Nors malūno seniai nelikę, daugiau nei 100 metų skaičiuojanti užtvanka dar tvirtai tramdo upės tėkmę. P. Židonio nuotr.

Turistus pasitiko užtvarais

Apžiūrėti Panevėžio krašto įdomybių į Krekenavos regioninį parką atvykusi keliautojų šeima liko nustebusi, kai juos pasitiko ne tik kelio užtvarai, bet ir nedraugiškai nusiteikę juos įrengę sodybų šeimininkai.

Subjurusia nuotaika iš gamtos perlu tituluojamo regioninio parko grįžęs poilsiautojas stebisi, kodėl atsakingos institucijos toleruoja priėjimus prie Nevėžio upės užsitvėrusius asmenis.

Paties parko atstovai ir seniūnas atkreipia dėmesį, kad apylinkių nepažįstantys turistai prie buvusio Slabados malūno užtvankos bandė patekti per privačią teritoriją, kur Nevėžio krantai visiškai apžėlę, nors kitoje upės pusėje įrengta visa tokiam poilsiui reikalinga infrastruktūra.

Iki užtvankos nepraleido

Su šeima į Krekenavos regioninį parką praėjusį savaitgalį išsiruošusio Raimondo vienas iš savaitgalio planų buvo pamatyti Slabados senojo malūno užtvanką prie Nevėžio.

Šeima nusprendė prie užtvankos patekti iš Grinkų kaimo pusės, tik pravažiavus Rodų I kaimą. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tą padaryti bus sudėtinga – prie upės vedantį keliuką rado užtvertą, o ant medžių iškabintos lentelės skelbė, kad tai privati valda ir pašaliniams vaikščioti draudžiama.

„Tai yra mūsų krašto istoriniai objektai, esantys draustinio – regioninio parko teritorijoje. Prie jų prieiti išlikęs šimtmečius menantis senas keliukas. Šio objekto lankymui Nacionalinė žemės tarnyba yra palikusi laisvą valstybinės žemės juostą. Tačiau greta kelio gyvenantys naujakuriai užtvėrė link upės vedusį kelią užtvaru, dar prikalė grasinančių įspėjimų. Ir mus su mažais vaikais išvaikė grasinimais“, – pasakojo Raimondas.

Pasisavino kelią?

Pašnekovą stebina, kad dėl tokių neteisėtai įrengiamų kliūčių nuostabūs gamtos kampeliai tampa neprieinami.

„Ne vienas vietinis gyventojas, turistai ir žvejai keletą pastarųjų metų pasakoja apie vietinio gyventojo savivalę ir kokiais šiurkščiais metodais pašaliniai asmenys yra vejami iš kadaise buvusio ir šiuo metu dar išlikusio kelio, kuris tam gyventojui iš viso nepriklauso. Turime garsiai kalbėti, kad žmonės turi teisę tokius objektus lankyti ir eiti per specialiai tam pritaikytas erdves. Labai gaila, jei atsakingos institucijos visa tai praleis pro pirštus ir toliau nesistengs to pažaboti“, – pasipiktinimo neslėpė Raimondas.

Garsiąją buvusio malūno užtvanką apžiūrėti panorę poilsiautojai nustebo regioniniame parke išvydę užtvaras ir sulaukę grasinimų. Skaitytojo asmeninio archyvo nuotr.

Kitoje upės pusėje

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Krekenavos regioninio parko grupės patarėja Alma Kavaliauskienė teigė nesulaukusi skundų, jog yra apribotas priėjimas prie lankomų objektų.

Ją labiau nustebino ne žinia apie atsiradusius užtvarus, o kad poilsiautojai vieną labiausiai lankomų taškų Krekenavos regioniniame parke norėjo pasiekti būtent pro šią pusę.

Pasak A. Kavaliauskienės, turistams reikalinga infrastruktūra ir puikus priėjimas prie buvusio malūno užtvankos liekanų yra kitoje Nevėžio upės pusėje, nuo Slabados kaimo. Čia įrengta poilsiavietė su pavėsine, tualetu, suolais, takeliais ir įvairiais lauko žaidimų įrenginiais.

„Prie užtvankos priėjimas numatytas iš kitos upės pusės, nuo Slabados kaimo. Toje pusėje, kur keliavo turistai, – privatūs sklypai, o ir nelabai yra į ką ten žiūrėti – ten Nevėžio pakrantė nesutvarkyta, užžėlusi krūmais, visai nepritaikyta lankytojams. Net baidarininkai, jeigu bijo leistis per apgriuvusią užtvanką, išlipa būtent Slabados kaimo pusėje, kur įrengtas puikus priėjimas“, – aiškino A. Kavaliauskienė.

Pasak regioninio parko patarėjos, informaciniuose stenduose ar lankstinukuose aiškiai nurodyta, kaip patogiau pasiekti garsiojo malūno užtvankos liekanas.

„Laisvas priėjimas prie vandens turi būti užtikrintas, bet ne per nuosavus sklypus. Tereikėjo apie tris kilometrus apvažiuoti iš kitos upės pusės ir būtų turėję puikią poilsio vietą. Gal patys keliautojai nelabai pasidomėjo, iš kurios pusės geriau prieiti prie buvusio malūno liekanų“, – svarstė A. Kavaliauskienė.

Traukia senoji užtvanka

Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys taip pat tvirtino, kad seniūnija skundų dėl nelegalių užtvarų regioniniame parke nėra sulaukusi.

Atvykstantys lankytojai dažniausiai aplanko Krekenavos regioninio parko centrą, užlipa į bokštą, o kiek pavažiavus toliau į Naujamiesčio pusę įrengta poilsiavietė prie buvusio malūno užtvankos. Ją galima pasiekti be problemų.

Nors malūno seniai nelikę, daugiau nei 100 metų skaičiuojanti užtvanka dar tvirtai tramdo upės tėkmę.

Užtvankos konstrukcija susideda iš įkaltų į upės dugną polių, kurių tarpai prikrauti akmenų, fašinų ir žvyro, bei sutvirtinta betoniniais luitais.

„Tikrai įmanoma prieiti prie buvusios malūno užtvankos nekertant privačių sklypų. Valstybinėje žemėje įrengta ir poilsiui reikalinga infrastruktūra. O iš kitos pusės, kur bandė eiti žmonės, yra privatūs sklypai“, – sakė seniūnas.

Skaitytojo asmeninio archyvo nuotr.

Aiškinsis dėl teisėtumo

V. Kaušakio teigimu, ar užtvaras įrengtas teisėtai, ar savavališkai, atsakyti negali, kol pats neapsilankė toje vietoje.

Anot jo, atsakymas bus žinomas, kai išsiaiškins, ar keliukas, vedantis tik į dvi sodybas, turi servitutą, ar ne.

„Reikia žiūrėti, ar privačiame sklype yra numatytas kelio servitutas. Nežinau, kuo remiantis aiškinama, kad ten yra valstybinis kelias, nes Panevėžio rajono savivaldybės ir Krekenavos seniūnijos balanse jokio fiksuoto kelio iš tos pusės prie Nevėžio upės neturime. Ten gali būti lauko keliukai ar tiesiog privažiavimas prie sodybų. Jeigu savininko turimuose dokumentuose pažymėta, kad keliukas į sodybas yra servitutinis, tuomet užkardo negali būti, kaip ir pretenzijų, kad šiuo keliuku kažkas vaikšto. Bet jeigu servituto nėra, sklypo savininkai gali keliuką užsitverti“, – aiškino V. Kaušakys.

Seniūno teigimu, tikėtina, kad minimose sodybose gyvena net ne jo seniūnijos gyventojai, o sodybas tik vasaros poilsiui įsigiję miestiečiai.

„Bent jau seniūnija jokių skundų nėra sulaukusi. Matau, kad yra privažiavimas prie tų dviejų sodybų, bet toks keliukas negali būti seniūnijos balanse. Palikta tik labai siaura juostelė iki Nevėžio, bet jeigu poilsiautojai kirto kampą per privačią teritoriją, natūralu, kad galėjo kilti nepasitenkinimas“, – svarstė V. Kaušakys.

Ne tik teisės, bet ir pareigos

Nacionalinė žemės tarnyba informuoja, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose žemės naudojimo santykius ir sąlygas, nustatyta žemės sklypų, besiribojančių su vandens telkiniais, savininkų pareiga leisti kitiems asmenims prieiti prie vandens telkinių – prie kiekvieno didesnio natūralaus vandens telkinio yra nustatytos pakrantės apsaugos juostos ir zonos, kuriose užtikrinamas laisvas 5 metrų pločio priėjimas.

Tačiau be teisės naudotis vandens telkiniais, poilsiautojams tie patys teisės aktai numato ir tam tikras pareigas: negalima eiti per privatų kiemą ar sklypą, naudotis žmonių teisėtai įrengtais lieptais ir kita privačia infrastruktūra, pažeisti viešąją tvarką, šiukšlinti ir pan.