Ten, kur tupia angelai

Ten, kur tupia angelai

Muzikaliais žmonėmis, Angelų slėniu, Eglutės žaisliukų muziejumi ir kitomis įdomybėmis garsėjantys Miežiškiai yra ir turtingos istorinės praeities miestelis.

Laiko neišblukintoje, nors beveik prieš šimtą metų darytoje nuotraukoje įsiamžinę į Nevėžyje plūduriuojančią valtį sulipę miežiškiečiai. Jų daug, valtis didelė, Nevėžis platus – akivaizdu, kad ne šių dienų vaizdas.

„Fotografuota maždaug 1926 metais ar kiek anksčiau. Valtyje stovinti mergina – mano mama. Kai fotografavo, ji dar nebuvo ištekėjusi. Vestuvės įvyko po metų – 1927-aisiais“, – pasakoja šeimos relikviją, Vinco Ferinausko fotografijos kopiją, branginantis miežiškietis Algis Grigonis.

Nemažai išlikę profesionalaus fotografo V. Ferinausko (1892–1975) fotografijų su Miežiškių ir jo apylinkių vaizdais, taip pat tuomet gyvenusiais žmonėmis – mokiniais, mokytojais, įvairių organizacijų nariais, kariais, darbininkais, konditeriais, siuvėjų kursų, vestuvių, laidotuvių dalyviais. Daugelyje nuotraukų matyti ir iki šiol Miežiškius puošianti Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, pastatyta 1920 metais.

Miežiškietis fotografas dirbo daug ir puikiai. Kelis kartus per metus jį kviesdavosi net Raguvėlės dvaro savininkai Komarai.

Garsėjo fotografais

Dabar Panevėžio kraštotyros muziejaus fotografijos rinkinyje V. Ferinausko kolekcija bene pati didžiausia. Muziejus, pratęsdamas seriją „Panevėžio krašto fotografai“, 2002 metų pabaigoje buvo parengęs ir šio fotografo darbų parodą „Miežiškiai ir apylinkės 1918–1958 metais“ bei išleido albumėlį „Vincas Ferinauskas ir jo fotografija“.

Fotografuoti išmokęs Panevėžyje, pas J. Trakmaną, V. Ferinauskas su šeima atsikėlė į Miežiškius ir čia pradėjo darbuotis. Jo paviljonas buvo kuklus, kukli ir dekoracija per visą sieną. Sakoma, kad dirbo jis labai kruopščiai, net chemikalus gaminosi pats.

Ypatingos Miežiškių bažnyčios puošmenos tiesiog traukia akį.

Vėliau Miežiškiuose fotografuoti pradėjo ir V. Ferinausko sūnus Aleksas.

A. Grigonis turi ir šito fotografo nuotraukų. Vienoje jų, 1951 metais darytoje, įamžintas ir vienuolikmetis Algiukas su draugais. O mažiausiasis ant vaikų rankų – paties fotografo sūnus.

„Gal keturi iš šios gražios kompanijos belikom. Vienus ištrėmė, kitus nužudė, trečių likimas nepagailėjo“, – sako miežiškietis.

Ar pasiūtų kostiumą?

Miežiškių praeitį menančioje A. Grigonio kolekcijoje ne tik fotografijos, bet ir knygos, užrašai. Iš jų galima mokytis visos Lietuvos istorijos.

Štai senelio, kadaise žinomo krašto siuvėjo Antano Grigonio, mirusio ir Miežiškių kapinėse palaidoto 1919 metais, naudota knyga.

1887 metais išleista knyga skirta Lietuvos „kriaučiams“ – siuvėjams. Su patarimais, kaip siūti kostiumus, kitus drabužius bei su jų iškarpomis.

Tik tuomet, spaudos draudimo metais, knygas leisdavo parašytas rusiškomis raidėmis, kirilica. Žodžiai lietuviški, o raidės rusiškos, dar senovinės.

Sunkiai sekasi iššifruoti net knygos pavadinimą: „Lietuvos kriaučiams. Sustatytos ir išduotos nuo Kazimiara V. Lialis“.

„Įdomu būtų, jeigu atsirastų žmogus, besidomintis siuvimo istorija, ir pabandytų pagal knygoje pateikiamas iškarpas dabar pasiūti kostiumą“, – svarsto A. Grigonis.

Jis taip pat išsaugojęs senelio, tėvo, tetų užrašus. Jau pageltusiuose, laiko paliestuose popieriaus lapuose surašytos dainos, eilėraščiai, legendos, kai kurios jau sunkiai įskaitomos.

Miežiškių žirneliai

Nemažai praeities prisiminimų nuotraukose ir atmintyje yra išsaugojusi ir kita miežiškietė – 83-ius metus einanti Rožė Smetonienė. Miežiškiuose ji gyvena jau daugiau kaip šešiasdešimt metų ir ilgai buvo aktyvi garsiosios miestelio saviveiklos dalyvė, dainavusi ir su šviesaus atminimo vyru Gracijonu šokusi ansamblyje.

Rožė Smetonienė – pirmoji moteris miežiškietė, pradėjusi vairuoti automobilį bei motociklą.

Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai jauna agronomė iš Joniškėlio atsikraustė į Miežiškius – nei gatvių, nei šaligatvių tada nebuvo, perbristi negalėdavai per balas. O ir daugelio pastatų nebūta.

Miestelis keitėsi jos akyse – keletą metų R. Smetonienė buvo apylinkės pirmininkė, kas atitiktų dabartinio seniūno pareigas.

Rožytė, kaip visi ją vadina, pirmoji moteris Miežiškiuose, pradėjusi vairuoti automobilį. Jai pakluso ir motociklas, net su lopšeliu. Pradėjusi dirbti brigadininke, gavo motociklą, vadintą „emka“, ir juo po kelis kartus per dieną ūkio laukus aplėkdavo.

R. Smetonienė pasakoja, kad iš pradžių buvę „Raudonosios vėliavos“ kolūkiu, vėliau Miežiškiai prijungti prie Panevėžio konservų fabriko ir jam augino daržoves.

Krašto laukuose augę svogūnai, burokėliai, morkos, kopūstai ir kitos daržovės keliaudavo perdirbti į Panevėžį.

Ypač daug auginta žaliųjų žirnelių. Jais R. Smetonienės brigada ir rūpinosi – augino, prižiūrėjo, kūlė – net du didelius kombainus-kuliamąsias ūkis turėjo.

„Žirnelius valgydavote iš Miežiškių laukų“, – šypsosi buvusi brigadininkė.

Jai gyvenime daug kas buvo įdomu, visur spėdavo: darbas, saviveikla, šeima, kelionės, naujos patirtys ir įspūdžiai.

Šeima užaugino du vaikus, džiaugiasi keturiomis anūkėmis ir aštuoniais proanūkiais.

Daug kur teko būti R. Smetonienei – su ekskursijomis aplankyta Rusija, jos garsieji miestai Maskva, Sankt Peterburgas, taip pat Armėnija, kitos Tarybų Sąjungos respublikos. Ne kartą ir į Ameriką, į Čikagą, su dukros šeima susitikti skrista.

„Daug ką mačiau, visur man patiko. Bet, matyt, Miežiškiuose geriausia – niekur nebenorėčiau iš čia važiuoti“, – tvirtina moteris.

Gera jai nors ir skaudančiomis kojomis išeiti pasivaikščioti po miestelį, pasidžiaugti, kaip čia gražu, su sutiktais žmonėmis pasikalbėti, prabėgusius metus prisiminti.

Vardą turėjo kitokį

Įdomu ir atvykėliams pasižvalgyti, pamatyti, kaip gyvena miežiškėnai, taip mylintys ir puoselėjantys savąjį kraštą. Net prie parduotuves sutikti vyrukai tikina, jog Miežiškiai – ypatingi, čia iš tiesų gera gyventi.

Šių dienų Nevėžis prie Miežiškių.

Atvykėlių dėmesį patraukia prie parduotuvės stovintis senas namas, kurio langai užkalti gėlėmis išpieštomis lentomis. Čia kadaise buvo senoji medinė Miežiškių bažnyčia. Miežiškių parapija įkurta 1909-aisiais. Pastatas, kuriame vėliau buvo parapijos, kultūros namai, dabar stovi tuščias. Istoriniai duomenys byloja, kad dvaro savininkas Pšeciševskis 1782 metais pastatė naują medinę koplyčią. Ji perstatyta 1883 metais. O 1908-aisiais suprojektuota mūrinė bažnyčia, bet valdžia neleido tokios statyti, kol nebus surinkta bent pusė sąmatoje numatytų pinigų.

Statybos prasidėjo 1911 metais, bet darbus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Klebono Antano Paurio iniciatyva bažnyčia užbaigta 1920-aisiais. Po metų ją konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.

Šalia, miestelio centre, esantis kitas namas taip pat nenaudojamas ir mena tolimą praeitį. Sutvarkytas, nudažytas pastatas vaiduoklio neprimena, nors skaičiuoja antrą šimtmetį. Šis namas kadaise priklausė vietos žydui Benjaminui Zelkiui. Jis antrą aukštą buvo išnuomojęs mokyklai, o pirmame gyveno pats ir buvo atidaręs parduotuvę.

O kas Miežiškiams davęs tokį gražų vardą – dabar galima tik spėlioti. Manoma, jog pavadinimas kilęs nuo įtakos jam atsirasti turėjusio žmogaus pavardės ar pravardės, bet tikslaus apibrėžimo nėra.

Vienu metu miestelio pavadinimas buvo trumpinamas – Mieškiai. Tačiau dar prieškariu valsčiaus taryba nusprendė susigrąžinti senąjį pavadinimą – Miežiškiai.

Trys datos

Miežiškiai – sena gyvenvietė. Prieš trejetą metų iškilmingai švęstos miestelio paminėjimo 460-osios metines. Be abejo, šiose vietovėse gyventa ir seniau.

Užuominą apie seniai čia egzistavusią gyvenvietę duoda net vingiuojančio upelio pavadinimas. Per šimtmečius išsaugotas Alkupio vardas byloja, kad kažkur greta turėjo būti šventa kulto, aukojimo, ypatinga pagarba apgaubta vieta.

Kaip „Sekundei“ yra pasakojusi Miežiškių senbuvė, buvusi ilgametė kultūros centro vadovė, Panevėžio rajono Garbės pilietė Valerija Bartulienė, pirmiausia buvo aptikta, kad Miežiškiai minėti 1664 metais – tekste apie valstiečių maištą. Paskui sužinota, kad istoriniuose šaltiniuose miestelis minimas nuo 1586-ųjų.

Tačiau vėliau išsiaiškinta, kad apie Miežiškius buvo rašyta dar anksčiau – 1556 metais, tad nuo tos datos dabar ir skaičiuojami jų gyvavimo metai.

Vienintelis Baltijos šalyse

Visko įvairiais laikais buvo Miežiškiuose – ir vandens, ir vėjinis malūnai, siuvykla, aštuonios krautuvės, dvi karčemos, lentpjūvė, kooperatyvas, pieninė, amatų dirbtuvėlės, veikė Žemės ūkio draugija ir kt.

Dabar Miežiškiai garsūs vieninteliu Baltijos šalyse Eglutės žaisliukų muziejumi. Miestelyje pristatyta daug įvairių skulptūrų.

1951 metų Miežiškių vaikai – pirmas iš kairės stovi vienuolikmetis Algis Grigonis.

Pavaikščiojus jo gatvelėmis, apžiūrėjus visas lankytinas vietas, galima užsukti ir į vietinių bei svečių pamėgtąjį Angelų slėnį. Ant Nevėžio kranto, prie senojo tilto, įvairiausiomis skulptūromis išpuoštame slėnyje dažniausiai vyksta renginiai, koncertai, susitikimai. O tilto, per kurį einant iš miestelio kertamas Nevėžis ir patenkama į slėnį, anksčiau būta medinio.

1930 metais čia nutiestas gelžbetoninis tiltas išstovėjo iki šių laikų. Metams bėgant seną tiltą reikėjo atnaujinti – taip ir buvo padaryta.

Skulptūromis Angelų slėnis pildėsi po truputį – atsirado angelų figūrėlių, jomis išdabintų suolų, sūpynių, pavėsinių. Estradą puošia miežiškiečio meistro Eduardo Tito išdrožtos angelų figūros.

Mintis vaizdingą pakrantę paįvairinti skulptūromis kadaise kilo šviesaus atminimo Miežiškių klebonui Rimantui Visockiui. Jis ir pradėjo organizuoti medžio drožėjų plenerus, globoti kūrėjus.

Komentarai

  • Aleksas Ferinauskas fotografuodavo , kur tik buvo kviečiamas , bet
    pagrindinis jo darbas buvo Miežiškių pašto viršininkas , šiose pareigose išdirbo apie 50 metų. Visi pažinoję Aleksą , prisimena kaip labai jautrų , kruopštų ir sąžiningą žmogų.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų