sako merijos atstovas spaudai Oleksandras Kulikas.
Tai jis kartu su žinomu vietos savanoriu, Derhačių mero patarėju Jevhenu Kotenka ir iškėlė Lietuvos gatvės idėją.
J. Kotenka su žmona gyveno tris kilometrus nuo Rusijos nutolusioje Kozača Lopan kaime ir pirmą karo dieną vos spėjo iš ten pasprukti. Kaime pasilikusius jo tėvus okupantai nuolat sekė ir tardė, tikėdamiesi pagauti pagarsėjusį vietos „nacionalistą“.
„Rusų kariams įžengus į kaimą nemaža dalis vietinių juos džiaugsmingai pasitiko, nes jie niekada nesitapatino su Ukraina. Po išvadavimo ėmiau organizuoti paramos civiliams ir kariškiams gabenimą, susipažinau ir su „Blue/Yellow“ vadovu Jonu Ohmanu. Šis pasirodė irgi esąs labai drąsus – Veterinarnajos gyvenvietėje ant vandentiekio bokšto, esančio gal vos už metro nuo sienos su Rusija, pritvirtino Lietuvos vėliavą“, – pasakoja J. Kotenka.
Daugiausia paramos į Derhačius atveža Jono Ohmano vadovaujama organizacija „Blue/Yellow“.
Iš pradžių buvo gabenami maisto, rūbų ir vaistų kroviniai, o pastaruoju metu labai svarbios elektros pastočių dalys, laidai, darbo priemonės.
Maskvai tyčia sprogdinant elektrines labai aktualu tapo kuo skubiau atkurti energijos tiekimą.
Derhačių meras V. Zadorenka yra garsiausias Ukrainoje meras partizanas. Už šio 45 metų vyriškio galvą karo pradžioje okupantai buvo pažadėję 100 tūkst. JAV dolerių. Mat 2022 vasario 24-ąją Rusijai ėmus veržtis link Charkivo, V. Zadorenka subūrė ir vadovavo partizanų būriui, kuris Ukrainos kariams teikė svarbią žvalgybinę informaciją, vykdė diversijas ir dalyvavo kaimų išvadavimo operacijose. Už tai V. Zadorenka apdovanotas medaliais ir pelnė Charkivo regiono garbės piliečio vardą.
„Partizanų nebuvo daug, apie trisdešimt vyrų – verslininkai, buvę kariūnai, merijos darbuotojai, šiaip drąsuoliai. Tačiau mes buvome vietiniai, geriau už visus pažinojome vietovę, sugebėjome nepastebėti prasmukti ir žvalgyti. Ukrainiečių karių irgi buvo nedaug, tik porą šimtų, bet jie sugebėjo sustabdyti tūkstantinės priešo armijos žengimą, o Derhačiai liko vienintelis neužimtas rajono centras Rusijos pašonėje. Neįveikę mūsų jie negalėjo apsupti ir už vienuolikos kilometrų esančio Charkivo, o per prasidėjusį kontrpuolimą 2022 rugsėjį į Kozača Lopan įėjome para anksčiau nei kariai“, – didžiavosi meras.
V. Zadorenka su džiaugsmu pasakojo, kaip partizanai sugebėjo nuvaryti kelis priešo tankus, tačiau skausmingai prisiminė, jog Kozača Lopan likusius jo tėvus okupantai brutaliai tardė bei grasė nužudyti, šitaip tikėdamiesi merą pervilioti į savo pusę.
„Okupantai siuntė žinutes į mano paskyrą „Telegram“ socialiniame tinkle, bet iš karto apie tai pranešiau žvalgybai ir nieko pats neatrašiau. Žinutes siuntė ir Kozača Lopan likę kaimynai, draugai, per kuriuos okupantai irgi tikėjosi su manimi susibičiuliauti. Jie solidžias pinigines premijas siūlė ir už kitų partizanų būrio narių galvas“, – kalbėjo meras.
Mūsų susitikimas su V. Zadorenka vyko apgriautų kultūros namų rūsyje įrengtame kabinete, nes visi administraciniai pastatai Derhačių mieste sugriauti per bombardavimus. Saugumo sumetimais merijos darbuotojai išskirstyti po kelis ir dirba kitų įstaigų ar privačių namų rūsiuose.
Griuvėsiais virto ir keletas aplinkinių kaimų. Labiausiai nukentėjusius praėjusį mėnesį lankė „Blue/Yellow“ siųsti Lietuvos medikai, vykę jau į devintą tokią misiją Derhačių apylinkėse.
„Mus globoja vietos kariškiai, kurių nurodymu dažnai esame priversti keisti planus, vykti ne į tuos kaimus, kur suplanuojame iš anksto. Planus reikia keisti dėl paaštrėjusių karinių veiksmų, o kartais nutinka taip, jog į anksčiau lankytas vietas nebegalim grįžti. Tolimesnių sprogimų aidą nuolat girdim, tačiau keletą kartų yra tekę patirti ir kieme krentančias bombas. Taip, pavyzdžiui, nutiko Kozača Lopan kaime, kai teko nutraukti darbą ir slėptis rūsyje, o po kelių dienų poliklinikos išvis neliko“, – pasakojo 51 metų misijos vadovė, slaugytoja Vaiva Jankienė.
Anksčiau taikos misijoje Afganistane dalyvavusi medikė nusprendė, kad jos žinios pravers Ukrainoje, ir ten vyksta jau trečius metus.
„Manau, kad čionai važiuosiu ir karui pasibaigus, nes ukrainiečiams mūsų paramos ilgai reikės. Dukros norėtų, kad daugiau laiko skirčiau anūkams, ir pati to norėčiau, tačiau kai čia pamatau, jog namų netekę senoliai mūsų laukdami į eilę stoja nuo ankstyvo ryto ir iš dėkingumo apsiašaroja, suprantu, kad negaliu nebevažiuoti“, – kalba V. Jankienė.
Medikams savanoriams tenka dirbti įvairiomis sąlygomis, kartais net dantis taisyti atvykus pas neįgaliuosius į namus arba laikiną medicinos kabinetą įrengti cerkvėje.
Jie važiuoja į tuos kaimus, iš kurių gyventojai dar neišsilakstė. Tačiau yra ir tokių, kuriuose neliko nė vieno žmogaus arba vos keli. Tokarivkos kaimelyje liko septynios moterys ir du vyriškiai, nors prieš karą čia gyveno penkiasdešimt, o sovietmečiu virš šimto žmonių.
Apie pusę namų buvo vasarnamiai, kadaise suręsti už dvidešimties kilometrų esančio Charkivo gyventojų.
„Kartą per savaitę atveža duonos, kartą per mėnesį įvairesnės humanitarinės paramos, o porą kartų per savaitę kas nors eina pėsčias arba nuvyksta mašina į už keturių kilometrų esantį Dubivkos kaimą ir visiems pargabena maisto ar daiktų. Pro mano namo langą antrame aukšte tiesiai per pievas matosi Rusijos pasienio bokštas, esantis už 7 kilometrų. Kai karas prasidėjo, iš ten raketų salvės į Charkivą lėkė virš mūsų stogų, buvo baisu ir dauguma pabėgo. Pabėgau ir aš su vyru ir anyta, bet grįžom, neturim lėšų nuomotis dideliam butui Charkive, o čia savas namas, daržas, ką pasėjai, tą ir turi, badu nemirsi“, – kalbėjo 52 metų Nataša Zazuliak.
„Man 73-eji. Manau, rusai stebi ir žino, kad likome vos keli žmonės, kad čia nėra jokių kariškių, tačiau prieš savaitę naktį per dvi valandas atskrido virš 40 bombų, kilo gaisrai, supleškėjo šešios sodybos. Jie turbūt iš keršto, kad negali parklupdyti Ukrainos, nori visą mūsų žemę paversti pelenais, praneškite apie tai plačiai, pasaulis privalo pamišėlį Putiną sustabdyti“, – kalbėjo Vera Vlasova.