Štai, Karolio Aleknos ironiškos intonacijos. Tiesą sakant, smagu jų klausytis. Visad nudžiungame sulaukę smulkiosios prozos kūrinių. Šįkart publikuojame ir, regis, iki šiol projekte nedalyvavusio autoriaus Simono Urbonavičiaus novelę.
Karolis Alekna (12 kl.)
„Temos ir idėjos visuomet aplanko vėlai vakare, todėl jų atsiradimo ir pats nedrįstu aiškinti, nes puikiai suprantu, kad to nesugebėčiau padaryti. Jei pavyksta pagauti įkvėpimo momentą ir mintį išreikšti popieriaus lape, užrašytą tekstą per kokią valandą visiškai pamirštu. Tik nujaučiu, kad pabaigęs net patį trumpiausią kūrinį netenku maždaug 21 gramo svorio.“
Atchodas
Vanduo juodam puodely – aš.
Sustingsiu tuoj į ledą –
Nusprogs puodelis juodas,
Grėsmingas virsmas krato.
Sudžiūvęs žiedu iš puokštės trupu,
Letargiškam sąstingy lervą menu,
Niekingu šaržu liko bet kokia giesmė…
Neliko klausimo, kuris svarbos turėtų.
Ir užkimšta mana gerklė.
Dabar blokuoja ją nuodai,
Kurių taip geidė smegenys…
Atsimenu palaimą euforingą,
Aš ir tada žinojau, kuo ji virsta.
Dabar dėl jos esu vanduo tamsus,
Puodely susiraitęs stingstu į ledus…
Nušoksiu
Šiandieną skrieju lūžusiu sparnu
Virš bėgių traukinio, negrįžtančio laiku.
Nors pakilau, aš žinau, jog nukrisiu –
Vienu sparnu toli neskrisiu.
Dažyto paukščio plunksnomis į žemę smigsiu,
Sulauksiu traukinio, užmigsiu.
Šiandieną skrieju lūžusiu sparnu.
Tuoj, tuoj nukrisiu… Žiūrėk, nes bus gražu.
Dilema
Sruoga kančių taurę išgėrė miške –
Dievų kadaise buvusiam krašte.
O aš pašvinkęs kvepiančiame patale.
Po nugara DORMEO, steikas lėkštėje…
Skaudėjo jam. Skaudėjo tuo metu visiems,
Ir budeliai tuomet taip sunkiai dirbo…
O kas daryti man, kad nors dvasia nenusibaigtų patogumų liepsnose?
Gal imtis ginklo? Mirti už idėją kovoje?
Arba iš bado? Pačiam save iškepti krosnyje?
Nesu pajutęs ginklo prie kaktos, botago kirčio kūnas nesugėrė.
Ir man visai neskauda. Man tik kiek šlykštu.
Kodėl manęs nenori niekas supažindint su Dievu?
Silpni mes, kai nėra aukos. Nėra pūgos. Nėra audros!
Turbūt turėčiau džiaugtis, bet trokštu tik raudot, raudot, raudot…
– Nejuokink, tamsta, tu aklos bandos. Matai, kentėti nori jis…
Tik džiaukis, kad pagalvė guodžia ir kad nėr lazdos.
Nėra kovos.
– Įpilkite kavos.
Simonas Urbonavičius (12 kl.)
„Simono dienų rutina: namai, mokykla, treniruotės, varžybos. Ir kartais tą rutiną sugriauna įvykis. Gerai, kai tas įvykis – kūrybinė idėja“, – mokytojas Algis Želvys.
Ak, Čarli…
Šį rytą keltis į pamokas anksti nereikėjo, todėl išsimiegojau kur kas geriau. Kai atsibudau, visi jau buvo išėję. Arbata stovėjo ant stalo, atvėsusi, tad reikėjo kaisti arbatinuką ir darytis naują. Čarlis laukė, kol pavalgysiu ir eisime į kiemą, kadangi buvo mano eilė šiandien vesti jį į lauką.
Visada jį vedžioju be pavadėlio, nes mes taip puikiai sutariam, kad net nereikia jokių suvaržymų nei jam, nei man. Man niekados nereikėjo pulti vytis jį kur nors arba šaukti ant jo, kad nedarytų ko nors blogo, jeigu vos sušvilpdavau – jis iškart prisistatydavo, vaikštinėdamas lauke elgdavosi drausmingai. Mano nuomone, Čarlis labai protingas, bent jau lyginant su kitais šunimis. Taip manau dėl to, nes visų pirma jis yra mišrūnas, o tai rodo, jog biologiškai jo genai yra labiau išsivystę nei kitų veislinių šunų. Antra, nuo vaikystės buvo auklėjamas ir dresuojamas (tą darėme mes su tėčiu), kas gerai, o kas blogai. Auklėti Čarlį liepė tėtis, jeigu noriu jį turėti. Tiesa, Čarlis klauso ir tėčio, bet, mano nuomone, tai yra tik dėl baimės, kadangi mano tėvas labai piktai šaukdavo ant jo, kai jis dar buvo mažas.
Papusryčiavau, nusiprausiau, apsirengiau, ir išėjome su Čarliu į lauką. Jis džiaugėsi, nes buvo rudens metas, krito lapai, kaštonai ir švietė saulė. Jam patinka, kai metu kaštoną. Čarlis juos renka tarsi saldainius ir stengiasi į savo burną sutalpinti kuo daugiau. Rekordas buvo trys.
Po rytinio pasivaikščiojimo jį parvedžiau namo, pasiėmiau kuprinę ir iškeliavau į mokyklą. Diena mokykloje buvo įprasta: daug vaikų, daug triukšmo, daug pamokų. Niekados nepatiko mokykla, nepatiko šurmulys koridoriuose arba triukšmas klasėje. Jeigu nebūtų šių dalykų, gal ir apsiprasčiau su ja iki dvyliktos klasės. Šiandien rašėme matematikos kontrolinį. Nebijojau, tačiau žinojau, kad dešimtuko negausiu. Be to, kontroliniai visada išvargina, po jų nebegali toliau mokytis taip pat, nebeišeina susikaupti ir labai norisi miego grįžus namo. Deja, po mokyklos namo grįžt negaliu, nes einu į treniruotę, o tai savaime pakelia nuotaiką.
Po pamokų pasukau tiesiai stotelės link. Laukdamas autobuso, sprendžiu galvosūkius telefone. Man galvosūkiai patinka, jie padeda prasiblaškyti, pravalyti mintis, užsistovėjusias po sunkių pamokų. Dėkui Dievui, autobusas šį kartą nevėlavo, todėl nevėlavau ir į treniruotę. Dirbome sunkiai, išsikroviau, išnaudojau visą susikaupusią energiją per pamokas sėdint suole. Po tempimo pratimų visi eina į dušus, todėl nusprendžiau šiandien niekur neskubėti ir dar pabūti, padariau preso bei nugaros pratimų, palaukiau, kol vaikų rūbinėse šiek tiek apmažės, nuėjęs į rūbinę patikrinau gautas žinutes. Buvo kelios, kas yra neįprasta, nes paprastai man niekas nerašo. Viena iš tų žinučių buvo Tomo. Jis atsiuntė nuotrauką, labai panašią į Čarlio, ir paklausė, ar čia ne jis. Aš atsakiau, jog panašus. Nuotraukoje šuo buvo paguldytas ant šono kieme ant žolės. Nieko nesupratau, juk Čarlį dar šiandien vedžiojau ir palikau namie. Paskambinau mamai, kuri turėjo manęs atvažiuoti pasiimti iš treniruotės, bet ji neatsiliepė. Skambinau kelis kartus. Po kiek laiko nuėjau į dušą, išėjęs radau žinutę iš mamos: „Palauk, užsiėmus“. Nesupratau, kuo ji galėjo būti užimta, kai paprastai jos darbas trunka iki mano treniruotės pradžios.
Po kiek laiko atvažiavo mama, įsėdęs į mašiną pastebėjau, jog ji buvo prastos nuotaikos, vyliausi, jog tai dėl jos migrenos, o ne dėl to, ko bijojau. Aš parodžiau jai nuotrauką ir žinutę, gautą iš Tomo, ir paklausiau jos, ką tai reiškia. Viskas, ką ji atsakė, buvo:
– Čarlis bagažinėje suvyniotas į antklodę. Dabar važiuosim pasiskolinti kastuvo iš tetos.