Ir nors buvusį jos kaip merginos grožį sunku vertinti, bet man atrodo, kad jos šypsena ir ramus būdas nuginkluodavo daugelį nedidelio Lietuvos miestelio vyrų.
–Turbūt buvot populiari šokiuose? – iš tolo užvedu kalbą apie jos jaunystę.
Adelaida šypsosi nerealiai baltais dantimis, kurių pavydėtų daugelis pas dantų balintojus einančių merginų:
– Ai, tik vargo turėjau su tais šokiais. Po pirmo šokio visi pabėgdavo.
– Netikiu, – purtau galvą truputį pataikaudamas, nes giliai širdyje suprantu, kad jos ūgis tais laikais buvo jos priešas, betgi vis tiek smalsu.
– Kiek mama nupirkdavo batelių, tai visi netiko, nes su kulniuku. Tai aš prieš šokius juos nulupdavau, o po šokių vėl tyliai prikaldavau klėtyje netoli namų. Buvau ten pasislėpus tokį mažą plaktuką su vinimis, tai po šokių užbėgdavau, taukšt, taukšt ir tada jau namo paryčiais, – prisimena Adelaida ir vėl tyliai, bet labai nuoširdžiai kvatoja.
– O būsimą vyrą irgi šokiuose susiradot?
– Oi, ne. Tą pirmą, kur susiradau iš meilės, tai netiko.
Laiko ligoninėj daug, todėl žinau, kad jau nepaleisiu Adelaidos su jos istorija, nes baisiai įdomu išgirsti iš seno žmogaus apie jaunas meiles. Lendu į jos prisiminimus mažais klausimėliais, kad tik neišgąsdinčiau:
– Netiko jums ar kam nors kitam?
Visą Audriaus Skačkausko straipsnį skaitykite rugsėjo 27 dienos (penktadienio) „Sekundės“ dienraštyje.