-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Inesa Jablonskaitė (12 kl.)
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ona Narbutaitė apie jaunąją kūrėją pasakoja: „Inesa Jablonskaitė eilėraščius rašo jau seniai, tačiau, kaip pati sako, tik sau. Būdama kukli, tačiau gilios jausenos Inesa tiki poetinio žodžio galia. Jos eilėraščiuose per autentišką patirtį išsakomas rūpestis dėl gyvybės, tikrųjų vertybių, akcentuojama darnos pasaulyje ir savyje būtinybė.“
Tik tau paskirta gyventi
Trapiame pasaulyje
sužimba šviesa…
Mes esame visatos šios
tiktai aušra…
Mes – žmonės,
nesuprasta gyvybės forma,
kuriai prigimties paskirta
džiaugtis ir verkti,
gyventi ir mirti.
Planetų begalybėje
mes nesame karaliai –
tik trapūs vienadieniai drugiai,
gyvenantys didžiai paprastus
savo gyvenimus…
***
Matau, kaip driekiasi
platūs keliai tarp žmonių,
kaip didėja atstumai…
Nereikia aiškiaregių,
kad suvoktume tolimesnį
likimą žmonių.
Matau, kaip nekaltieji
virsta kaltais,
vaikšto su krūtinėse
jausmais svetimais.
Gal nereikia dirbtinės šviesos,
kad apšviestų
bedugnės tamsą?
Šis pasaulis galbūt nepražus…
O žmogus?
***
Pasakyk man, ko tu trokšti
labiau už viską?
Sakyk, argi ne gėris už auksą
labiau tviska?
Kodėl labiau branginame ne tuos,
kurie šalia, o tuos,
kurie lengvai mus pamiršta?
„Būti ar nebūti“…
Juk padarytos nuodėmės priverčia
mus pačius parklupti.
O pernelyg saldus vaisius
sunaikina protą…
Pasakyk man, gal aš klystu…
Bet ar ne tas draugas,
kuris parodo šviesą,
kai tamsoje paklysti?
Ar tas, kuris tyliai šypsosi,
kai tu palūžti ir nuo skardžio slysti…
Tai atsakyk man, ko tu trokšti?
Turbūt tuštybė visuomet trokšta
turėti viską.
Bet…
išlaikyti ji gali tik tai…
kas blizga…
***
Ištuštėjo planetos,
sustojo širdis –
nei pelkė, nei dangus
pasidarė pasaulis šis…
Žmogiškumas dabar –
it prastas kosmetikos tušas:
nusiplauna vos lietaus paliestas
ir suteka į purvinas balas…
Taip stengiamės iš savęs
išspausti viską,
ką dar turime…
Atiduodame paskutines jėgas
dėl to, ko neturime…
Ištuštėjo žmonių dvasia…
Dvasia ištuštėjo…
Žmonių…
***
Ateina laikas,
kai tenka
atrišti virves —
paleisti žmones
nuo savęs…
Ateina diena,
kai vaivorykštę
pastebi dažniau
nei kada nors anksčiau.
Ir supranti,
jog tavo kelias
vertas daug daugiau.
Ateina metas,
kai pamatai prasmę ten,
kur matei smegduobę.
Ir pradedi suvokti,
kad likimo pieštukas
tik tavo rankose.
Tik tau skirta save keisti,
tik tau skirta klysti,
tik tau skirta kilti –
tau paskirta gyventi.
Ateina laikas,
kai supranti…
