Tiki poetinio žodžio galia

Tiki poetinio žodžio galia

Į projektą įsitraukia ir naujos švietimo įstaigos. Lietuvių kalbos mokytoja Ona Narbutaitė iš Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro pastebėjo jaunąją kūrėją Inesą Jablonskaitę, labai šiltai ją apibūdindama – „gilios jausenos“… Įsitikinsite.

Inesa Jablonskaitė (12 kl.)

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ona Narbutaitė apie jaunąją kūrėją pasakoja: „Inesa Jablonskaitė eilėraščius rašo jau seniai, tačiau, kaip pati sako, tik sau. Būdama kukli, tačiau gilios jausenos Inesa tiki poetinio žodžio galia. Jos eilėraščiuose per autentišką patirtį išsakomas rūpestis dėl gyvybės, tikrųjų vertybių, akcentuojama darnos pasaulyje ir savyje būtinybė.“

Tik tau paskirta gyventi

Trapiame pasaulyje

sužimba šviesa…

Mes esame visatos šios

tiktai aušra…

Mes – žmonės,

nesuprasta gyvybės forma,

kuriai prigimties paskirta

džiaugtis ir verkti,

gyventi ir mirti.

Planetų begalybėje

mes nesame karaliai –

tik trapūs vienadieniai drugiai,

gyvenantys didžiai paprastus

savo gyvenimus…

***

Matau, kaip driekiasi

platūs keliai tarp žmonių,

kaip didėja atstumai…

Nereikia aiškiaregių,

kad suvoktume tolimesnį

likimą žmonių.

Matau, kaip nekaltieji

virsta kaltais,

vaikšto su krūtinėse

jausmais svetimais.

Gal nereikia dirbtinės šviesos,

kad apšviestų

bedugnės tamsą?

Šis pasaulis galbūt nepražus…

O žmogus?

***

Pasakyk man, ko tu trokšti

labiau už viską?

Sakyk, argi ne gėris už auksą

labiau tviska?

Kodėl labiau branginame ne tuos,

kurie šalia, o tuos,

kurie lengvai mus pamiršta?

„Būti ar nebūti“…

Juk padarytos nuodėmės priverčia

mus pačius parklupti.

O pernelyg saldus vaisius

sunaikina protą…

Pasakyk man, gal aš klystu…

Bet ar ne tas draugas,

kuris parodo šviesą,

kai tamsoje paklysti?

Ar tas, kuris tyliai šypsosi,

kai tu palūžti ir nuo skardžio slysti…

Tai atsakyk man, ko tu trokšti?

Turbūt tuštybė visuomet trokšta

turėti viską.

Bet…

išlaikyti ji gali tik tai…

kas blizga…

***

Ištuštėjo planetos,

sustojo širdis –

nei pelkė, nei dangus

pasidarė pasaulis šis…

Žmogiškumas dabar –

it prastas kosmetikos tušas:

nusiplauna vos lietaus paliestas

ir suteka į purvinas balas…

Taip stengiamės iš savęs

išspausti viską,

ką dar turime…

Atiduodame paskutines jėgas

dėl to, ko neturime…

Ištuštėjo žmonių dvasia…

Dvasia ištuštėjo…

Žmonių…

***

Ateina laikas,

kai tenka

atrišti virves —

paleisti žmones

nuo savęs…

Ateina diena,

kai vaivorykštę

pastebi dažniau

nei kada nors anksčiau.

Ir supranti,

jog tavo kelias

vertas daug daugiau.

Ateina metas,

kai pamatai prasmę ten,

kur matei smegduobę.

Ir pradedi suvokti,

kad likimo pieštukas

tik tavo rankose.

Tik tau skirta save keisti,

tik tau skirta klysti,

tik tau skirta kilti –

tau paskirta gyventi.

Ateina laikas,

kai supranti…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų