I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Teismo savanorei nebereikia ir detektyvų

Teismo savanorei nebereikia ir detektyvų

Sunki liga prieš aštuonerius metus visiškai paralyžiavo iki tol darbščios buhalterės, prekybininkės, mamos ir žmonos Vilės Rokienės kasdienybę. Tačiau netrukus ši panevėžietė rado savo gyvenimo prasmę. Dabar ji savanorė ir padeda kitiems įveikti baimę, jaudulį bei kitas neigiamas emocijas teismuose.

Karantinui švelnėjant, žmonės vis daugiau veiklos randa gamtoje, viešosiose miesto erdvėse. Kiekvieną antradienį pašokti į stiklinį balkoną Kultūros ir poilsio parke prie Nevėžio upės renkasi ir Panevėžio Trečiojo amžiaus universiteto studentai.

Senjorai pirmiausia išgeria kavos šalia esančioje kavinėje, suvalgo ledų, paplepa ir tada jau kimba į parankes muzikos ritmu. Šiame judriame būrelyje išsiskiria į pensinio amžiaus šokėją visiškai nepanaši Vilė.

Moteris ir pati neslepia: jai dar visas dešimtmetis iki pensijos. Į Trečiojo amžiaus universitetą 54-erių panevėžietė įsijungė ieškodama įdomios, aktyvios veiklos. Linijinių šokių repeticijos jai smagus laisvalaikio praleidimo būdas ir kartu lengvas fizinis krūvis sušlubavus sveikatai.

„Esu aktyvi, bet man neleidžiamas didelis sportinis krūvis“, – pokalbį apie 2013 metais iš gydytojų atskriejusią grėsmingą žinią pradeda panevėžietė.

Savanoriavimas Panevėžio apylinkės ir apygardos teismuose Vilei Rokienei suteikia tiek adrenalino ir emocijų, kad net pakeitė jos mėgiamus detektyvus.

Baisi diagnozė

Nuo Ukmergės kilusi V. Rokienė anksti, vos sulaukusi 19-os, ištekėjo už bendraklasio pusbrolio iš Panevėžio. Šiame mieste po vestuvių ir ėmė kurti jaukų šeimos židinį. Tiesa, iki dviejų sūnų Osvaldo ir Armando gimimo 1990-aisiais ir 1992-aisiais jauna moteris dar turėjo išleisti mylimąjį į armiją.

Bet jo sulaukusi, žmona griebėsi visko, kad jos trims vyrams nieko netrūktų.

„Aš buvau buhalterė ir po vestuvių dirbau tuomečiame Panevėžio pieno kombinate. Paskui išėjau auginti vaikų. O kai šie ūgtelėjo, su vyru patys įkūrėme įmonė ir pradėjome prekiauti turguje, turėjome savo parduotuvėlę“, – pasakoja Vilė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir šalyje prasidėjus pirmiesiems verslams, pora sukosi kaip voverė rate. Namai, darbas, vaikai – toks režimas, pasak Vilės, ją lydėjo iki tol, kol išgirdo mirtimi grasinusią diagnozę.
„Išsiplėtusi aorta – tai kaip tiksinti bomba. Dar iki gydytojams nustatant šitą ligą, pastebėjau aukštoką kraujospūdį. Paskui manęs laukė operacija, reikėjo kraujagyslės stento, jį iki šiol ir nešioju. Esu tik 35 procentais darbinga“, – kalba V. Rokienė.

Tokios netikėtos naujienos sulaukusiai panevėžietei buvo primygtinai patariama vengti bet kokios emocinės ir fizinės įtampos. Moteriai teko rinktis: darbas arba sveikata. Abu tapo nesuderinami.

„Nebuvo lengva viską sustabdyti ir likti namuose. Kai kiti eidavo į darbą, kas rytą pabusdavau ir galvodavau, gal vis dėlto kaip nors pavyktų susirasti lengvą darbelį“, – prisipažįsta V. Rokienė.

Tačiau ir vaikai, ir vyras spyrė ją ieškoti ne darbo, o ramybės ir poilsio.

Vilei Rokienei savanorystė praskaidrina ir tas ilgesnio dienas, kai sutuoktinis Valdas būna išvykęs į reisą. Pora, į užsienį išlydėjusi jau abu vaikus, skaičiuoja 35-erius bendro gyvenimo metus. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Vaikai surado vietas svetur

Sutuoktinis, matydamas žmonos kančią palikus darbus ir apnikus juodoms mintims dėl ligos, pasiūlė Vilei ieškoti veiklos už namų sienų.

Pirmuoju jos bandymu rasti kitokį gyvenimo būdą tapo sūnaus Armando varžybos.

„Mano jaunėlis dabar gyvena Danijoje, ten dirba kariuomenėje, jis vairuoja tanką“, – užsimena V. Rokienė.
29-erių sūnus išvyko į užsienį paskui brolį – didžiulį kelionių gerbėją, aplankiusį daugybę pasaulio kraštų. Jis savo keliones aprašo internetiniuose dienoraščiuose.

„Osvaldas dabar gyvena Anglijoje, turi šeimą, augina dukrytę ir ją jau nuo kelių mėnesių vežasi į keliones. Sūnus turi informatikos inžinieriaus specialybę ir dabar emigracijoje dirba projektų vadovu. Tokį darbą nėra sunku suderinti su kelionėmis, todėl daug ir keliauja“, – džiaugiasi mama.

Mama didžiuojasi ir Armandu. Šis baigė programavimą Danijoje ir dabar dar kremta dirbtinio intelekto studijas. O jo tarnyba šios šalies kariuomenėje susiklostė dėl labai netikėto susitikimo su lietuvę vedusiu danų karininku.

„Mano jaunėlis taip pat labai mėgsta keliauti. Kartą jis keliavo Danijoje ir sustabdė automobilį, kurį vairavo aukšto rango danų karininkas. Sužinojęs apie Armando svajones tapti kariu, jis papasakojo, kaip galima atlikti tarnybą jo šalyje“, – pasakoja Vilė.

Vaikinas, buvęs šaulys, padarė kaip pamokytas ir netrukus jau tarnavo karališkose užsienio šalies pajėgose. Dienų dienas panevėžiečiui tekdavo nejudant stovėti Kopenhagoje prie svarbiausių valdžios institucijų. Tarnybą baigęs Armandas pateko į profesionalų dalinį.

Pribloškianti žinia iš medikų panevėžietės gyvenimą pakeitė, bet neatėmė nei mokėjimo džiaugtis, nei noro padėti kitiems.

Pradėjo nuo varžybų

Dar tarnaudamas Danijos kariuomenėje, Armandas prieš šešerius metus grįžo į Panevėžį dalyvauti čia vykusiose ultratriatlono varžybose. Jame sportininkų laukė beveik dvi paros išbandymų: plaukti daugiau nei 7 km, 360 km važiuoti dviračiu ir 84 km bėgti.

Jaudindamasi dėl sūnaus, Vilė nusprendė pati jam padėti ir ėmė savanoriauti varžybose. Jai teko per visą ultratriatloną budėti palapinėje ir laukti, kada į ją maisto, gėrimų, masažo, persirengti užsuks trasoje besivaržantis sūnus.

„Sudėtinga buvo ne tik fiziškai. Nerimavau dėl Armando. Sunku buvo stebėti jo nuovargį, senkančias jėgas. Bet mes visa tokia šeima – lengvų kelių neieškome“, – pripažįsta V. Rokienė.
Atsakinga savanorė netrukus buvo pastebėta kitų miesto sportininkų ir pakviesta padėti ir dviratininkų varžybose.

„Man ėmė patikti tokia veikla, jaučiausi reikalinga ir norėjau dar daugiau panašaus darbo“, – apie pirmus savanorystės žingsnius pasakoja panevėžietė.

Pašokti į stiklinį balkoną Kultūros ir poilsio parke prie Nevėžio upės susirinkusių Panevėžio Trečiojo amžiaus universiteto studentų būryje išsiskiria charizmatiškoji Vilė. Asmeninio archyvo nuotr.

Netrukus Vilė aptiko skelbimą, kad ieškomi savanoriai teisme. V. Rokienė pateikė prašymą ir pradėjo mokytis šiai misijai.

Jai ir dar keliems tokiems pagalbininkams visą teismų sistemą, posėdžių tvarką ir kitas subtilybes dėstė psichologai, įvairūs specialistai.

Pasitinka prie durų

„Per karantiną į teismą nevaikščiojau. Bet iki pandemijos sąžiningai du kartus per savaitę eidavau į Panevėžio apylinkės ir apygardos teismus. Mūsų, savanorių, misija pasitikti interesantus, lankytojus, atėjusius į teismą, jiems padėti. Budime prie įėjimo ir stengiamės pamatyti, kam reikia pagalbos. Darome viską, kad čia atėjusiems žmonėms būtų saugiau, ramiau – juk teismas ne ta vieta, kur laukia linksmybės ir geros emocijos“, – apie savo funkcijas sako viena iš dabar Panevėžyje trijų dirbančių teismo savanorių.
V. Rokienė priduria, kad pati jau moka atsiriboti nuo lankytojų, kuriuos guodžia, išklauso, jausmų. Tam ir reikėjo pereiti specialius mokymus.

Bet nuo bylose nagrinėjamų istorijų panevėžietė pripažįsta negalinti taip „išsijungti“. Įvairiausių nusikaltimų posėdžiai jai netgi atstoja jaunystėje labai mėgtus detektyvus.

„Jau nebeskaitau detektyvinių knygų, užtenka intrigų, užslėptų detalių ir smulkmeniškų teisybės paieškų teisme. Man tikrai įdomu dalyvauti baudžiamųjų bylų posėdžiuose, pati juos seku, bandau suprasti, kur čia melas – dalyvauju iki pat nuosprendžio. Tai įtraukia“, – neslepia V. Rokienė.

O paklausta apie labiausiai ją sukrėtusias bylas, savanorė išskiria pasvaliečio nužudymo istoriją. Garbaus amžiaus vyras gyvybę prarado dėl 10 eurų. Atėję vagys jį dėl tokios sumos taip sumušė, kad šis per savaitę nuo traumų mirė ligoninėje.

Nejauku savanorei buvo ir byloje, kurioje kaltinamasis sumušė savo sugyventinės kūdikį. Vilei per posėdžius teko mažylį sūpuoti ant rankų teismo vaikų apklausos kambaryje.

„Nukentėjusioji atsinešė vaikutį į teismą, mes turėjome juo užsiimti“, – jautrią bylą prisimena V. Rokienė.
Šią vasarą, tikėdamasi, kad karantinas pasibaigs, ji ketina vėl grįžti į aktyvią savanorystę teisme. Šios veiklos mesti Vilė neplanuoja dar ilgai. Moteris sako, kad pagalba kitiems ją pačią labai pakeitė.

„Buvau itin uždara – dirbdama buhaltere su skaičiais nepasikalbėsi. Savanoriaudama pradėjau savimi pasitikėti, tapau drąsesnė, komunikabilesnė“, – tvirtina V. Rokienė.

Kiek turi, tiek užtenka

Gal kai kas, anot Vilės, pagalvoja, kodėl dar palyginti jauna būdama ji nedirba ir dykaduoniauja. Bet moteris mano, jog savanorystėje radusi daugiau prasmės nei įprastame darbe, o didžiausia padėka jai – geras žodis, šypsena.

„Mūsų šeima pinigo niekada nesivaikė. Kiek turime, tiek ir užtenka. O aš save atradau iš naujo. Turbūt toks likimas man duotas ne šiaip sau“, – sako V. Rokienė ir prasitaria prieš ligą regėjusi pranašiškus sapnus.
Kartą ji sapnavo save juodais drabužiais juodame kambaryje prie židinio. Nieko nebuvo matyti, baisu ir staiga, pasak pašnekovės, nuskambėjo žodžiai, kad jai čia vietos nėra.

„Aš apsisukau ir išėjau. Patekau į šviesą, aplink buvo gražu, žalia, saulėta. Esu gimusi po laiminga žvaigžde: man nebuvo skirta mirti, nes turėjau užduotį padėti kitiems“, – įsitikinusi Vilė.

Jos sutuoktinis dirba tolimųjų reisų vairuotoju. V. Rokienei savanorystė praskaidrina ir tas ilgesnio dienas, kai mylimo žmogaus nėra šalia. O pora, į užsienį išlydėjusi jau abu vaikus, skaičiuoja 35-erius bendro gyvenimo metus.

„Ir pati pastebiu, ir gydytojai sako, kad mano sveikata smarkiai pagerėjo – beveik išgijau. Taip veikia gera nuotaika ir mėgstama veikla“, – pabrėžia savanorė.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų