Visi trys Džeraldo ir Žydrūnės sūnus augo kaip ir tėvai – neįsivaizduojami gyvenimo be sporto, ir to įrodymus jau tuoj, atrodo, bus sunku sutalpinti Bilių namuose. P. Židonio nuotr.

Tėvystėje užkoduotas sportas

Tėvystėje užkoduotas sportas

Panevėžietis Džeraldas Bilis gali didžiuotis savo vaikais. Vienas jo sūnus – pasaulio plaukimo čempionas, kitas – tos pačios sporto šakos rekordininkas. Trečias dar tik dešimties, bet irgi neketina atsilikti nuo brolių. Kokia tokio sėkmingo auklėjimo paslaptis, nežino nė pats tėtis.

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Režimą „paveldėjo“ iš brolių

51-erių Dž. Bilis tikrai žino: kad ir kur būtų jo sūnūs – olimpiadose, varžybose, treniruotėse ar pramogautų su draugais, visada jį bent telefono skambučiu pasveikins su Tėvo diena.

Tiesa, ar ir šį kartą trijų vaikų tėtis sulauks tik šiltų žodžių per nuotolį, dar nežino. Mat namuose likusi tik viena atžala – jaunėlis Mykolas.

Dešimtmetis vis dar džiugina tėvus savo judria draugija. Ir kas dieną verčia juos savo dienotvarkę sudėlioti taip, kad užtikrintų, jog sūnus spės ne tik į mokslus, bet ir krūvas treniruočių bei varžybų.

„Vienas sūnus gimė po Skorpiono ženklu, kitas – Dvynys, trečias – Mergelė. Simonui ir Mykolui tik duok pakalbėti! Tai jau ne mano savybė – aš dienai turiu tam tikrą žodžių limitą!“

Dž. Bilis

„Būna dienų, kad mažylis namo grįžta visai vėlai vakare. Per dieną jam tenka įveikti ne tik mokyklos pamokas, bet ir krepšinio užsiėmimus, nuplaukti bent keturis kilometrus baseine“, – apie net suaugusiajam sunkų vaiko krūvį kalba tėvas.

Tačiau visi jo sūnūs prie tokio režimo seniai pratę. Ką reiškia keltis šeštą valandą ryto, pulti į šaltą vandenį, o paskui eiti į mokyklą, prisimena ir pašnekovo vyresnėliai: 29-erių Justinas bei metais jaunesnis Simonas.

Vaikinai savo gyvenimus dabar kuria atskirai nuo tėvų ir toli nuo Panevėžio.

„Justinas gyvena Vilniuje, jis dirba skyriaus vadovu vienoje logistikos įmonėje. Simas šiuo metu – Kaune, kur jo laukia mėnesio trukmės plaukimo stovykla. Paskui keliaus į Romą, tarptautines plaukimo varžybas „Sette Colli“ , o tada – Japonija“, – sako Dž. Bilis, su ne ką mažesniu nekantrumu nei vidurinysis sūnus laukiantis artėjančių olimpinių žaidynių.

Paliko baseiną

Nors Lietuvos auksinėmis šalies žuvelėmis dažniau vadinami taip pat panevėžietis Danas Rapšys ir pirmoji šį vardą pelniusi buvusi sportininkė Rūta Meilutytė, Simonas Bilis ne ką prastesnės prabos plaukikas. Vaikinas – nacionalinis rekordininkas, pasaulio plaukimo čempionas ir olimpietis.

Jo brolis Justinas, pasak tėvo, kai dar sportavo, atrodė net stipresnis už brolį.

„Mūsų didysis, Justinas, plaukė geriau, skynė rekordus savo amžiaus grupėse. Tai Simonas buvo tas, kuris ėjo iš paskos, daugiau mėgdavo pakalbėti ir su juo sporte vilčių sieta mažiau“, – patikina kalbą apie savo du pirmuosius vaikus pradėjęs Dž. Bilis.

Tačiau Justino karjera baseine nutrūko 2015 metais, po pasaulinės studentų sporto universiados Pietų Korėjoje.

„Grįžęs iš Pietų Korėjos, kur plaukimo rezultatais priartėjo prie geriausių, Vilniuje jis ieškojo, kur galėtų toliau treniruotis. Bet nors buvo šalies rinktinės narys, net baseino nemokamai jam niekas nesutiko pasiūlyti. Gal suveikė principas „Nenori – nereikia“, bet Justinas tuo viską ir pabaigė“, – pasakoja Dž. Bilis, pridurdamas, jog vyresnėlis vandenyje galėjo tapti toks pat, kaip brolis Simonas.

Patinka sūnaus gyvenimas

Pastarasis baigė aukštuosius mokslus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šiaurės Karolinos universitete ir dabar yra atsidavęs tik sportui. Visos Simono dienos sustyguotos pagal treniruočių, stovyklų, varžybų grafikus, normatyvų reikalavimus – sunku būtų sau ir akimirką rasti. Bet Simono tėvas džiaugiasi dėl atžalos. Jam patinka sūnaus gyvenimas. Kelionės, nauji kraštai, pažintys, tikslo siekimas, pergalės – tai, pasak vyro, tikrai įdomu ir smagu.

Sportinio gyvenimo skonio Dž. Biliui ir pačiam teko šiek tiek ragauti.

„Sportas man nėra svetimas, – užtikrina. – Mokykliniais metais sportavau Panevėžio vaikų jaunimo sporto mokykloje, dabar sporto centre. Buvau krepšininkas ir turėjau rimtų minčių stoti į Kūno kultūros institutą.“

Tačiau stojimo dieną jaunuolis iš Panevėžio turėjo susitaikyti, kad jo sveikatai ne pakeliui su krepšinio trenerio darbu. Kai reikėjo atlikti medicininę patikrą, kaip tyčia, pakilo jo jau ir anksčiau šokinėjęs kraujo spaudimas.

„Kitą dieną įsėdau į traukinį ir patraukiau į Vilnių, į dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Čia įstojau ir pabaigiau suvirinimo inžineriją. Dabar ir dirbu pagal šią specialybę – pats nevirinu, tenka valdyti tai darančius robotus“, – šypteli Džeraldas, krepšinį vis dėlto žaidęs iki pat 40 metų. Studijuodamas net kurį laiką krepšinio aikštelėse prakaitą liejo tarp profesionalų su savo universiteto komandomis. Tačiau suderinti mokslus ir sportą esą buvo per sunku – teko rinktis vieną arba kitą. Džeraldas nusprendė atsiduoti tikrajai profesijai.

Bet vėliau jau dirbdamas, panevėžietis, kaip mėgėjas, savo jėgomis stiprino miesto krepšinį.

Jaunasis Mykolas, tėčio tikinimu, būdamas vos dešimties jau lenkia jį krepšinio technika. Bet kokią sporto šaką Bilių šeimos pagrandukas pasirinks, dar niekas nežino, nes Mykolo pasiekimai plaukime irgi ne mažiau įspūdingi. P. Židonio nuotr.

Atvedė močiutė

Po nesėkmingo stojimo į Kūno kultūros institutą, į sostinę mokytis tada aštuoniolikmetį Dž. Bilį palydėjo jo bendraklas ir būsima žmona Žydrūnė.

„Ji su manimi stojo į kūno kultūrą. Buvome bendraklasiai – jokios artimesnės draugystės mūsų nesiejo, gal tik po išleistuvių kažkas ėmė megztis. Bet šiaip tik mano tėvas mus abu kartu vežė į Kauną“, – apie savo išrinktąją pasakoja vyras.

Žmonai įstoti pavyko. Jos visa šeima, pasak sutuoktinio, sportininkų dinastija.

Ž. Bilienės sesuo Gitana Kemešienė taip pat baigė Kūno kultūros institutą, plaukimo specializaciją, dirba trenere. Tėvas Vidutis Navasaitis buvo lengvosios atletikos treneris, trumpai ėjo sporto mokyklos vadovo pareigas. Mama Aldona Lasytė-Navasaitienė garsėjo kaip trenerė ir šalies plaukimo čempionė. Ji ir buvo tas žmogus, kuris prispyrė jaunus tėvus, Džeraldą ir Žydrūnę, išmokyti savo vaikus plaukti.

„Nieko mes nevertėme ir nespaudėme. Bet močiutė, plaukikė, norėjo, kad jos anūkai dėl saugumo išmoktų visus plaukimo būdus. Sakė: „Tegu tik išmoksta plaukti, o kaip paskui bus, pažiūrėsime“, – prisimena žentas.

Ir kaip nuėjo jaunieji Biliai į baseiną, taip ten ilgam ir pasiliko globojami pirmosios savo trenerės – Panevėžyje dirbusios Židrūnės Budrienės.

Krepšinis – iš tėčio

Plaukimo trenere teko, nors ir gana trumpai, padirbėti ir Dž. Bilio žmonai Žydrūnei. Kurį laiką moteris treniravo triatlonininkus, mokė plaukti miestelėnus. Tačiau paskui sportininkė perėjo į visiškai kitą sektorių – prekybą kosmetika, o galiausiai ir farmaciją. Dabar ji yra vienos prancūzų bendrovės medicinos atstovė.

„Ką ji galėtų patarti Simonui – nebent Mykolui“, – juokaudamas per dantį žmoną traukia Džeraldas, paklaustas, ar jiedu su Žydrūne patarinėja vaikams sporto klausimais.

O ir jį patį jauniausias sūnus bus pralenkęs savo sugebėjimais krepšinio aikštelėje. „Mykolo technika jau dabar geresnė nei mano“, – prisipažįsta.

„Šita sporto šaka jam tikriausiai iš mano giminės genais perduota, – vis dėlto pasididžiavimo neslepia aukštu ūgiu išsiskiriantis Dž. Bilis. – Aš mėgstu krepšinį, mano kai kurie giminaičiai ir aukščiausioje lygoje yra jį žaidę.“

Tiesa, kurią sporto šaką šeimos pagrandukas pasirinks, dar nė neaišku. Anot tėčio, jam puikiai sekasi ir plaukimas – nuo brolių dešimtmetis Mykolas nė kiek neatsilieka.

Skirtingai nei žmonai, Džeraldui neteko augti sportininkų šeimoje. Bet jo tėvas buvo didelis sporto aistruolis. Pašnekovas prisimena, kaip gūdžiais 1982-aisiais namuose atsirado pirmas spalvotas televizorius vien tam, kad šeimininkai galėtų dar patogiau žiūrėti pasaulio futbolo čempionato varžybas Ispanijoje.

Visi trys Džeraldo ir Žydrūnės sūnus augo kaip ir tėvai – neįsivaizduojami gyvenimo be sporto, ir to įrodymus jau tuoj, atrodo, bus sunku sutalpinti Bilių namuose. P. Židonio nuotr.

Recepto neturi

Dž. Bilis ir pats negali pasakyti, kaip jam pavyko užauginti tokius talentingus vaikus. Taip, anot jo, nutiko natūraliai, savaime.

Džeraldo nuomone, artimieji, šeimos nariai sporte – o ypač profesionaliame – nėra geri mokytojai ir patarėjai. Jų svarbiausias darbas – išklausyti ir palaikyti. Daugiau nieko nereikia.

Nors vyras neslepia, kartais tenka balsą pakelti, kad vaikų neužvaldytų tingulys. Bet tas retas svečias jo sūnų kasdienybėje.

„Mes su Mykolu važiuojame į visas jo treniruotes, lydim į visas varžybas. To išmokė vizitas į Jungtines Amerikos Valstijas. 2016 metais Simono universitetas mus pakvietė stebėti Nacionalinės koledžų atletų asociacijos finalinių varžybų ir galėjome pamatyti, kaip šioje šalyje tėvai palaiko savo vaikus – kartu vyksta per visas valstijas stebėti rungtyniaujančių atžalų“, – pasakoja pašnekovas.

Jam ir žmonai esą kiekvienos vidurinėlio varžybos lig šiol kainuoja daug nervų. Ir jaudulys šeimą užplūsta dar kelios dienos iki starto.

„Vaikai labai pasikeičia prieš varžybas, tampa irzlūs, pikti. Nelengva ir mums – vaikštom trys dienos iki starto kaip nesavi su žmona. Pasižiūrim vienas į kitą – ir aišku. Bet sporte vaikų tiesmukai nekritikuojame, nors per tiek metų jau kažką pradedame suprasti ir galbūt pamatome klaidų“, – sako Dž. Bilis.

Savo emocijomis tėvas dėl Simono rezultatų teigia daugiausia pasidalijantis su Justinu. Paties čempiono nevargina.

Visi skirtingi ir panašūs

Žydrūnė ir Džeraldas šią liepos 6-ąją švęs trisdešimtąsias savo vestuvių metines.

Darni šeima gyvena rytinės miesto dalies privačių namų kvartale. Šalia išpuoselėto namo stovi senas, dar Dž. Bilio senelių statytas namas. Jo pirmieji šeimininkai ūkininkavo netoli Ramygalos ir dėl to buvo ištremti į Sibirą. Grįžę po Stalino mirties lietuviai gimtinėje nerado nė namų, nė savo žemių. Todėl persikėlė į miestą ir čia susikūrė naują gyvenimą.

Žydrūnės dabar jau mirę tėvai kilę nuo pietų Lietuvos. Į Panevėžį jie atsikraustė dirbti treneriais naujųjų tada Panevėžio sporto rūmų baseine.
Paklaustas, kaip jiedviem su Žydrūne sekasi auklėti mažylį, kurį nuo vyresniųjų sūnų skiria beveik du dešimtmečiai, Džeraldas neslepia, jog tai be galo įdomus gyvenimo etapas. Subrendę tėvai jau turi daugiau patirties atskleidžiant vaiko asmenybę.

Nors visos Bilių atžalos, anot tėčio, panašios, bet ir labai skirtingos. Abu su žmona juose randa daug savo charakterių bruožų.

„Vienas sūnus gimė po Skorpiono ženklu, kitas – Dvynys, trečias – Mergelė, – šypsodamasis vardija panevėžietis. – Simonui ir Mykolui tik duok pakalbėti! Tai jau ne mano savybė – aš dienai turiu tam tikrą žodžių limitą!“

Komentarai

  • koks tu krepsininkas, durnelis nerealus , atsarginis lopas soliuko, dar aiskini del krepsinio sistemos pnvz . ka tu esi padares toi sistemoi ,durnelio

  • Ar tik ne iš AKM būsi,iš pavydo net putos drimba komentuojant!

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų