Pirmoji valstybė, įvedusi visoje savo teritorijoje vieną standartinį laiką, buvo Didžioji Britanija. Po jos iniciatyvą perėmė JAV ir kitos šalys: Kanada, Naujoji Zelandija, Japonija… Ir pasaulio gyventojai suskubo masiškai persukti laikrodžius.
Egzistuoja du laiko formatai – GMT (angliškai Greenwich Mean Time arba Greenwich Meridian Time), Grinvičo laikas, ir UTC (angliškai Universal Time), pasaulinis koordinuotasis laikas.
Grinvičo laikas – savotiškas standartizuotas atspirties taškas kiekvienai iš esamų laiko juostų, pradedant nuo Karališkosios observatorijos Grinviče, Anglijoje. Pagal šį formatą para matuojama nuo vidurdienio iki vidurdienio.
Standartas UTC, kai paros atskaitos taškas jau yra vidurnaktis, sugalvotas 1925 metais, o 1972-aisiais pripažintas visuotiniu. Nuo tada laiko zonos nusakomos pagal santykį su UTC.
Skirtumas tarp GMT ir UTC – mažiau nei sekundė.
Kertant Afganistano ir Kinijos sieną laikrodį reikia persukti iškart net trimis su puse valandos į priekį. Tai unikali vietovė: daugiau pasaulyje nėra kitos tokios, kur reikėtų daryti tokį laiko šuolį.
Himalajuose irgi netrūksta painiavos dėl laiko juostų.
Kalnų masyvas driekiasi per kelias valstybes ir kiekviena turi savą laiką.
Taigi, žygiuojant išilgai Himalajų grandinės laikrodį tektų sukioti šešis kartus.
Iš pradžių Indijos ir Nepalo pasienyje – 15 minučių į priekį, paskui Nepalo ir Indijos pasienyje – valanda atgal, kertant Indijos ir Kinijos sieną – 2,5 valandos į priekį, prie Kinijos ir Butano sienos – 2 valandas atgal, Butano ir Indijos pasienyje – pusvalandžiu atgal, o ties Indijos ir Birmos siena – valanda į priekį.
Laiko persukimas 15 minučių atrodo keisčiausias. Toks ir yra.
Nepalas daugybę metų siekė nepriklausomybės, ir skirtinga laiko juosta – dar vienas būdas tą nepriklausomybę pabrėžti.
Iš pradžių laiko skirtumas tebuvo 10 minučių, paskui nepaliečiai pridėjo dar penkias.
Kinija dėl savo užimamo ploto privalėtų turėti penkias laiko juostas. Taip buvo iki 1949-ųjų. Bet į valdžią atėjusi komunistų partija nusprendė, kad pakaks vienos laiko zonos, kuri dar labiau suvienys šalį ir nekurstys separatizmo provincijose. Na tai kas, kad daugelio regionų gyventojams tai pridarė aibę problemų, pavyzdžiui, Tibete, kur saulė leidžiasi ne anksčiau kaip vidurnaktį.
Laiko juostų rekordininkės
Daugiau nei dešimties pasaulio valstybių teritorijos išsidėsčiusios iškart keliose laiko juostose: rusijoje jų 11, JAV ir Kanadoje – po 6, Meksikoje ir Grenlandijoje – 4. Australija, Brazilija, Indonezija turi po 3 laiko juostas, Kongas, Kazachstanas ir Mongolija – 2.
Vienintelis administracinis teritorinis vienetas – valstybės teritorijos dalis, o ne visa valstybė, – gyvenantis pagal daugiau nei dviejų juostų laiką, yra Sachos Respublika, arba Jakutija. Ji laiko juostų turi net tris.
Perėjimą prie vadinamojo vasaros laiko sugalvojo Bendžaminas Franklinas – žymusis JAV nepriklausomybės vienas iš tėvų, taip pat mokslininkas ir išradėjas. Tokios iniciatyvos tikslas, kaip visi žinome, buvo energijos taupymas.
Ši praktika daugelyje valstybių gyvuoja ir dabar. Bet Australijai priklausančios Lordo Hau salos gyventojai savo laikrodžius pasuka tik pusvalandžiu į priekį, o pusiaujo valstybėse tokios būtinybės nėra, nes skirtumas tarp vasaros ir žiemos laiko ten beveik nepastebimas.
Pietų ir Šiaurės ašigaliuose visi dienovidiniai sueina į vieną tašką, todėl šių teritorijų neįmanoma priskirti jokiai laiko juostai. Vis dėlto skaičiuoti laiką reikia ir ašigalyje, todėl sutarta, kad abiejuose galios Grinvičo laikas.
Ašigaliuose veikiančios mokslinių tyrinėjimo stotys – kitas reikalas. Jose dirbantys žmonės paprastai naudoja savo valstybių laiką, nes taip patogiau. Išskyrus amerikiečių Amundseno-Skoto stotį Antarktidoje, gyvenančią pagal Naujosios Zelandijos laiką, nes būtent iš šios valstybės vykdomi oficialūs skrydžiai į stotį Pietų ašigalyje.
Laiko juostų kosmose nėra, todėl tikslaus laiko ten klausimas visada būdavo ginčytinas. Tarptautinėje kosminėje stotyje naudojamas Grinvičo laikas.
Be to, kas 16 saulėtekių ir saulėlydžių iliuminatoriai užsiveria, kad sudarytų nakties regimybę.
Pasaulinis koordinuotas laikas, arba UTC, kuriame paros atskaitos taškas yra vidurnaktis, buvo sugalvotas 1925 metais.
Stoties įgula keliasi 7 valandą ryto ir dirba apie 10 valandų.
Tais atvejais, kai prie stoties prisijungia erdvėlaiviai, įgula laikinai pereina prie jo skrydžio laiko, kuris susietas ne su konkrečia laiko juosta, o skaičiuojamas nuo erdvėlaivio starto akimirkos.
Kad Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbantys astronautai ir kosmonautai išliktų darbingi, jie jau laukdami atskrendančio erdvėlaivio iš anksto pradeda po truputį keisti savo režimą, o svečiams išskridus vėl palaipsniui prie jo grįžta.
Datos keitimosi linija driekiasi Ramiajame vandenyje palei 180-ąjį dienovidinį.
Kertant jį iš Vakarų į Rytus, galima grįžti į vakarykštę dieną, o iš Rytų į Vakarus – priešingai, peršokti para į ateitį. Mažai pasaulyje vietų, kur sąvoka „šiandien“ yra tokia miglota, kaip ten…
Dienovidinio linija beveik neliečia sausumos ir yra daugiau ar mažiau lygutėlė, tačiau negalima sakyti, jog visai be nuokrypių. Didžiausias jų yra ties pusiauju, Kiribačiui priklausančiomis Linijinėmis, arba Ekvatoriaus, salomis. 1995-aisiais joms buvo skirta sava laiko juosta – UTC+14 ir dabar kiribatiečiai gyvena tokiu pat laiku, kaip ir havajiečiai, tik para į priekį. Jie pirmieji visoje planetoje pasitinka naują dieną ir Naujuosius Metus.
Tarp kitko, su Linijinėmis salomis susijusi labai įdomi laiko anomalija. Dėl jų maksimalus laiko skirtumas tarp skirtingų laiko juostų sudaro 26 valandas.
Taip yra dėl to, kad anksčiau dalis šių salų priklausė Britanijai, ir valandos čia pridedamos prie Australijos laiko.
Tačiau trys iš vienuolikos Linijinių salų priskiriamos JAV mažų išorinių salų grupei, taigi valandos čia, priešingai, atimamos priklausomai nuo JAV žemyninio laiko.
Datos keitimosi linija Ramiajame vandenyje.