-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į šį klausimą atsakymo nėra – juk kiekvienas atradimas savitas, o keliai į kūrybą, tautodailę skirtingi.
Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Žeimių kaimo gyventojai Birutei Dapkienei ta stebuklinga lazdele tapo paprastas pieštukas. Jau suaugusios ne pirmą kartą, žinoma, paimtas į rankas, bet vieną kartą – lemtingai.
Dabar 45 metų ūkininkė B. Dapkienė – žinoma tautodailininkė, tapytoja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Rokiškio bendrijos skyriaus pirmininkė, ne kartą rengusi savo darbų parodas, vedusi edukacinius užsiėmimus, įkūrusi Pomėgių studiją tapyti norintiems bendraminčiams.
O juk ne taip seniai nei su žemės ūkiu, nei su tautodaile ji neturėjo nieko bendro.
Porą dešimtmečių Birutė gyveno Vilniuje, mokėsi, vėliau sostinės centre įkūrė drabužių saloną, prekiavo lininiais drabužiais, prabangiais kailiniais.
Bet sėkmė vienu akimirksniu ėmė ir nusisuko – drabužių salonas buvo apvogtas. Kadangi turtas nebuvo draustas, didžiulių nuostolių niekas nekompensavo.
Liko tik milžiniškos skolos ir vienintelė išeitis – viską, kas liko, taip pat ir butą Vilniuje, parduoti ir bandyti pradėti iš naujo stotis ant kojų.
Ko tik nebūta per tuos išeities ieškojimo metus! Regis, viskas, kas sukurta, griuvo, iširo ir šeima.
Tik be darbo B. Dapkienė nesėdėjo niekada – ir karves melžė, ir akmenis nuo laukų rinko, prekybos centre dirbo. Tai vienur, tai kitur įsitvirtinti bandžiusi moteris vienu metu priėmė sprendimą išvažiuoti į Vokietiją, ten užsidirbti prižiūrėdama, slaugydama senukus.
„Surasta šeima mane gražiai priėmė. Dirbau, užsidirbau, o ir tapybą ten atradau“, – pasakojo B. Dapkienė.
Ji prisimena, kad svetimam krašte, turėdama laisvą minutę kažką pieštuku ant popieriaus, nieko negalvodama, vis papiešdavusi.
„Pamačiusios tuos piešinius, mano globotinių dukros juos gyrė, stebėjosi, kai pasakiau, kad nei aš mokiausi kada, nei piešiu. Atėjus mano gimtadieniui, jos padovanojo aliejinių dažų, teptukus, drobę ir paskatino pradėti tapyti. Pirmą paveikslą – kažkodėl labiausiai norėjosi kalnų vaizdo – tapiau nežinodama jokios technologijos, neskiedžiau dažų, tepiau juos storiausiu sluoksniu“, – pradžių pradžią pamena tautodailininkė.
Kažkada buvusi vilniete, sostinėje turėjusi rimtą verslą, B. Dapkienė savo tikrąją laimę ir pašaukimą tapyti atrado tik įveikusi užgriuvusių bėdų ruožą ir įsikūrusi kaime. Asmeninio archyvo nuotr.
Šeimininkai, supratę, jog darbščioji jų slaugytoja lietuvė yra gabi, kartą nusivežė ją į netolimame mieste esančią dailės galeriją, supažindino su dailininke.
Ši, pažiūrėjusi piešinius, apsiėmė pamokyti, paaiškinti Birutei šiek tiek apie tapybą. Juk ji nežinojo pačių elementariausių dalykų.
„Šeimininkai man pailgino pietų pertrauką, kad galėčiau per laisvą laiką važinėti į galeriją pasimokyti. Taip ir prasidėjo mano tapyba. Ką sužinojusi, dėjausi į galvą. Kasdien nekantriai laukdavau nakties, kada vėl galėsiu sėsti prie drobės“, – prisimena rokiškėnė.
O jos paveikslai darėsi vis labiau vykę. Po kurio laiko galerijoje net buvo surengta lietuvės darbų paroda. Ne vienas vokietis ir po paveikslą nusipirko.
„Buvo netikėta ir labai malonu. O kai už vieną paveikslą penkis šimtus eurų pasiūlė, nepaprastai apsidžiaugiau. Ir dar labiau pradėjau gilintis į tapybą“, – sako B. Dapkienė.
Vis dėlto ilgam Vokietijoje moteris neliko. Traukė grįžti Lietuvą, tad ir parvažiavo. Čia iš Vokietijoje užsidirbtų pinigų baigė atiduoti skolas ir ėmėsi naujos veiklos.
Bet, ką beveikdama, teptuko jau į šalį nebepadėjo.
„Grįžusi į Lietuvą pradėjau rengti parodas, įstojau į tautodailininkų sąjungą ir mielai mokau kitus to, ko išmokau pati, ką supratau. Džiaugiuosi, kai mano paveikslai patinka žmonėms,“ – sako tapytoja.
Gyvenimą iš įvairių pusių mačiusi Birutė neabejoja: neįveikiamų sumanymų nėra. Ką sumanai, ko imiesi, tas anksčiau ar vėliau pavyks.
„Svarbiausia – noras. O kai nori, – viską gali“, – tvirtina B. Dapkienė.
Tokiu principu vadovaudamasi ji ir dabar – didelį ūkį valdydama, mokytis pasiryžo. Supratusi, jog tapyba, menas nėra atsitiktiniai dalykai jos gyvenime, įstojo į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, suaugusiųjų skyrių. Važinėja į paskaitas, laiko egzaminus ir gilina žinias, kad pati jas galėtų panaudoti ir kitiems perduoti.
Dabar Birutė ištekėjusi antrą kartą – su vyru jie įsikūrė jos gimtajame Rokiškio rajone, čia plečia ūkį, puoselėja verslą.
Virginijaus ir Birutės Dapkų ūkis įsikūręs gražioje vietoje ant Petrošiškio ežero kranto. Čia ir lankytojų, smalsuolių neretai sulaukiama, ir edukaciniai užsiėmimai būdavo rengiami. Jų ūkį Lietuvoje plačiai išgarsino pernai vasarą nuskambėjusi kengūriuko Ajezulio istoriją. Gražus ir mylimas žvėrelis augo tame ūkyje, kol užkliuvo piktavaliams – buvo užpultas, sudaužytas ir netrukus, surastas pabėgęs toli nuo namų, nugaišo.
Besidomintiems įvairius gyvūnus laikančiais šeimininkais Dapkų ūkis žinomas kaip mini zoologijos sodas.
Iš tikrųjų čia yra kuo grožėtis. Ūkyje klega gausybė paukščių – nuo ančių, vištų iki žąsų, povų, stručių, baubia galvijai, prunkščia žirgai, striksi triušiai, vaikštinėja alpakos, poniai, nuosavame tvenkinyje pliuškenasi žuvys.
Čia atvykus galima pamatyti, kaip atrodo garsieji aberdynai – Škotijoje išvesta mėsinių galvijų veislė.
Jų Dapkai laiko net šimtą – šešios bandos ganosi plačiuose laukuose, karvės nemelžiamos, auginamos mėsai. Visi šio ūkio globotiniai gražiai prižiūrimi, šeimininkams beveik nereikia nė pagalbininkų. Birutė pati ir prie traktoriaus vairo, jeigu reikia, gali sėsti.
Tapytoja pasakoja nesunkiai visą ūkį apeinanti – darbas juk žinomas, suplanuotas.
„Čia įdomu – nėra jokios monotonijos. Dirbtum kokį vieną ūkio darbą, gal ir atsibostų, ir pavargtum. O dabar veikla eina nenutrūkstama tėkme. Ir vis kitokia. Rytą palesinusi, sužiūrėjusi kiemo gyventojus, važiuosiu apžiūrėti galvijų. Duona pavaišinsiu, pakalbinsiu, kad visai nesulaukėtų vieni besiganydami didžiuliuose aptvaruose. Grįžusi tinklą iš kūdros trauksiu, žuvų pagausiu, paskui pietūs, o netrukus ir vakarinis šėrimas prasidės“, – dienos darbus vardija moteris.
B. Dapkienė džiaugiasi, kad neseniai pavyko nuveikti, apie ką seniai svajojo – pasodinti sakurų alėją. Šiems medžiams reikia ypatingo rūpesčio. Ir sodinant prireikė nemažai pastangų. Bet užtat atėjus laikui vaizdas taps nepakartojamas.
Kadaise Vokietijoje senukus slaugiusi ir atsitiktinai pieštuką į rankas paėmusi B. Dapkienė tuomet nė nenumanė, kad ateis laikas, kai jos darbai kabės parodose ir bus perkami meno gerbėjų. Asmeninio archyvo nuotr.
Po visų darbų, bendravimų, mokslų tapybai lieka naktinės valandos. Birutei patinka, kad tuo pomėgiu užsikrečia vis daugiau žmonių, tegul nepretenduojančių į dideles menines aukštumas, bet jau spėjusių suprasti, kokią didelę galią turi kūryba. Kaip ji gali žmogų pakylėti, nuraminti, padėti susivokti savyje, o kartais ir nelengvose gyvenimo situacijose.
B. Dapkienės kūrybos sritis – tapyba. Pagal tai ji ir bendraminčius buria.
Prieš keletą metų atsiradusi Pomėgių studija taip pat neatsitiktinė veikla šios moters gyvenime. Patys pirmieji užsiėmimai vyko vos kelioms moterims susirinkus B. Dapkienės sodyboje ant ežero kranto.
„Ką jau buvau sužinojusi, išmokusi, pasakojau ir joms“, – šypsosi ūkininkaujanti tautodailininkė.
Norinčiųjų tapyti, turėti savo pačių kurtų paveikslų radosi vis daugiau. Atėjo laikas, kai sodyboje visi jau pradėjo neišsitekti, tad prieš kurį laiką tapytojai ėmė burtis Rokiškio tautodailės galerijoje.
Dabar, per karantiną, bendri užsiėmimai nevyksta – tapo kiekvienas atskirai. Šiuolaikinės technologijos padeda bendrauti, vieni kitiems darbus parodyti, pasitarti. O vadovė veda nuotolinius užsiėmimus.
Karantinas šiek tiek pristabdė veiklios Birutės žingsnius, užtat, sako, galėjo daug atidėliotų darbų namuose pasidaryti.
Pomėgių studijos lankytojai jausmams išreikšti renkasi įvairius siužetus – kas labiau peizažus, kas natiurmortus mėgsta tapyti. Bet štai raudonos aguonos patinka beveik visiems, bene dažniausiai jos ir tapomas – šios lauko gėlės tinka pačioms įvairiausioms kompozicijoms, realioms ir išmanytoms.
B. Dapkienei patinka stebėti žmonių ieškojimus, pačiai įsijungti, patarti.
„Viena moteris į užsiėmimus atsiveždavo paauglį sūnų, jis irgi norėjo tapyti ir labai domėjosi viskuo, klausinėjo įvairiausių dalykų. Stebėjomės, kad jis toks aktyvus. Ir buvo taip gera sužinoti, jog vaikinas ne šiaip sau domisi, o nori savo močiutei nutapyti paveikslą dovanų“, – pasakoja Birutė.
Kas žino, galbūt iš to būrelio tapytojų mėgėjų išaugs ir tokių garsių, kaip Rokiškio kraštą garsinanti šviesaus atminimo Lietuvos tautodailininkė tapytoja Monika Bičiūnienė, kurios paveikslai – Lietuvos tautodailės aukso fonde.
