-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors dekoratoriai, grimuotojai, kostiumų siuvėjai bei kiti teatro kūrybos žmonės, kitaip nei aktoriai ir režisieriai, lieka užkulisių šešėlyje, tačiau kiekvienos premjeros laukia su ne ką mažesniu jauduliu. Anot R. Klizienės, kai į kiekvieną darbą įdedi dalelę savęs, negali nerūpėti savos kūrybos vaiko likimas.
Teatro dailininkė – auksinių rankų meistrė, apdovanota begaliniu kruopštumu, o kartu ir kuklumu. Menininkė gūžčioja tedirbanti savo darbą, kuris teikia didžiulį malonumą ir įkvėpimą gyventi. Bet savo atsidavimu ne veltui pelniusi greitosios pagalbos pravardę – taip ją pakrikštijo garsusis aktorius ir režisierius Donatas Banionis.
„Jis žinojo: kad ir kas atsitiks, Ritonė visuomet padės. Buvau tarsi kelio galas“, – šypsosi dailininkė.
Dėl savo švelnaus charakterio ir kuklumo teatre ją dažniausiai vadina Ritute. Ji išsiduoda, kad tik aktorius Laimutis Sėdžius pripratino prie tikrojo vardo.
„Tėvelis pasakojo, kad išėjo krikštyti Vitaliją, o grįžo su Ritone. Tiek ir težinau. Neįsivaizduoju, iš kur toks vardas, neturiu net vardadienio. Pusę gyvenimo į šį vardą labai keistai žiūrėjau, bet L. Sėdžius mane pripratino prie jo. Visi vadindavo tik Ritute“, – pasakojo išskirtinio vardo savininkė.
Nors teatro dailininkė dekoratorė lieka užkulisių šešėlyje, tačiau kiekvienos premjeros laukia su ne ką mažesniu jauduliu – kai į darbą įdedi dalelę savęs, negali nerūpėti savos kūrybos vaiko likimas. (Miuziklas „Fantazuotojai“, rež. J. Stasiūnas.) M. I. ŽILĖNAITĖS nuotr.
R. Klizienė į J. Miltinio dramos teatrą atėjo prieš 34-erius metus, kai tuomečiai kolegos parodė skelbimą, jog čia ieškoma dailininko dekoratoriaus. Tuo metu panevėžietė jau penkiolika metų dirbo „Panevėžio prekyboje“ reklamos skyriuje. Anot Ritonės, darbas patiko, bet teatras savo užburiančia ir net kiek mistiška aura traukte traukė.
„Pats gyvenimas taip sudėliojo, kad čia atsidūriau. Kai iš teatro į pensiją išėjo ilgametis dailininkas dekoratorius, kolegos pasiūlė man pabandyti. Išgirdusi apie tokią galimybę, bėgte nubėgau į teatrą ir parašiau prašymą. Man atrodė, kad ten aš labai tiksiu“, – pamena R. Klizienė.
Aktorius ir režisierius D. Banionis ilgai nedvejojęs priėmė kūrybingą dailininkę. Pasak Ritonės, darbas teatre buvo kažkuo panašus į buvusįjį, bet kartu ir labai skirtingas. Mat dailininko dekoratoriaus užduotis yra įgyvendinti dailininkų scenografų sumanymus. Kiekvienas naujas spektaklis – nauja patirtis.
„Mano specialybė labai neapibrėžta, tokio amato net nėra: „Nueik tenai, atnešk čionai.“ Gauni užduotį ir kuri, gal teatre mažiau kūrybos, daugiau vykdymo, bet tame vykdyme daug galimybių atsiskleisti. Širdžiai erdvės visada užteko“, – sako R. Klizienė.
M. I. ŽILĖNAITĖS nuotr.
Būta ir nerimavusiųjų dėl dailininkės sprendimo ateiti į teatrą. Juk dirbti su legendiniu Juozu Miltiniu ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė. Visgi kai labai nori, jokie iššūkiai nebaisūs.
„Labai gerbiau visus vaikščiojančius už tų teatro durų, todėl ir darbas teatre manęs negąsdino. Didžiausia šventė – sulaukti į teatrą atvykstančių dailininkų, kuriuos jau pažįsti ir esi įgyvendinęs ne vieną spektaklio sumanymą. Būna be galo smagu susitikti. Per šitiek metų tų susitikimų būta išties įdomių“, – pasakojo J. Miltinio dramos teatro dailininkė.
Jos darbas neturi abibrėžtų valandų. Kaip sako Ritonė, čia ne konvejeris, tad kartais tenka ir pavakaroti, bet kai po premjeros būna laisvesnių pusdienių, niekas nestovi prie durų ir neseka, kad iš darbo išeini anksčiau. Tokia demokratija irgi žavi.
„Kai į kūrinį įdedi daug savęs, negailėdamas nei laiko, nei jėgų, kiekviena premjera tampa didžiule švente. Širdyje palieka taip gera.“
R. Klizienė
„Jeigu šovė nauja mintis, norisi ją tuoj pat įgyvendinti, tad teatre lieki tol, kol išpildai sumanymą. O jeigu nespėji, niekas netrukdo ateiti ir savaitgaliais, kai gali susikaupusi ramiai krapštinėtis. Tenka laiką vogti iš šeimos, bet toks visų teatro žmonių gyvenimas. Tik po trečio skambučio gali lengviau atsikvėpti“, – šypsosi R. Klizienė.
Anot dailininkės dekoratorės, į kiekvieną savo darbą ji pasinerianti visa, todėl negali išskirti nė vieno spektaklio, kuriam kūrė dekoracijas. Kiekvienas darbas reikalauja savų ieškojimų ir iššūkių, todėl ir yra išskirtinis. Skaudžiausia, kai spektaklis dėl vienokių ar kitokių priežasčių greitai dingsta iš scenos. Pavyzdžiui, Dainiaus Kazlausko „Tartiufas“, kuris J. Miltinio dramos teatro scenoje buvo suvaidintas vos keletą kartų, ar vienas pirmųjų gastrolėms pritaikytų ir vėliau uždraustų D. Banionio „Pienių vynas“.
„Kiekviena premjera – didžiulė šventė. „Tartiufo“ buvo gal keturi ar penki išėjimai į sceną ir taip susiklostė, kad daugiau nebuvo rodomas. O dekoracijos tokios gražios, tiek įdėta į jas triūso, todėl labai gaila. Savotiška nuoskauda širdyje. Bet toks yra gyvenimas“, – pripažįsta menininkė.
M. I. ŽILĖNAITĖS nuotr.
R. Klizienė kuklinasi, kad apie savo darbus labai sunku kalbėti. Nors teatras suteikia galimybę išlaisvinti visą kūrybinę energiją, net ir užvėrusi jo duris nuo kūrybos toli nepabėga. Panevėžietės gyvenime buvo etapas, kai visa galva pasinėrė į atvirukų gamybą, vėliau jos mintis ir namus užkariavo lėlės.
„Nuo mažens mėgau piešti, baigiau ir S. Žuko dailės technikumą. Sunku paaiškinti, iš kur tas potraukis. Mama gražiai siuvo, tėtis buvo neblogas batsiuvys. Gal tokio krapštukizmo buvo ir šeimoje“, – svarsto pašnekovė.
Nors dar prieš porą metų R. Klizienė buvo pakvietusi į savo kurtų lėlių parodą, dabar, anot moters, tai jau praeitas etapas. Lėlės reikalavo be galo daug atsidavimo ir laiko, kurio vis mažiau ir mažiau.
„Nebeturiu tiek laiko. Teatre visada laukia daug darbo, o po jo dar krapštinėtis namie jau pritrūksta jėgų“, – pripažįsta Ritonė.
Jos namuose dabar gyvena vos kelios lėlės – beveik visos padovanotos ar iškeliavo pas naujus šeimininkus. Kitos „įdarbintos“ sostinės teatre – panevėžietė sukūrė lėles Viljamo Šekspyro komedijai ,,Vasarvidžio nakties sapnas“. R. Klizienė neslepia, kad didžiausias įkvėpėjas jai buvo dailininkas scenografas Vygantas Kosmauskas. Jis patarė, kad neverta ieškoti modelių, kai jais gali būti pats. Tad visos Ritonės lėlės labai panašios į savo „mamą“.
„Net nepastebėjau, kaip lėles ėmiau kurti panašias į save, nors pačiai ėmė juokas iš vienodų nosių. Bet gal išraiškingesnio modelio negu pats ir nėra? Vienu metu buvau taip pasinėrusi į lėlių gamybą, kad negalėjau sustoti“, – pripažįsta dailininkė dekoratorė.
Jos lėlės – tarsi gyvos, kiekviena turinti savo nuotaiką ir jausmus. Kaip sako lėlininkė, jeigu žiūrint į jas sukyla tam tikros emocijos, vadinasi, jos dar ir gražios.
„Lėlės man kaip vaikai. Bet kada nors vaikai užauga ir palieka tėvų namus, taip ir mano lėlės atrado savuosius“, – sako R. Klizienė.
Dailininkė atvirauja, kad pandeminė situacija ir į teatro žmonių gyvenimus atnešė daug sumaišties, nežinomybės – tai, kas labiausiai žudo kūrybiškumą. Tačiau viliasi, kad tas jaudinantis pirmasis pasimatymas po ilgos pertraukos su žiūrovais ateis jau labai greitai.
„Skaudu ir labai liūdna dėl tokios stagnacijos. Naujai scenai darėme gražiausias didžiules dekoracijas, o nežinome, kada vėl galėsime grįžti į teatrą“, – sako dekoratorė.
Nors žiūrovai po premjeros ploja aktoriams ir režisieriui, tačiau tai šventė visai kūrybinei komandai, kaip bitutės sunešusiai savo korio dalį.
„Kiekviena premjera – tarsi visų bendras vaikas. O kai į kūrinį įdedi daug savęs, negailėdamas nei laiko, nei jėgų, kiekviena premjera tampa didžiule švente. Širdyje palieka taip gera“, – šypsosi R. Klizienė.
Ji džiaugiasi, kad nors jos vaikai į teatrą ateina tik kaip žiūrovai, viena anūkė pasirinko drabužių dizaino studijas Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pati močiutė to nelaiko savo nuopelnu.
„Nežinau, ar aš buvau tas įkvėpimas. Galbūt daugiau sutapimas. Gyvenimas tikriausiai taip sudėlioja, kaip turi būti. Bent jau aš pati, jeigu turėčiau galimybę atsukti laiką, nieko nekeisčiau“, – nusprendžia R. Klizienė.
