-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Izraelis – valstybė Artimuosiuose Rytuose, šiemet atšventusi dar tik septyniasdešimtmetį. Būtent 1948-aisiais, praėjus 3 metams po II pasaulinio karo ir baigiantis Didžiosios Britanijos mandatui Palestinoje buvo paskelbta žydų valstybė su nauju pavadinimu. Jį balsuodami išrinko nepriklausomybės deklaraciją rengę komiteto nariai.
Per daugiau nei pusamžį Izraelis itin suklestėjo ir tapo aukštų technologijų kraštu. Čia gimė daugybė kompiuterinių programų, dabar naudojamų visame pasaulyje. Skaičiuojama, kad kiek daugiau nei 7,7 mln. gyventojų turinčioje šalyje įsikūrę 4,8 tūkst. pradedančių technologijų įmonių (startuolių).
Žydai pirmieji pasaulyje sukūrė technologijas, leidžiančias perdirbti jūros vandenį. Mat šios valstybės krantus skalauja pati sūriausia Negyvoji jūra, kurios gurkšnis plaučiuose reiškia staigią mirtį.
Verslumas Izraelio žmonėms skiepijamas dar nuo vaikystės. Nuo mažų dienų tėvai iš atžalų reikalauja siekti sėkmės, inovatyvumo ir pažangos. Todėl ir prie tos pačios Negyvosios jūros pirmiausia pasitinka prekybininkai, siūlantys stebuklingas vietos purvo kaukes ar net paties Jėzaus Kristaus muilą bei tepaliuką, pardavėjų teigimu, gydantį žaizdas, panaikinantį skausmus ir puoselėjantį sveiką odą.
Jordano upėje, kurioje pasikrikštijo Jėzus, turistai nusiplauna visas savo nuodėmes. Autorės nuotr.
Šventojo paveikslėlis ant vonios reikmenų atrodo keistai, bet kartu supranti – juk įžengei į šventą kraštą, kur prieš 2018 metų užgimė krikščionybė. Būtent į Izraelį tikintieji plūsta pamatyti vietų, kur gimė Mesijas, kur pasmerktas kančioms jis mirė ant kryžiaus, kur iki šiol pasakojama apie jo darytus stebuklus.
„Ne, ne turizmas tas šaltinis, kuris peni mūsų valstybę. Čia atvyksta daug užsieniečių, bet mes gyvename iš naujųjų technologijų“, – kaip kadaise Judas išsižadėjo savo Viešpaties, vienu mostu turizmo išsižadėjo lietuvių, rusų ir ukrainiečių ekskursiją prieš pat Kalėdas į Jeruzalę atlydėjęs gidas Dmitrijus ir tuo pačiu metu visam autobusui pasiūlė įsigyti baltus ilgus marškinius su Biblijos vaizdu už 10 eurų.
Žydų tautybės vyras tvirtino, kad šis rūbas žmones net iš komos prikelia, jį rengiasi gimdydamos moterys. Be to, be šio apdaro dar nė vienas neįžengė į šventą Jordano upę, kur buvo pakrikštytas Jėzus.
Gana siaura apie 330 km ilgio upė teka per Izraelį, Jordaniją ir Siriją. Legendinę krikšto vietą Hermano kalnų papėdėje liudija nedidelė turistinė aikštelė ant pačios Izraelio ir Jordanijos sienos. Čia brangių marškų iš gido prisipirkusiems turistams jos siūlomos jau po 8 eurus. Apsukrus prekybininkas tikina: šiosios ne tokios kokybiškos ir esą ne viskas, kas Izraelio gatvėse pardavinėjama, tinka Dievui. Dimitrijus nieku gyvu prašo nepirkti kryželių, šventųjų ikonų ir kitų religinių suvenyrų Izraelio bažnyčių prieigose.
„Jeruzalėje sutiksite prekybininkų, siūlančių tokių pačių prekių dešimteriopai pigiau nei bažnyčių parduotuvėse. Žinokite, tokiu atveju jūsų pinigai nepasieks šventikų, kunigų, vienuolynų ir jūsų daiktai tinkamai nebus pašventinti“, – įspėjo ekskursijos vadovas.
Vėliau buvo galima įsitikinti, kad 1,5 cm dydžio medinis kryželis „teisingose“ parduotuvėse kainuoja apie 15 eurų. Turėdamas kišenėje 10 eurų nusipirktum nebent raudona siūlą ant rankos nuo blogos akies. O pasidabruotas vos daugiau nei sprindžio dydžio Kristaus gimimo paveikslėlis kainuoja ir 1500 eurų.
Nuo vaikystės verslumo išmokyto žydo „išplautas“ smegenis perskalauti geriausia Jordano upėje. Čia ledinis, piligrimų gerokai sudrumstas vanduo greitai sugrąžina šviesų protą. Šventus marškinius greitai sulankstai į lagaminą juodai dienai ir nors žadėta euforija neskuba užplūsti, nori tikėti, kad jei upėje ir nepalikai visų nuodėmių, tai bet jau patyrei vienintelį tokį nuotykį pasaulyje. Išsimaudžius drumzliname ir beprotiškai šaltame Jordano upės vandenyje, nuotaiką praskaidrino balti balandžiai, kurių pakrantėje gausybė. Šie paukščiai pagal Bibliją čia kilo pakrikštijus ir patį Kristų.
Kelti koją nuo kelio, vedančio link istorinės krikšto vietos – griežtai draudžiama, nors apylinkėse matyti įdomių senų šventyklų griuvėsiai. Tačiau pulti jų apžiūrėti išties rizikinga – griuvėsius tebesupa nuo II pasaulinio karo po smėliu paslėptos likusios turkų minos. Šiuo metu Izraelio valstybė tą vietą po truputį išminuoja, bet iki darbų pabaigos dar labai toli.
Nuodėmes nusiplovusių turistų autobusas kalnais leidžiasi link šventojo miesto – Jeruzalės. Čia jokia siena nėra tik siena, jokia gatvė – tik gatvė. Kiekvienas menkas akmenėlis matė įvykius, pakeitusius Europą ir visą pasaulį. Šioje žemėje gimė krikščionybė ir judaizmas, šventa ji ir išpažįstantiesiems islamą.
Jeruzalės prekybininkai sėkmingai užsidirba iš savo miesto istorijos.
Vietinių tikrąja sostine vadinama Jeruzalė šiandien padalyta į dvi dalis. Miestą skiria karių saugoma siena, kurios vienoje pusėje Izraelis, kitoje – autonominė Palestinos teritorija. Pastarojoje įsikūręs krikščionybės lopšys – Betliejus.
Ši istorinė vieta, kur užsieniečiai veržiasi surasti tikrąją Kalėdų dvasią, yra ne kas kita, kaip miestas kalėjimas. Dabar Jeruzalėje taikus metas, bet kai politinė valia pasikeičia, Betliejus visiškai uždaromas ir migracija čia tampa negalima.
Keliauti per minėtą Izraelio ir Palestinos saugomą sieną ne taip paprasta net ir ramiu laikmečiu. Kirsdami ją tiek izraeliečiai, tiek palestiniečiai gauna leidimus į kitą pusę išvažiuoti tik dienai ir vakare privalo grįžti namo, nebent turi labai rimtą priežastį. Pasienio patikros gali užtrukti ir keletą valandų.
Keliauti į Palestinos teritoriją nelengva ir turistams. Juos į Jeruzalės priemiestį gabena tik tam tikrų agentūrų transportas.
Perėjus užkardus, Betliejus atsiveria visu savo istorišku grožiu. Siauromis gatvelėmis, kuriomis leidžiama tik vaikščioti, bet, nepaisant to, pro riedančius automobilius prasilenkti vis tiek labai sunku, gido Dimitrijaus vedami turistai pasiekia pačią miesto širdį – Kristaus gimimo baziliką. Ji 2012 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Šalia šventovės „netikrus“ kryželius siūlantys prekybininkai, didžiulė papuošta eglė ir prakartėlė. Aplink fotografuojasi gausybė užsieniečių.
Artėjant link Kristaus gimimo vietos, pasitinka neįtikėtinai mažos bažnyčios durys, kurias labiau pavadintum anga sienoje – didesniam žmogui čia tenka lįsti susirietusiam. Ekskursijos vadovas paaiškina, kad šis pastatas stovi nuo 327 m. ir kadaise buvo nuo karo žmones saugojusi tvirtovė. Todėl ir jos vartai tokie siauri. Statinys per ilgą laiką ne kartą griuvo ir buvo atstatinėjamas. Teigiama, kad po šios bažnyčios pastatais glūdi tūkstančiai kaulų mažų berniukų, nužudytų Kristaus gimimo dienomis karaliaus Erodo įsakymu.
Kristaus gimimo bažnyčios viduje šiuo metu vyksta remonto darbai, tačiau pro statybininkų širmas aiškiai švyti auksuoti altoriai. Čia priklumpa katalikai, graikų stačiatikiai ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios atstovai. Pastariesiems Jeruzalė garbę atiduoda visose savo bažnyčiose, nes jie pirmieji krikščionybę paskelbė savo oficialiąja religija.
Pasiūlęs atsivežtus kryželius, šventųjų ikonas pasišventinti prie bet kurio bažnyčios paveikslo, gidas veda į ankštą urvą. Nors Jeruzalėje šiuo metu vos daugiau nei 7–8 laipsniai šilumos, šioje vietoje neįtikėtinai šilta – ją šildo daugybė žvakių.
Jas tikintieji uždega prie pačios, teigiama, tikrosios Jėzaus gimimo vietos. Skirtingai nei mūsų bažnyčioje, tai nėra prakartėlė. Po nedidele arka išklotas marmurinis grindinys, įrengtas altorius, vadinamas grota, kurios viduryje sidabrinė 14-kampė žvaigždė.
„Žvaigždė parodė kelią piemenėliams ir trims išminčiams pas gimusį Mergelės Marijos kūdikį. Todėl ir vietą, kur jis gulėjo, žymi žvaigždė“, – pasakojo Dimitrijus ir pakvietė paliesti relikviją sugalvojant didžiausią troškimą.
Visas Betliejus Kalėdų laukia papuošęs senąsias gatveles girliandomis ir iš jų sudėliotomis žvaigždėmis. Tik šio krašto gyventojai pagal savo tikėjimą Viešpaties gimimo dieną pasitiks ne vienu metu.
„Katalikams Kalėdos gruodžio 25 dieną, kai gimė Jėzus. Naujieji metai – kai pagal žydų papročius jis buvo apipjaustytas. O stačiatikiai švenčia, kai jis visiškai sugijo po šios ceremonijos“, – kalbėjo vedlys, aiškindamas, kodėl Kalėdos Jeruzalėje ne vieną dieną.
Vėliau gidas, jau riedant autobusu, parodo kvartalą, kur esą kadaise gyveno Kristaus pirmieji pasveikinti atėję piemenėliai. Ir dabar ši Betliejaus dalis neatrodo turtinga – gatvėse prastos parduotuvės, valgyklėlės, automobilių remonto dirbtuvės. O šiuose keliuose vairuotojai elgiasi, kaip kas išmano – dažniausiai į eismą įsiveržia signalizuodami.
Palikę Betliejų, turistai rieda į senąją Jeruzalės dalį. Ši visa ant baltais statiniais papuoštų kalnų. Vienas jų – Alyvų, per kurį Jėzus žengė į miestą. Jo apačioje Getsamanės sodai, čia Kristus meldėsi paskutinę naktį prieš mirtį.
Visa Jeruzalė tai krikščionybės, judaizmo ir islamo religijų sankirtos vieta. Miesto simbolis – musulmoniškas auksinis Uolos kupolas. Jis stovi ant Šventyklos kalvos, kur Abraomas vedė paaukoti savo sūnų, o iki 70 m. čia stovėjo švenčiausioji judėjų šventykla. Ta pati, kurioje paskutinę savaitę prieš savo nukryžiavimą pamokslavo Jėzus Kristus. Ir nuo kurios griuvėsių po 600 metų Mahometas, pasak islamo, žengė į dangų.
Panašių istorijų, kai viena ir ta pati vieta šventa kelioms religijoms, Jeruzalėje – apstu. Todėl bažnyčiose kiekvienam yra savo religijos vieta. Garsiausia tarp tokių padalytų maldos namų –Šventojo kapo bažnyčia.
Ji pastatyta vietoje, kurioje, kaip pasakojama, buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus. Kiekvienas gidas čia centimetrų tikslumu parodys, kur buvo padėtos Viešpaties sūnui prikalti skirtos vinys, kur nuo kryžiaus varvėjo Dievo kraujas, kur paskui paguldytas laidoti ruoštas jo miręs žmogiškasis kūnas ir kur tas akmuo, kuriuo jis buvo užremtas uoloje.
Ekskursijos vadovas Dimitrijus paneigia nuo vaikystės katalikams skiepytą mitą, kad Jėzus nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Tai esą buvo vos aukštesnė vieta už miesto, kur vykdytos bausmės. Dabar šis religinis pėdsakas Šventojo kapo bažnyčios lubų dalis.
Piligrimų, turistų, tikinčiųjų eilės šioje Jeruzalės šventovėje niekada neišsiskirsto. Į ją galima patekti tik užsidengus pečius ir kelius. Bažnyčios šventikai nepaklusnius lankytojus išprašo lauk.
Panardžius klaidžiais Jeruzalės senamiesčio takeliais, už nugaros palikus spalvingus prekybininkų turgelius, visai netoli Kristaus kapo bažnyčios atsiveria Raudų siena – oficialiai vadinama Vakarinė siena – Šventyklos kalno atraminės sienos dalis Jeruzalėje.
Čia plūsta melstis viso pasaulio žydai. Tuo metu kitų tikėjimų atstovai ateina prie sienos palinkėti ko nors sau ir artimiesiems. Tai liudija popierėliais su užrašytomis svajonėmis užgrūsti plyšiai sienoje. Tokių laiškų Dievui jau tiek daug, kad kelionių gidai jau prašo slapčiausius norus Aukščiausiajam perduoti mintimis.
Moterys ir vyrai užsidengę galvas prie Raudų sienos eina atskirai.
Į Izraelį plūsta įvairių tautų turistai. Ši kelionė, nepaisant didelių išlaidų nuvykus, ir iš Lietuvos nėra itin brangi.
Tačiau pastaruoju metu šį Artimųjų Rytų kraštą atrado Ukrainos piliečiai, bėgantys nuo skurdo ir karinių išpuolių gimtinėje. Jie turtingą žydų šalį paprastai bando pasiekti per Egiptą, į kurį kelialapis iš Ukrainos tikrai pigus.
Kartu vykstantys ukrainiečiai pasakoja, kad Izraelyje jų algos išauga net septynis kartus. Taip čia vietą susiranda ir geriausi Ukrainos gydytojai.
Tačiau ant Egipto ir Izraelio sienos ukrainiečių laukia itin griežta patikra, mat emigrantai masiškai ėmė pasilikti svetimoje valstybėje. Kaip pasakojo gidas Dimitrijus, iš kiekvieno tokius turistus vežančio autobuso atgal negrįžta mažiausiai du keleiviai. Pradžioje legalios ekskursijos išsiskirstydavo jau pirmoje stotelėje ir turistų autobusas iš Izraelio į Egiptą parvykdavo pustuštis.
„Izraelis vienu metu ryžosi be jokių apribojimų leisti įvažiuoti turistams iš Ukrainos. Tuomet per sieną į Egiptą iš autobusu važiavusių 45 užsieniečių grįžo tik 3 ir eksperimentas greitai pasibaigė. Aš jų neteisiu – ne iš gero gyvenimo žmonės bėga“, – teigė Dimitrijus.
Tokios ukrainiečių laimės paieškos itin apsunkina kelionę į Izraelį visiems. Ginkluotų kareivių ir kitų pareigūnų gausiai saugomą sieną čia pavyksta pereiti per 6 valandas. Pasą kaišant poste po posto tenka prisipažinti ne tik kokiais tikslais įvažiuoji į žydų valstybę, išpasakoti savo šeiminę, profesinę situaciją, bet ir parodyti, jog turi pinigų čia lankytis ir nežadi likti bei daryti kažką blogo.
Europos Sąjungos piliečiams patekti į Izraelį daug lengviau, bet tik ne žurnalistams. Šie čia, ypač jei dar ir ketina rengti straipsnį iš viešnagės, nelaukiami. Tokią kontrolę lemia karinė situacija valstybėje.
Po tokių nuotykių grįžus į Egipto pusę, šios valstybės žmonės tiesiog gūžčioja pečiais: ar tie europiečiai su bombomis nori susipažinti, ar jie tokie naivūs, kad nebijo pavojų. Ne veltui nuo Izraelio į Egipto miestą, kur apsistojo aprašyta turistų komanda, iki pat viešbučio lydėjo karinis konvojus.
