PB ARCHYVO nuotr.

Tautos dvasią stiprino sugrįžusi Trispalvė

Panevėžyje Trispalvė pirmą kartą suplazdėjo kone prieš keturis dešimtmečius – 1988-ųjų spalį ant Juozo Miltinio dramos teatro.

O dar tų metų vasario 16-ąją saugumas atidžiai tikrino, ar kur nors paslapčia nešvenčiama Valstybės atkūrimo diena, ar nebus kur mieste iškelta Trispalvė. Netruko praeiti keli mėnesiai ir nepriklausomos Lietuvos vėliava jau viešai išdidžiai plevėsavo liudydama, kad per okupacijos dešimtmečius tautos dvasia niekada nebuvo pavergta.

Kai kilo tautinės vėliavos

Lietuvą okupavę sovietai griebėsi beprotiškiausių, nuožmiausių dalykų, kad sunaikintų viską, kas siejosi su Lietuvos valstybe, išplėštų iš tautos atminties jai svarbius simbolius.

Už trispalvės iškėlimą sovietmečiu taikytos rimtos sankcijos, o Vasario 16-ąją sovietų pakalikai ir saugumiečiai budėdavo akylai sekdami, kad tik neatsirastų užrašų apie laisvę, nesuplevėsuotų geltona, žalia, raudona spalvos, nesibūriuotų žmonės.

Nepaisant saugumiečių pastangų nei gresiančių sankcijų, trispalvė lietuvius lydėjo pokario kovose, neginkluoto pasipriešinimo metais ir visus sovietinės okupacijos dešimtmečius.

1988 metais Lietuva budo.

Tų metų vasario 16-ąją sukako 70 metų nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais ir tai buvo paskutinis kartas, kai ši šventė minėta slapta.

Ne vienas panevėžietis mena, kaip naktį iš 15-osios į 16-ąją saugumo nurodymu įstaigose, organizacijose rengti specialūs naktiniai budėjimai.

Lietuvai bundant saugumiečiai gyveno baimėje, kad tokią Lietuvai svarbią dieną tauta neištylės.

Ir išties 1988-ųjų vasario 16-ąją Panevėžyje, Respublikos gatvėje, ant daržovių parduotuvės pastato po nakties praeiviai išvydo užrašą „Laisvę Lietuvai“.

Įvykiai vystėsi taip sparčiai, kad jau po kelių mėnesių trispalvės įvairiuose renginiuose suplazdėjo viešai, o 1988 metų spalio 7-ąją vėliava iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte, po poros dienų Kaune virš Karo muziejaus bokšto.

Dar po poros savaičių ji suplevėsavo ir Panevėžyje virš Juozo Miltinio dramos teatro.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė pasakoja, kad 1988 metų spalio 21-osios vakarą prie teatro susirinko tūkstančiai panevėžiečių.

Kristaus Karaliaus katedroje pašventinta vėliava, Laisvės aikštėje miniai iškilmingai giedant „Tautišką giesmę“, iškelta ant dramos teatro stogo.

Po šių iškilmių panevėžiečiai išlydėjo sąjūdininkus į spalio 22–23 dienomis Vilniuje vykusį Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą.

1988 metų spalio 13-ąją laikraštyje „Panevėžio tiesa“ išspausdintas miesto valdžios kreipimasis į panevėžiečius dėl trispalvės – jie kviesti spręsti, kur turėtų iškilti šis tautos simbolis.

Pageidavo ant teatro

Istorikas Leonas Kaziukonis pasakoja, kad tą spalio 21-osios, penktadienio, vakarą Panevėžio širdyje, aikštėje prie teatro susirinko tūkstančiai panevėžiečių.

„Kai tautinė trispalvė spalio 7 dieną laisvai suplevėsavo Vilniuje virš Gedimino bokšto, po dviejų dienų iškelta ir virš Karo muziejaus bokšto Kaune, Panevėžio sąjūdininkai pareikalavo kelti ir mūsų mieste“, – pasakoja istorikas.

Tų metų spalį laikraštyje „Panevėžio tiesa“ išspausdintas miesto valdžios kreipimasis į panevėžiečius.

Jame minima, kad nors miestas nėra turtingas istorinių paminklų, tačiau permainų vėjai ne mažiau brangūs. Panevėžiečių prašoma pateikti siūlymus, kur, jų nuomone, šis tautos simbolis turėtų būti iškeltas.

Maždaug po savaitės laikraštyje pasirodė kita žinutė – Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas dėl tautinės vėliavos iškėlimo.

Jame minima, kad atsižvelgiant į visuomenės ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio grupės pageidavimus, nuspręsta kelti vėliavą virš Dramos teatro.

„Panevėžys – istoriškai susiformavęs Aukštaitijos centras. Čia vyko svarbūs mūsų tautai įvykiai, formavosi kultūrinės tradicijos. Išskirtinė vieta mieste priklauso Panevėžio dramos teatrui, nemažai davusiam lietuvių dvasinei kultūrai. Trispalvę vėliavą, kaip dvasinio atgimimo simbolį, prasmingiausia iškelti ant Dramos teatro bokšto“, – rašyta tuomet.

1988 metų spalio 21-oji. Kristaus Karaliaus katedroje pašventinta ir jaunimo į Laisvės aikštę atnešta trispalvė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Išgyveno dvasinį pakilimą

Trispalvę Aukštaitijos sostinėje nuspręsta iškelti spalio 21-ąją 18 valandą.

Panevėžyje leistame laikraštyje „Sąjūdžio žodis“ minima, kad tautinę vėliavą pasiuvo Bena Valeckaitė, Nijolė Pakarklytė, Irena Paškevičiūtė, Daiva Laurukietytė.

„Jei neklystu, jos – vienuolės“, – sako L. Kaziukonis.

Padėkota ir statybinių konstrukcijų gamyklos direktoriui Vladui Vilkui, dovanojusiam vėliavos stiebą – jį pagamino ir ant teatro bokšto pritvirtino šios gamyklos darbininkai. Jiems laikraštyje taip pat dėkota išvardijant pavardes.

Tą spalio vakarą Kristaus Karaliaus katedroje trispalvę pašventino dabar jau amžinatilsį monsinjoras Juozapas Antanavičius. Po šių iškilmių ją į Laisvės aikštę atnešė tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas.

Po pasakytų iškilmingų kalbų skambant bažnyčių varpams, tautinę vėliavą ant teatro stogo kėlė režisierius Juozas Miltinis, susitelkimą ir dvasinį pakilimą išgyvenančiai miniai giedant Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, Maironio „Lietuva brangi“.

Sąjūdžiui toliau budinant Lietuvą, Lietuvos TSR Aukščiausiojo Taryba 1988 metų lapkričio 18 dieną tautinei Trispalvei suteikė valstybinės vėliavos statusą, o „Tautišką giesmę“ pripažino valstybiniu himnu.

„Ir taip jie mus paleido į pirmąsias ugnies linijas grumtis dėl gimtosios kalbos ir trispalvės.“

E. Gabulaitė

Lydėjo per gyvenimą

Tų metų spalį „Sąjūdžio žodyje“ rašyta, kad per tokį trumpą laiką įvykusias permainas nuo „negalima“ iki „galima“ ne visi sutiko vienodai.

Vieni, išvydę viešai besiplaikstančias trispalves, pasipiktinę „buržuazinėmis“ vėliavomis skundėsi įvairioms valstybinėms institucijoms, radijui ir televizijai. Tačiau daugumai tokie vaizdai buvo labai brangūs.

„Džiugu, žinoma, kad daugelis lietuvių tautinės Lietuvos vėliavos sugrįžimą sutiko su maloniu virpuliu krūtinėje, senesnieji – net su džiaugsmo ašaromis akyse“, – rašyta sąjūdininkų leidinyje.

Bet ir nuogąstauta, kad vėliava netaptų pigia atributika ar populiariu papuošalu.

Jau po vėliavos iškėlimo laikraštyje spausdintos garsios pedagogės lituanistės Elenos Gabulaitės mintys.

Ji pasakoja, kad vyresnioji karta puikiai prisimena savo amžininkę Trispalvę, kai ji tarpukariu, nors ir trumpai, plevėsavo Gedimino pilyje, Kauno karo muziejaus sodelyje.

„Ji iškilmingai keliaudavo miesto gatvėmis studentų gretų priekyje, garbės sargybos lydima, rugsėjo 1-ąją vedė tūkstančius moksleivių į bažnyčias“, – rašė pedagogė.

Jos kartos lituanistai nepamiršo buvusių mokytojų slapčia sakytų žodžių: „Trispalvė kartu su jūsų senais idealais privalo būti paslėpta ne kur kitur, o jūsų širdyse.“

„Ir taip jie mus paleido į pirmąsias ugnies linijas grumtis dėl gimtosios kalbos ir trispalvės“, – rašė E. Gabulaitė.

Panevėžio dramos teatro susirinkusi panevėžiečių minia laukia tautinės trispalvės pakėlimo. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Teatralizuotas kėlimas

Sąjūdžio laikų leidinio „Laisvas žodis“ redaktorius ir antrasis skyriaus pirmininkas Arnoldas Simėnas pasakoja, kad trispalvės iškėlimą visuomenė suprato kaip savotišką pareiškimą, jog valdžia – jau jų, nebe sovietų.

Kur Panevėžyje tinkamiausia vieta trispalvei suplazdėti, pasak A. Simėno, svarstė miesto Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Kad ir kaip keista, miesto partijos komitetas ir miesto vykdomojo komiteto valdžia neprieštaravo.

Sąjūdininkai vėliavą pasiūlė kelti ant teatro stogo. Šis pastatas tam puikiai tiko – buvo ganėtinai aukštas, atviroje vietoje, tad vėliava gerai matoma.

Svarbi ir paties pastato reikšmė miestui – juk J. Miltinio teatras garsino Panevėžį ne tik Lietuvoje, bet ir toli už šalies ribų. Todėl kitos pasiūlytos idėjos dėl vietos trispalvei – ant viešbučio ar vandentiekio bokšto Vaižganto gatvėje – rimtai nė nevertintos.

Ir data tokiam ypatinga įvykiui pasirinkta neatsitiktinė – iškėlus trispalvę išlydėti delegatai į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą.

„Žmonės mano, kad vėliavą kėlė Juozas Miltinis, bet iš tiesų toks kėlimas buvo teatralizuotas“, – pasakoja A. Simėnas.

Maestro vėliavą kėlė ant stiebo šalia teatro, o viršuje, ant stogo, tą atkartojo kitas žmogus.

2018-ųjų spalį virš Panevėžio suplevėsavo įspūdingo dydžio trispalvė – toje pačioje vietoje, kaip tris dešimtmečius buvo nusprendę miesto žmonės: ant Juozo Miltinio teatro. PB ARCHYVO nuotr.

Ne pirma, bet svarbi

Suplevėsavusi ant teatro stogo nebuvo pirmoji viešai panevėžiečių išvysta trispalvė.

Tų metų dar liepos pabaigoje į Panevėžį buvo užsukę ekologinio žygio per Lietuvą dalyviai. Jie siekė atkreipti dėmesį į ekologines problemas ir skleidė Sąjūdžio idėjas.

Tąkart Laisvės aikštėje vykusiame mitinge pirmą kartą nuo nepriklausomybės laikų Panevėžyje viešai suplevėsavo trispalvė.

Ji plazdėjo ir rugsėjį Sporto rūmų stadione Sąjūdžio surengtame pirmajame mitinge, į kurį suplaukė apie 30 tūkstančių žmonių.

Miela širdžiai

А. Simėnas pripažįsta ir dabar mieste nematantis kito trispalvei tinkamesnio pastato nei J. Miltinio dramos teatras.

„Atvažiavus į Panevėžį taip gera, kai ji iš tolo matosi“, – sako A. Simėnas.

O įspūdį dar labiau sustiprino nuo 2018 metų plevėsuojanti gerokai didesnė – 4×6,8 metro dydžio, net 4 kg sverianti trispalvė.

Idėją kelti didesnę vėliavą pasiūlė buvęs meras Rytis Račkauskas, minint Trispalvės kėlimo 30-metį.

Po kurio laiko vėjams įsisukus į vėliavos lynus, nuspręsta kasdien kelti kiek mažesnę – 2×4 metro vėliavą, o didžiąją – per šventes.

Per miesto gimtadienį vietoje trispalvės iškeliama Panevėžio vėliava, o Valstybės dieną – istorinė.

Faktai

1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, uždrausti visi valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo taikytos griežtos bausmės.

1940 metais Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoj trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m. – raudonos, baltos ir žalios spalvų vėliavą su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe).

Tačiau nepriklausomos Lietuvos trispalvė nenugrimzdo užmarštin, ji būdavo slapčia iškeliama viešose vietose Vasario 16-osios proga, slapčia saugoma lietuvių namuose, naudota rezistencijai išreikšti.

Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava oficialiai į viešąjį gyvenimą grįžo Sovietų Sąjungoje prasidėjus persitvarkymui, o Lietuvoje – Atgimimui.

1988 metų vasarą Lietuvos trispalvė suplevėsavo Sąjūdžio ir kituose visuomeniniuose renginiuose. 1988 metų lapkričio 18 dieną Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba, spaudžiama visuomenės, buvo priversta suteikti jai valstybės vėliavos statusą.

Vėliavos spalvinį etaloną ir naujas proporcijas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1989 metų sausio 25 dieną.

Trispalvės spalvos atkurtos pagal nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliavas, kurias išsaugojo muziejai ir privatūs asmenys.