-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jausmas, kai pasikelia magiškos dėžutės uždanga ir prasideda paslaptingas teatro gyvenimas, giliai nugula į kiekvieno vaiko sąmonės gelmes. Net ir suaugus jis palaiko tikėjimą, kad stebuklų būna ne tik pasakose, bet ir gyvenime.Tokie teatro stebukladariai Panevėžyje buvo sutuoktiniai scenografas Albertas Stepanka ir aktorė, režisierė Julija Blėdytė-Stepankienė, prieš daugiau kaip penkis dešimtmečius įkūrę Panevėžio lėlių teatrą.
Nors dabar jis likęs tik daugelio panevėžiečių atmintyje, Stepankų kelią savotiškai atkartoja dukros.
Lili Stepankaitė-Laucevičienė yra Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė ir „Saulės“ gimnazijos dramos studijos režisierė, o jaunesnė sesuo Diana Žukauskienė, baigusi režisūros studijas, prieš dešimtmetį atsisveikino su kūrybine veikla ir dabar darbuojasi Panevėžio rajono savivaldybėje.
Teatro legendų atžalos atvirauja, kad kitokio kelio ir negalėjusios pasirinkti. Visas jų gyvenimas sukosi teatre ir apie teatrą.
Garsiųjų Stepankų kelią savitai atkartojo dukros Diana Žukauskienė (kairėje) ir Lili Stepankaitė-Laucevičienė. I. Stulgaitės-Kriukienės ir asmeninio archyvo nuotraukos
Seserys Lili ir Diana – tikriausiai paskutinės kartos atstovės, kurioms teko iš arti pažinti teatro ikona tapusį režisierių Juozą Miltinį.
Jų tėtis A. Stepanka kaip scenografas apie penkiolika metų atidavė šio legenda tapusio menininko vadovaujamam Panevėžio dramos teatrui, o mama J. Blėdytė-Stepankienė daugiau kaip keturis dešimtmečius jame vaidino. Taip pat aktorės kelią pasirinkusi jų vyresnėlė dukra Lili irgi baigė garsiąją J. Miltinio dramos studiją.
Abi seserys aktoriaus duonos pirmiausiai paragavo pas J. Miltinį – tuo metu buvo įprasta vaikiškus vaidmenis patikėti aktorių atžaloms.
Tad nieko stebėtino, kad 1966 m. A. Stepankos su žmona Julija įkurto lėlių teatro pirmieji aktoriai buvo J. Balčikonio gimnazijos (tuo metu 1-osios vidurinės mokyklos) aštuntoje klasėje besimokiusi dukra Lili su klasės draugais.
Lili pamena, kaip jos tėtis iš Vilniaus „Lėlės“ teatro vadovo Balio Lukošiaus dovanų gavo keturias lėles – tris paršiukus ir vilką. Nuo spektaklio „Trys paršiukai“ ir prasidėjo teatro istorija.
Pirmosios teatro lėlės buvo itin sunkios, jų karkasas pagamintas iš medžio ir metalinių virbų. Jauniesiems aktoriams, pasislėpusiems už širmos, viena iškelta ranka reikėjo laikyti pačią lėlę, o kita valdyti prie paršiuko „rankyčių“ pritvirtintas vielutes. Valdyti šias lėles nebuvo lengva.
Nepaisant sunkumų, „Trys paršiukai“ Panevėžyje sulaukė didžiulės šlovės.
Per visą Panevėžio lėlių liaudies teatro gyvavimo istoriją šis spektaklis parodytas kone 400 kartų ir net keturiomis kalbomis – be lietuvių, dar ir rusų, anglų, netgi esperanto.
„Pamenu, vaidinau Nuf Nufą. Pernai buvo organizuotas J. Balčikonio gimnazistų, baigusių mokyklą prieš 50 metų, susitikimas. Buvo labai smagu, kai vėl susitiko visi trys paršiukai ir vilkas. Ir vėl sudainavome dainelę „Vilkas pilkas nebaisus“, – pamena Lili.
Albertas Stepanka Lėlių teatro (Respublikos g. 77) kieme. 1990 m.
J. Miltinio dramos teatrui persikėlus į dabartines patalpas Laisvės aikštėje, į Respublikos gatvėje laisvą pastatą iš mokyklos persikraustė Stepankų lėlės. Kasmet šis teatras savo mažuosius žiūrovus stebindavo naujomis premjeromis.
L. Laucevičienė ne tik vaidindavo tėvų įkurtame teatre, bet ir skubėdavo į Dramos teatrą – jau nuo devintos klasės pradėjo lankyti garsiąją J. Miltinio studiją.
„Mano galva buvo pramušta tik tomis studijomis. Skubėdavau ir į J. Miltinio dramos studiją, ir vaidindavau tėvų spektakliuose, ir stengiausi dar gerai mokytis, nes mama buvo pasakiusi, kad jeigu nukentės mokslai, turėsiu mesti dramos studiją. Bet kai labai nori, viską įmanoma suderinti“, – pasakoja Lili.
Teatre Stepankų dukros sukosi nuo mažens. Jei tik prireikdavo kokiame spektaklyje mažylių vaidmenų, juos atlikdavo aktorių vaikai. Taip vaikai būdavo savotiškai pripratinami prie teatro, o kai juo užsikreti, anot aktorės, pabėgti jau sunku.
Be to, teatru degė ne tik patys Stepankos, bet ir Julijos brolis – garsus teatro režisierius ir kino aktorius Vaclovas Blėdis – J. Miltinio dešinioji ranka. O kur dar nuotykių pilnos vasaros gastrolės Lietuvos pajūryje ir kelionės po užsienio šalis.
„J. Miltinis buvo ypatingas talentas. Galėdavau į teatrą eiti kasdien ir spektaklius stebėti po dešimt kartų. Ta senoji aktorių gvardija buvo labai įdomios, kūrybiškos ir brandžios asmenybės. Mes visada jais žavėjomės, iš jų mokėmės aktorinio meno ir sekdavome jų gyvenimo pavyzdžiu, – pripažįsta aktorė.
J. Miltinis buvo kontroversiška ir itin spalvinga asmenybė, ne veltui apie jį sklando tiek daug legendų. Anot Lili, režisierius buvęs itin griežtas. Nuolat būdavo palaikoma drausmė ir žinių troškimas.
„J. Miltinis visuomet gąsdindavo išvarysiantis iš teatro, jeigu nesistengsime, nes norinčiųjų vaidmens eilė rikiuojasi už durų. Tačiau tuo pat metu jis žavėjo savo intelektu ir kūrybiškumu. Tas kūrybinis polėkis man labiausiai ir imponavo. Kita vertus, ir mano pačios tėtis buvo pilnas kūrybinių sumanymų. Sakoma, kad žmonės, daug laiko praleidžiantys kartu, savotiškai supanašėja“, – pasakojo L. Laucevičienė.
Į Panevėžį atvedę lėlių magiją Albertas Stepanka su žmona, teatro režisiere Jule Blėdyte-Stepankiene. Apie 1978 m.
Lili svarsto tikriausiai daugiau gavusi tėčio genų, o jaunėlė sesuo Diana – mamos. Visa Blėdžių giminė buvusi labai daininga, šį talentą paveldėjusi tiek Diana, tiek ir jos dukros. O pačią Lili visuomet labiau traukė tėčio stichija – scenografija.
Aktorė jau tris dešimtmečius dirba su jaunimu Kauno „Saulės“ gimnazijoje. Vadovauja dramos studijai: tenka pačiai rašyti scenarijus, kurti scenografiją ir tapti moksleivių teatro režisiere.
Simboliška, kad ir jos tėvelių kadaise įkurtas Panevėžio lėlių teatras savo gyvavimo istoriją pradėjo irgi nuo jaunimo, mama režisuodavo, o tėtis kurdavo scenografiją, dekoracijas ir lėles.
Namų grindys būdavo nuklotos tėčio spektaklių eskizais.
„Darbas su jaunais žmonėmis mane džiugina, norisi jiems perduoti savo patirtį ir žinias. Pastebiu, kad šiuolaikinis jaunimas sunkiai geba išreikšti, pažinti ir valdyti savo emocijas, o kurdamas vaidmenį privalai tapti kažkuo kitu. Mokymasis įsikūnyti labai praverčia ir kasdieniame gyvenime bendraujant ir kuriant tarpusavio santykius“, – savo darbo prasmę mato L. Laucevičienė.
Ji taip pat vaidina ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Čia dirba ir jos sutuoktinis, garsus teatro ir kino aktorius Liubomiras Laucevičius.
Jie susipažino labai jauni, dar J. Miltinio dramos teatro studijoje.
O J. Miltinio dramos teatro žvaigždei leidžiantis, abu nusprendė išvykti studijuoti į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą.
Visą aktorių kursą priėmus į Klaipėdos dramos teatrą, šeima įleido šaknis uostamiestyje.
Dar studijų metais aktorių šeimai gimė dvynukai – sūnūs Tomas ir Andrius. Tačiau nepriklausomybės pradžioje Nacionalinio Kauno dramos teatro režisieriui Jonui Jurašui pakvietus L. Laucevičių vaidinti Aušros Marijos Sluckaitės pjesėje „Smėlio klavyrai“, šeima persikėlė gyventi į Kauną.
D. Žukauskienės namų erdves puošia daugybė medinių kaukių – visos drožinėtos garsiojo tėčio. Diana stebėdavosi, kaip iš kreivos miške rastos pliauskos gimdavo vis naujas personažas. Kuo šaka būdavusi kreivesnė, tuo labiau patraukdavusi tėčio dėmesį, tad daugelis A. Stepankos kurtų kaukių pasižymi asimetrija.
Simboliška, kad vyresnėlės sesers keliu žengė ir penkeriais metais jaunesnė sesuo Diana.
Tik ji pasirinko krimsti ne aktorės, o režisierės duoną tame pačiame Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete.
Ji taip pat susilaukė dvynukių – dukryčių Eglės ir Ramunės. Šiuo metu jos įsikūrusios saulėtojoje Italijoje.
Gimtuosiuose tėvų namuose gyvenanti Diana svarsto, kad kai nuo mažų dienų augi kūrybiškoje aplinkoje, nuolat lankai J. Miltinio spektaklius, stebi tėvų repeticijas, girdi pokalbius apie teatrą, gauni vaidmenų vaikiškuose spektakliuose, natūraliai įauga ta teatro dvasia.
Mokytis ir semtis patirties abi su seserimi galėjo iš didžiausių teatro korifėjų – J. Miltinio ir savo tėčio A. Stepankos. Abu šiuos laiką pralenkusius menininkus siejo vienas bendras vardiklis – kūrybiškumas.
„J. Miltinis nemėgo jokių mokyklų, išankstinių pasiruošimų – jam pačiam patiko aktorius kaip molį išsiminkyti pagal save. J. Miltinis turėjo kažką gilesnio. Dabar teatras šiek tiek paviršutiniškas, be gylio, anksčiau galėdavau žiūrėti spektaklį po kelis kartus ir jame vis įžvelgdavau ką nors naujo, gilesnio. J. Miltinio spektakliai buvo nesenstantys, sprendžiantys amžinąsias problemas. Ir tėtis buvo lygiai toks pat intelektualas eruditas“, – pamena D. Žukauskienė.
Iki šiol jos namų erdves puošia daugybė medinių kaukių – visos drožinėtos garsiojo tėčio. Diana stebėdavosi, kaip iš kreivos miške rastos pliauskos gimdavo vis naujas personažas. Kuo šaka būdavusi kreivesnė, tuo labiau patraukdavusi tėčio dėmesį, tad daugelis A. Stepankos kurtų kaukių pasižymi asimetrija.
Jis be galo mėgdavo gyvybę įpūsti ir akmeniui – visas daugiabučio kiemas buvo išklotas akmenimis – dar ir dabar kieme pūpso jų krūvos, į kurias įsižiūrėjus matyti skirtingi veidai. Net savo mamai dailininkas įspūdingo grožio antkapį sukūrė iš akmens.
„Tėtis nieko nepraleisdavo pro akis, ypač mėgdavo kurti iš to, ką rasdavo gamtoje. O mama rūpestį ir gerumą skleisdavo namuose, vidinę šilumą dalindama aktoriams“, – prisimena D. Žukauskienė.
I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Nors dailininkas A. Stepanka turėjęs savo dirbtuves senojo teatro patalpose Respublikos gatvėje, labai dažnai kūrybinis procesas vykdavo ir namuose. Scenografo dukra pamena tėtį labai mėgus piešti akvarele – visos namų grindys būdavo nuklotos jo piešiniais.
Lėles savo teatrui A. Stepanka gamindavęs iš pačių įvairiausių medžiagų, yra sukūręs net muzikos instrumentų. O mažuosius labiausiai stebindavo iš lagaminų kaip vėduoklė išsiskleidžiančios gėlės ar medžiai, dėmesį prikaustydavo spalvų ir blizgučių magija.
Pasak dukters, lėlių kūrimo meno tėtis išmokęs savarankiškai. Nemažai idėjų A. Stepanka rasdavo knygose – sukaupė didžiulę meno knygų kolekciją.
Gimęs kaip Lėlių teatras, vėliau šis Stepankų kūdikis tapo Muzikiniu lėlių liaudies teatru. Nepriklausomybės pradžioje senojo teatro pastatą grąžinus Lietuvos šaulių sąjungai, dar kurį laiką Muzikinis lėlių liaudies teatras glaudėsi šalia buvusioje choreografijos salėje, o apie 1997 m. įsikūrė Vasario 16-osios gatvėje ir persivadino Panevėžio muzikiniu kaukių teatru. Ši teatras, virtęs dar viena Panevėžio legenda, gyvavo iki pat 2001 m.
Nemažai panevėžiečių pamena ne tik tuos magiškus spektaklius, bet ir pirmą kartą Panevėžyje A. Stepankos suorganizuotus piešimo ant asfalto konkursus ar tradicines šventes teatro kieme.
„Tokio kaip šeimos laisvalaikio mes neturėdavome – visos kalbos namuose sukosi apie teatrą ar kaip padaryti vieną ar kitą lėlę“, – šypsosi dukra Diana.
Kita vertus, buvimas garsių teatralų atžalomis atvėrė kelią į pasaulį.
Nors sovietmečiu buvo galima keliauti tik po Tarybų Sąjungos šalis, kūrėjams buvo padaryta išimtis. Kartu su Lėlių liaudies teatru keliauta po Čekiją, Latviją, Estiją, Švediją, Rusiją, Jugoslaviją, Bulgariją, aplankyta net uždara Šiaurės Korėja. Nors A. Stepankų įkurtas teatras buvo mėgėjų, tačiau kritikų lygintas su profesionaliuoju teatru.
Tris dešimtmečius gyvavęs Stepankų Lėlių teatras buvo mėgėjų, tačiau kritikų lygintas su profesionaliuoju teatru. Gastrolės Jugoslavijoje su spektakliu „Trys paršiukai“ apie 1972 m.
Užaugusi tokioje intelektualioje terpėje, D. Žukauskienė svarstė, su kuo – su teatru ar su krepšiniu, kurį irgi gerai žaidė, susieti gyvenimą.
„Visgi jutau, kad apie teatrą išmanau daugiau. Nemačiau kitokio gyvenimo, tad ir savęs neįsivaizdavau kitur“, – svarsto Diana.
Baigusi režisūrą, panevėžietė grįžo į gimtąjį miestą dirbti liaudies teatro režisiere.
Čia ji dirbo apie dešimt metų. Panaikinus rajono kultūros namus, perėjo dirbti į Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrių, o paraleliai dirbo ir Miežiškių kultūros centro teatre.
„Miežiškiai – dainingų žmonių kraštas, tad kurdavome ne tik spektaklius, bet ir miuziklus. O dabar į teatrą ateinu tik kaip žiūrovė“, – pasakojo D. Žukauskienė.
