Tėvynės ginti – su dūda

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• Aktualijos
• 2018.02.24 12:08

Romėnų patarlė sako: „Kai žvanga ginklai, mūzos tyli.“ Tačiau iš tiesų žygiuojantys kariai, šventinės jų rikiuotės ir vėliavų pakėlimo ceremonijos neįsivaizduojamos be muzikos garsų. Nuo praėjusių metų Lietuvos kariuomenės dvasią jais kelia ir 25-erių panevėžietis Mindaugas Akelis.

Iš Panevėžio rajono, Šilagalio, kilęs muzikantas Mindaugas Akelis nuo septynerių metų augo apsuptas muzikos. Ją pamilti pradinuką paskatino netikėtas kaimynystėje gyvenusio draugo pasiūlymas lankyti savo miestelio pučiamųjų instrumentų orkestrą. Dabar jau gana garsus kolektyvas „Sklepučini“, vadovaujamas Vilmanto Vapsvos, tuomet dar tik skaičiavo pirmuosius savo veiklos metus.

„Iš pradžių spyriojausi, nenorėjau eiti į orkestrą ir dar dūda groti, bet sutikau, – pirmuosius savo žingsnius į muzikos pasaulį su šypsena prisimena Mindaugas. – Sekėsi gerai ir po metų man ėmė patikti šie instrumentai.“

Vaikino šeimoje ir giminėje netrūko muzikuojančių žmonių, tačiau visi jie buvo mėgėjai. Sovietmečiu vienos Panevėžio gamyklų orkestre grojo ir pats Mindaugo tėtis. Pastebėjęs sūnaus potraukį pučiamiesiems instrumentams, jis visą laiką skatino savo atžalą toliau ugdyti talentą. Augančio muzikanto šeimai dėl šio tikslo netrukdė ir nuolat namus drebinę dūdų garsai.

„Jei ir pasakydavo kada, kad jau pavargo nuo triukšmo, tai nerimtai. Mano tėvai mane labai palaikė ir stūmė siekti daugiau“, – sako M. Akelis.

Kariuomenės orkestras groja ne tik maršus, čia skamba pačios įvairiausios melodijos.

Laiptelis po laiptelio

Tačiau ir Mindaugas į repeticijas nėjo per prievartą – priešingai: netrukus pats pasiprašė tėvų nuvedamas į Muzikos mokyklą. Bet visa galvą į muziką pasinėrė tik ją metęs ir pradėjęs mokslus Panevėžio V. Mikalausko menų gimnazijoje.

Tuo pat metu gimnazistas vis dar lankė ir savo miestelio orkestrą, su juo daug gastroliavo, dalyvavo konkursuose. Mindaugo bagaže – ne vienas laimėjimas tiek Lietuvos, tiek tarptautinėse muzikavimo varžybose.

„Man tikrai neblogai sekėsi groti pučiamaisiais, gimnazijoje taip pat reikėjo įvaldyti ir fortepijoną. Esu dėkingas savo mokytojams, o ypač „Sklepučini“ vadovui Vilmantui. Jis visą mūsų vaikystę buvo lyg vyresnysis brolis, daug padėjo ir išmokė“, – atvirauja M. Akelis, šią savaitę, beje, labai nudžiugintas žinios, jog Šilagalio pučiamųjų orkestras pelnė Lietuvos nacionalinio kultūros centro apdovanojimą „Aukso paukštė“. Ją nuo 1999 metų tėra gavę vos trys mėgėjų orkestrai mūsų šalyje.

„Mums ir anksčiau buvo skirtas toks apdovanojimas už sėkmingą veiklą ir kopimą aukštyn“, – su pasididžiavimu priduria muzikantas.

Į Lietuvą grąžino kariuomenė

Aukštyn lipo ne tik Mindaugo orkestras, bet ir jis pats: baigęs gimnaziją, pasirinko studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mokėsi pučiamųjų muzikanto specialybės.

„Jau nuo keturiolikos metų tvirtai žinojau, kad būsiu muzikantas“, – patikino M. Akelis.

Tačiau gyvenimas pasuko taip, kad išsipildė ir gana atsargiai puoselėta viltis patekti į Lietuvos kariuomenės orkestrą – anot pašnekovo, pačią trokštamiausią darbo vietą muzikantui.

Dirbti Lietuvos kariuomenėje panevėžietis pradėjo prieš pusmetį. Gavo kvietimą, sugrojo ir laimėjo konkursą dėl vietos orkestre.

Kaip tik tuomet, kai jau buvo pradėjęs studijuoti magistrantūroje Olandijoje. Lietuvis įstojo į prestižinę šios valstybės mokyklą – Karališkąją Hagos muzikos konservatoriją, eufonijos studijas. Su muzika mažai bendro turintiems žmonėms nėra žinomas šis instrumentas, tačiau tai – viena iš didžiausių dūdų.

„Jau buvau išvykęs studijuoti į Olandiją, kai pakvietė į orkestrą. Norėjau mokytis toje šalyje, nes ten palanki švietimo sistema. Dabar mokausi nuotoliniu būdu ir šie metai – man paskutiniai“, – sako išeitį vis tiek radęs Mindaugas.

Be to, likti Olandijoje lietuvis nenorėjo. Ten esą atlyginimai gal ir geresni, bet per didelė konkurencija jo profesijai – į vieną darbo vietą pretenduoja 50–150 muzikantų. Tuo metu Lietuvoje į konkursą paprastai ateina trys keturi.

Jaunesnysis eilinis

Mindaugui prisidėjus prie kariuomenės, pirmus tris mėnesius teko pamiršti savo jautrios sielos poreikius. Kaip ir visiems kariams, taip ir jam buvo privaloma įveikti bazinį kario kursą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione. Taigi daug naktų praleisti miškuose, pelkėse ir, žinoma, išmokti naudotis ginklu.

Toks užsiėmimas muzikantui visai patiko, nors dūda už šautuvą, ant M. Akelio, vis tiek mielesnė. „Kario tarnyba įdomi, bet taip gyventi nuolat nenorėčiau. Su muzika nereikia miegoti pelkėje“, – juokiasi.

Mindaugo artimieji, net ir bijodami tarnybos sunkumų, nuo kariuomenės vaikino neatkalbinėjo – leido savo gyvenimą planuoti pačiam. Pats vaikinas karo prisipažįsta nebijantis: sako, tokiu atveju ar karys, ar paprastas eilinis žmogus, vis tiek privalėtų eiti ginti tėvynės. Todėl į mūšį, pasak M. Akelio, geriau rankose neštis ginklą nei šakes.

Vieta Lietuvos kariuomenės orkestre, pasak M. Akelio, muzikantui geriausia darbo vieta.

Dabar tikrą kario kasdienybę panevėžietis prisimena tik per privalomus fizinio pasirengimo ar šaudymo atsiskaitymus. Net ir kariuomenės orkestro muzikantui privalu turėti tinkamą sportinę formą. Juolab kad Mindaugas, turintis jaunesniojo eilinio laipsnį, ketina siekti seržanto antpečių.

Reprezentuoja Lietuvos valstybę

Į darbą kariuomenėje vaikinas išsiruošia kiekvieną dieną. Čia M. Akelio laukia repeticijos su kolegomis, kolektyvas rengia savo programas įvairioms progoms.

Išvaizdos reikalavimų kariams-muzikantams nėra – jiems užtenka atrodyti tvarkingai, kad išvaizda nerėžtų akies, orkestro nariai dėvi uniformas.

„Grojame viską nuo klasikos iki populiariosios muzikos. Rikiuotėms, eisenoms, per valstybines šventes atliekamas maršas. Tačiau ir be to daug koncertuojame, dalyvaujame karinės muzikos festivaliuose – visur dalyvaujame“, – pasakojo muzikantas.

Lietuvos kariuomenės orkestro uždavinys – dalyvauti oficialiuose renginiuose ir reprezentuoti Lietuvos valstybę ir kariuomenę renginiuose siekiant sudaryti gerą kariuomenės įvaizdį visuomenei ir užtikrinti protokolo reikalavimų įvykdymą. Šis muzikinis kolektyvas įkurtas 1991-aisiais. Šiuo metu jame groja 60 profesionalių muzikų. Savo bibliotekoje Lietuvos kariuomenės orkestras turi per tūkstantį lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, kurie saugomi kasetėse ir kompaktinėse plokštelėse. Šie muzikantai talkina populiariems Lietuvos atlikėjams.

Pats Mindaugas teigė, kad jam patinka įvairūs muzikos stiliai. Vieną dieną jis klauso populiariųjų, kitą – klasikinių melodijų. Gyvendamas daugiabutyje dabar panevėžietis vengia groti eufonija savo malonumui – bijo supykdyti kaimynus.

Grįžta pas orkestrantus

Lietuvoje yra vienintelis kariuomenės orkestras, savo muzikantus dar turi Kauno karinės oro ir Klaipėdos jūrų pajėgos. Panevėžio Karaliaus Mindaugo husarų batalionas, deja, verčiasi be muzikos. Tačiau M. Akelis dažnai užsuka į savo gimtąjį rajoną. Jis padeda savo buvusiam orkestro „Sklepučini“ vadovui organizuoti renginius, koncertus. Pats stengiasi Šilagalio gyventojus nuolat pradžiuginti savo muzika, su kitais vietos muzikantais dalyvauja konkursuose.

Be darbo Lietuvos kariuomenėje, Mindaugas papildomai triūsia Molėtų kultūros centre, kur vadovauja orkestrui. Laisvalaikiu mėgsta skaityti knygas, žvejoti, o kartais pagautas azarto įsitraukia į kompiuterinius žaidimus.

Savo šeimos Mindaugas dar nesukūrė, tačiau turi draugę ir kada nors, pasak muzikanto, tikrai ateis eilė pagalvoti ir apie santuoką, vaikus. Tačiau dabar jo laiką daugiausia atima muzika. Savo ateitį karys planuoja sostinėje – į Panevėžį grįžti kol kas negalvoja.

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• #dūdos
• #gyvenimo būdas
• #karys
• #Mindaugas Akelis