Tykus žolynėlių šnekėjimas

Tykus žolynėlių šnekėjimas

 

Sukirba kažkur paširdžiuose, prisiminus Žolinę.

Vasara baigia išsekti ir jau traukiasi nuo mūsų. Vaikystėje visada mane veždavosi į Krekenavą pasimelsti prie stebuklingojo, malonėmis garsėjančio Marijos paveikslo. Prie to paveikslo kažkada meldėsi ir pats Maironis, tą garsųjį paveikslą net savo eilėraštyje įkurdino.

Neapsieiname be jo giesmės „Marija Marija“. Sukirbėdavo ir tada, vaikystėje, paširdžiuose: tikrai baigiasi vasara, tėvams reikės sugrįžti į darbą mieste, o man – į mokyklą, reikės palikti kaimą, vis plušančius be jokios atvangos senelius. Ta nuojauta, kad jau viskas baigiasi, o pirmiausia – nerūpestingos dienos ir maudynės upėje. Subrendo javai, sodai ir daržai pilni gėrybių. Mama ir močiutė visokių skanumynų priruošė žiemai. Pats metas šiek tiek atsipūsti, pasidžiaugti tuo, kas nutiko, prisijaukinti artėjantį rudenį. Kas tos šventės? Ypatinga akimirka, kai pabaigtas darbas, kai niekas neužgriuvę nei ant galvos, nei ant kulnų. Tada tik ir atsikvepiame – jautriau, tikriau, be baimės.

Gražiausią Žolinę dabar sutinku senuose praėjusio amžiaus pradžios atvirukuose. Milžiniškos minios žmonių, vežimų, procesijos, taurūs veidai, drabužiai puošnūs, skarelių baltumas… Ir būtinai rankose ryšulėlis žolynų, darželio gėlelių, javų kuokštelis. Jaudina tas paprastas žmonių suvokimas, kad reikia Aukštybei dėkoti už dienas ir darbus, laukus ir kiemus, savus ir svetimus. Kažin kaip slėpiningai tas Žolinės skaidrumas ateina per Marcelijaus Martinaičio dūsavimus, savojo kaimo prisiminimus. Sugrįžta atmintis, ir kai Faustas Kirša taria: „Seniau taip būdavo, taip būdavo, dabar menu.“ Suskamba gyvenimas ir Jono Meko Semeniškių idilėse, kur pastebimas dobilų žydėjimas, baltas ravinčios moters skarelės mirgesys… Tai vien tik kalbėjimas apie tas ankstyvąsias vaikystės patirtis, įsismelkusias, šiandien nebegrįžtančias arba grįžtančias jau kitaip, todėl romantiškas, ilgesingas.

Bandau susieti tuos prisiminimus ir jais gyventi. Jie daug gyvesni ir jautresni nei ši diena. Ir visai nereikia jokių didelių teologijų, proto spekuliacijų apie Mariją. Man gražiausia, kai patys žmonės tas šventes nuspalvina ne mokslinių traktatų analizavimu, o savo supratimu, savo skausmingais bandymais išlikti, sustiprėti, vaikščioti šios žemės takais, pasižiūrėti retsykiais į Dangų. Žolinė irgi jau prijaukinta, išplaukianti visu gražumu ir turtingumu. Laiko įprasminimas ir pašventinimas. Mokėjimas ar nemokėjimas džiaugtis šia akimirka, mažyčiu sustojimu, atsidūsėjimu. Žmogus čia pasirodo su savo daiktais, bičiuliais, viskuo, kas jo laukuose užaugo, kas buvo puoselėjama. Žmogus ateina su prakaitu, nuovargiu, džiaugsmu, kad išsaugojo, kad turės ką artimui paduoti, kad jau esama šiokių tokių garantijų dėl ateities. Ir tas atėjimas per Žolinę į bažnyčią su žolynėliais parodo subtiliausią žmogaus pastangą padėkoti Dievui tomis pačiomis lauko ir širdies gėrybėmis. Atsidėkoti, kad pirmiausia Jis augina, įkvepia, palaiko, leidžia ir savo kūriniui pasijusti Kūrėju, dirbti, triūsti, nuvargti, pamatyti tai, kas atsirado.

Niekaip negaliu atsiplėšti nuo savęs – vaiko, jau kažkada buvusio. Ir man įduodavo tą gėlių „bukietėlį“, eidavau ir aš su tomis miniomis žmonių į tokias ilgas pamaldas, giedojimus. Pagal seną paprotį pabučiuodavome didžiojo altoriaus laiptų pakraštėlį, klaupdavomės ir keliais apšliauždavome tą altorių su stebuklingu Marijos paveikslu. Moterys pusbalsiu kalbėdavo rožinį, kažkas toje klūpančiųjų minioje pravirkdavo. Ir tada visai nebuvo sunku nei melstis, nei klūpoti. Gal net malda buvo paprastesnė, tikresnė, iš vaikelio širdies išplaukusi ir pačiam Dievui turbūt labiau suprantama?

Savuoju įsivaizdavimu apkabiname savo šventuosius. Apkabiname taip, kaip suvokiame, pamatome, papuošiame tuo, kas mūsų žemėje auga ir dera. Nazarete teko aplankyti Apreiškimo baziliką. Kiek ten visokių Marijos paveikslų, figūrų, siluetų iš viso pasaulio suvežta, kiek skirtingų supratimų. Ten regėjau ir Aušros vartų paveikslo kopiją. Čia jau sava, atpažįstama. Ir mes tą Izraelio mergaitę aprengiame metalo rūbais, apkaišome votais – padėkos ženklais, uždedame jai ir vaikeliui karūnas. Tada ji mums labiau motiniška pasidaro, tvirta, globėjiška, atėjusi iš mūsų žemių, kūnu panaši į mus, gal net į tas moteris iš Žemaitijos – tvirtas, ūkiškas, apsukrias, besirūpinančias namais, vyrais, gimdančias vaikus.

Tykiai žolynėliai šneka. Ir pabaigtuvės, ir ilgesys, ir nuojauta, kad jau greitai bus kitaip. Viskas kartu. Norėčiau dar kada susitikti tą Mariją iš vaikystės bažnyčios, tą, kurią pamatydavau tik kartą metuose – per Žolinę. Paduočiau gėlių ryšulėlį. Gal net įsidrąsinęs sugebėčiau padėkoti, kad mūsų gyvenimai jos moteriškumu ir motiniškumu taip giliai persmelkti, kad raudoti norisi. Gyvenkime įkvėpti, šviesesni, apkabinti, įsižiūrėję…

Komentarai

  • Šviesaus kunigo šviesus žodis – tiks tikras, toks subtilus. Įsižiūrėkime…

  • Linkiu p. Kunigėliui nekartoti nepamatuotos arogancijos klaidų Anykščių, Zarasų, Kupiškio parapijose. Galbūt , tai netvirto Pašaukimo išdavos. Laikas nenumaldomai bėga, jau NE BE tokia ir jaunystė, laikas apsispręsti, susitupėti… Pastebėta, kad ilgiau parapijoje užsibuvus, vėl ir vėl išlenda Tamstos nepamatuota, nedovanotina pagieža… Kodėl? Kam? Visada yra ir kitų gyvenimo (e) pasirinkimų. Nesmagu, matyti nelaimingą žmogų… Apsispręskit, kas Jūs ir kur einate…ir kodėl?….

    • Atsakyti
    • Pone Algimantai, o jūs pats ar nejaučiate, kaip paties pagieža liejasi per kraštus ir net putoja nuo gausos? Ar pagieža, sumišusi dar ir su pavydu?

    • Dabar kun.Justo musėt ir varu į Krekenavą nenuvarysi… Kažkokie praeities šešėliai…

  • Labai jautrus tekstas. Grąžinantis dešimtmečiais atgal ir vėl sviedžiantis į šiandieną. Ir taip gera gera, kad turime dvasininkus, priartinančius mus prie Marijos, prie Dievo tokiais paprastais ir suprantamais žodžiais. Ačiū kun. Justui.

    • Tikintieji kurie pažįsta šį kunigą, daugelis yra tos pačios nuomonės kaip ir jūs.

      • Atsakyti
  • O kaip idomu…… Panevezyje yra tikinciuju. Neteko susitikti. Linkiu visiems ne Jasenu dometis, o savo klynus uostyti.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (7)

Atsakymas į Panevezieciams komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų