P. ŽIDONIO nuotr.

Turguje už prekystalio – ir perkopus devyniasdešimtmetį

Panevėžietei 92-ejų Janinai Mulevičienei dar per anksti atsiduoti poilsiui.

Daug metų vyriausiąja ekonomiste išdirbusi Janina pastaruosius dvidešimt septynerius metus kas rytą skuba į Panevėžio centrinį turgų, čia ant prekystalio išdėlioja vyrams skirtas prekes ir laukia pirkėjų. Ji – vyriausia turgaus prekeivė, nė kiek nenusiteikusi atsisakyti labiau gyvenimo būdu nei verslu tapusio tokio darbo.

Ekonomistė – į turgų

Turgaus prekeive J. Mulevičienė tapo sulaukusi 65-erių. Už turgaus prekystalio ji atsistojo baigusi karjerą tuomečiame Panevėžio apskrities pašte, kur darbavosi vyriausiąja ekonomiste.

„Būčiau dirbusi pašte ir toliau, jei ne tų dienų įstatymai, kurie, kiek žinau, galioja ir dabar – sulaukusius 65-erių valstybės tarnautojus priversdavo išeiti iš darbo. O aš jau ir taip dešimt metų buvau pensininkė, užsibuvusi darbe“, – pasakoja J. Mulevičienė.

Janina prisipažįsta su paštu atsisveikinusi nenoriai – jautėsi galinti dirbti.

Tad, gavusi išeitinę išmoką, Vilniaus Gariūnų turguje prisipirko vyriškų prekių ir pasuko į Panevėžio turgų.

Janina teigia, kad geriausi ir pelningiausi metai turguje buvo tuomet, kai, pasikeitus santvarkoms, Lietuva atgavo laisvę. Visgi ji prekybininkės kelią pradėjo kiek vėliau, kai prekybos mastai jau buvo sumenkę.

„Pradėjusi prekiauti per mėnesį turguje daugiau uždirbdavau, nei gaudavau pensijos“, – pamena J. Mulevičienė.

Dabar toks darbas turguje, sako senjorė, jai – labiau žmonėjimasis, dienų įprasminimas nei uždarbis.

„Mano prekybos pelnas per mėnesį – vos 200, o labai retai – 300 eurų“, – neslepia pašnekovė.

Nors didelių pinigų neuždirba, Janina Mulevičienė sako iš turgaus gaunanti nemažai. Visų pirma darbas priverčia laikytis režimo, o jis, Janinos įsitikinimu, tokiame amžiuje tiesiog būtinas. P. ŽIDONIO nuotr.

Sveikatą dovanoja dienotvarkė

Nors didelių pinigų neuždirba, J. Mulevičienė sako gaunanti nemažai. Visų pirma senjorę turgus priverčia laikytis režimo, o jis, Janinos įsitikinimu, tokiame amžiuje tiesiog būtinas.

„Nereikėtų keltis rytais į turgų, gal užsigulėčiau, tada ir visai nebeatsikelčiau iš patalo. O dabar iš lovos ropščiuosi pusę penkių ryto, darau mankštelę, užkandu – ir į turgų. Kasvakar irgi tuo pačiu metu – pusę dešimtos – lipu į lovą. Tokia dienotvarkė dovanoja man puikų miegą, kartu ir sveikatą“, – įsitikinusi turgaus prekeivė.

J. Mulevičienė prekiauja iki antros valandos dienos.

Būdama kiek jaunėlesnė, iš turgaus skubėdavo į sodą, rūpinosi daržais bei gėlynais. Dabar iš prekybos grįžusi Janina leidžia sau pasilepinti, tad valandėlei ištiesia kojas lovoje. Ir jau tada ruošia sau valgį, tvarko namus.

„Kompiuteriu nesinaudoju, be to, jo ir neturiu. Mobilųjį telefoną turiu, bet jis skirtas tik skambučiams. Kadangi internete nesėdžiu, laisvo laiko turiu nemažai. Vakaroju per televizorių žiūrėdama žinių laidas. Iš jų sužinau, kuo gyvena pasaulis“, – pasakoja J. Mulevičienė.

Atkreipus dėmesį į tai, jog neretai pasakoma, kad nuėjus į turgų galima sužinoti netgi daugiau nei žiūrint televizorių ar skaitant enciklopedijas, Janina svarsto, jog šitaip gal būdavę anksčiau.

Dabar bendravimo turguje lieka vis mažiau.

„Tokie kapitalizmo dėsniai. Kiekvienas rūpinasi savimi“, – konstatuoja senjorė.

J. Mulevičienė sako prisimenanti, kad jos darbo turguje pradžioje prekybininkai dalindavosi žiniomis, kaip daugiau užsidirbti, kur ką pigiau nusipirkti, kad pelningiau parduotum.

Dabar to nebeliko.

„Nereiktų keltis rytais į turgų, gal užsigulėčiau, o tada ir visai nebeatsikelčiau iš patalo. Dabar iš lovos ropščiuosi pusę penkių ryto, darau mankštelę, užkandu – ir į turgų.“

J. Mulevičienė

Svarbiausia – tinkamai nusiteikti

Panevėžio turguje J. Mulevičienė niekada nebuvo samdoma prekybininkė, visuomet jos dirbta sau. Dar ir savo vienintelio sūnaus uošvę paskatinusi prekiauti turguje.

Janina prisipažįsta vis sulaukianti patarimų nebedirbti, netgi klausimų, ko jai trūksta, kad ir perkopusi 90-metį skuba į turgų, jame vasaromis kaista, rudenį žvarbsta, žiemomis šąla.

Tokiems ji atkerta, jog reikia deramai apsirengti, o dar svarbiau – tinkamai nusiteikti.

„Jei galvosi, kaip šalta, karšta ir sunku prekiauti, taip ir bus. Aš visada pagalvoju, kad yra daug sunkiau už mane dirbančių, daug labiau šąlančių ar kaistančių. Beje, manoji darbo vieta yra toje turgaus vietoje, kur vasaromis pavėsis, tad tikrai nekaistu. Žiemomis sušalti irgi neteko“, – patikino J. Mulevičienė.

Ji sako esanti ne tik žiemų, bet ir paties gyvenimo užgrūdinta politinio kalinio dukra.

Tėtį į lagerius išvežė, kai pačiai tebuvo 11 metų.

Mama viena užaugino jiedvi su sesute.

Tėčio kalinimas lėmė, kad puikiais pažymiais baigusi tuometę Panevėžio antrąją vidurinę (dabar – V. Žemkalnio gimnazija), siekti aukštų mokslų negalėjo, į universitetą politinio kalinio dukters niekas nebūtų ir priėmęs.

Tad ji, buvusi J. Stirneckaitė, suskubo ištekėti ir tapo J. Mulevičiene.

Pakeista pavardė priėmimo į Vilniaus universitetą komisijai nebeužkliuvo.

Puikiai išlaikiusi stojamuosius egzaminus, ji tapo universiteto Ekonomikos fakulteto neakivaizdinio skyriaus studente.

Janina pripažįsta vis sulaukianti patarimų nebedirbti, netgi klausimų, ko jai trūksta, kad ir perkopusi 90-metį skuba į turgų, jame vasaromis kaista, rudenį žvarbsta, žiemomis šąla. P. ŽIDONIO nuotr.

Apvogė tik sykį

„Mokslai lengvi nebuvo. Studijuodama knygoms bei užduotims kasdien skirdavau po keturias-penkias valandas. O diplominį darbą gyniausi jau augindama sūnų“, – pasakoja J. Mulevičienė.

Iki studijų ji tuomečiame Panevėžio linų kombinate dirbo audėja, jau vėliau ne vienoje miesto įmonėje darbavosi ekonomiste.

„Jei taip būtų dabar, išėjusi iš darbo, nors tikrai dar galėjau, o ir labai norėjau dirbti, gal būčiau pasukusi į politiką. Politikai būtų tikęs ir mano diplomas, ir žinios, ir darbo patirtis. Bet tuomet to nesugalvojau, tad pasukau į turgų“, – šypsosi Janina.

Savąjį turgaus verslą J. Mulevičienė vertina maždaug 4 tūkst. 500 eurų.

Tiek kainuoja po stogu esanti jos darbo vieta bei prekės.

Tačiau svarsto, kad paskelbus apie šio verslo pardavimą, vargu ar kas panorėtų jį pirkti.

„Manosios prekės skirtos išskirtinai vyresnio amžiaus vyrams. Tokie labiausiai vertina patogumą, tad ir batai, ir kelnės, ir marškiniai, ir liemenės pagaminti būtent jiems. Jauni žmones į tokius gaminius nežiūri“, – sako Janina.

Ji pabrėžia turinti nuolatinių klientų. Pastarieji perka nesiderėdami.

Derasi tik jos nepažįstantieji.

Pati Janina teigia derėtis nemėgstanti, tad paprašyta gana greitai nuleidžia kainą.

Per 27-erius prekybos turguje metus apvogta ji sako buvusi tik vieną kartą.

Ėmęs matuotis sportbačius, juos apsiavęs jaunas vyras dėjo į kojas.

Nutarusi, kad jo nepasivys, Janina dėl vagystės numojo ranka.

„Būtų paprašęs tų sportbačių, tikrai būčiau dovanojusi“, – tvirtina prekeivė.

Žmogus sutvertas darbui

J. Mulevičienė svarsto, kad jei būtų pasukusi į politiką ir tapusi valdžios žmogumi, būtų stengusis uždrausti prekybą sekmadieniais.

Jos valia šventą dieną nedirbtų nei prekybos centrai, nei turgūs.

„Sekmadienį ne tik kai kurie, bet visi žmonės turėtų ilsėtis“, – įsitikinusi ilgametė ekonomistė. Dėl to, anot jos, ekonomika nė kiek nenukentėtų, bet darbuotojai pailsėtų.

Pati ji apgailestauja sekmadieniais net negalinti nueiti į bažnyčią, nes kulniuoja prekiauti į turgų. Tad jos laisvadienis – pirmadienis, kai turgus nedirba.

Tądien Janina palepina save numigusi iki aštuntos valandos ryto.

Taip pat pirmadieniais lanko kapuose besiilsinčius artimuosius.

Vyrą ji palaidojo dar visai jauną, 44 metų liko našle. Tokio kaip ji amžiaus – daugiau nei 90-ies – nesulaukė nei tėvai, nei draugės.

Aplankiusi kapus, J. Mulevičienė grįžta į namus ir laukia naujos darbo dienos – antradienio.

Laukia, kada vėl eis į turgų prekiauti, stebės praeinančius žmones, žodžiu kitu persimes su kitais prekeiviais, o pirkėjams parinks reikiamas prekes.

„Kol galėsiu, tol dirbsiu. Nes žmogus juk ir sutvertas darbui“, – tvirtina ši 92-ejų turgaus prekiautoja.

Ekskursijų po turgų dalyviai apstulbsta išgirdę, kiek Janinai Mulevičienei metų. P. ŽIDONIO nuotr.

Turgaus prekeiviai – vis jaunesni

Panevėžio centrinę turgavietę valdančios įmonės „Kauptė“ direktorė Asta Pačekajūtė teigia, kad ir ji pati, ir kiti turgaus prekeiviai ypač vertina J. Mulevičienės valią, sumanumą ir geranoriškumą.

„Turguje organizuojame ekskursijas. Tapo įprasta, kad jų metu sustojame prie Janytės, o ji papasakoja apie turgaus prekeivio triūsą, dargi paaiškina kai kuriuos ekonomikos dėsnius. Visi lieka sužavėti išgirdę, kiek jai metų“, – pasakoja turgaus direktorė.

A. Pačekajūtė atkreipė dėmesį, kad iki pandemijos turgaus prekeivių amžiaus vidurkis buvęs apie 55 metus.

Dabar, pasak jos, prekeiviai jaunėja, turguje galima pamatyti prekiaujančius ir visai jaunus žmones.

„O tai rodo, kad turgus gyvuos dar ilgai“, – pabrėžė A. Pačekajūtė.