-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžietis 85-erių Antanas Juška – tikras likimo išbandymų meistras. Vaikystėje jį ant ragų nešė karvė, arklys vilko keliu už rankovės, apsupo vilkai, vos nesudegino žaibas.Jis matė Ažagų miško kautynes, klausydavosi partizanų ir išvengė tremties į Sibirą. Nepaisant iššūkių, Antanas iki šiol neprarado drąsos ir smalsumo, būdamas garbingo amžiaus vis dar pasiruošęs naujiems nuotykiams.
Vos pravėrus Antano ir Janinos Juškų namų duris Panevėžyje, akys iškart užkliūva už vašku apvarvėjusių žvakių eilės ant židinio. Kiekviena jų – tyli duoklė tiems, kurių nebėra.
„Tai mano būdas prisiminti draugus, gimines, artimuosius. Dažnai uždegu žvakes – jų, kaip matote, jau daug“, – paaiškina šeimininkas.
Pats kilęs iš dešimties vaikų šeimos, o dabar jau įkopęs į devintą dešimtį, Antanas turi daugybę, kam uždegti šią mažą namų liepsnelę.
Jo paties širdyje ugnies, nepaisant garbingo amžiaus, dar tikrai netrūksta.
Kai senjorui automobilių sporto atstovai pasiūlė sėsti prie elektromobilio vairo – šis nė nesuabejojo. Per gyvenimą visko teko valdyti – nuo arklio iki benzinvežio ir krano, bet tokio modernaus stebuklo panevėžietis dar nebuvo bandęs.
Elektromobilyje tik įprastos sankabos vyras pasigedo, o šiaip naujovė jam labai patiko.
Antanas Juška. P. Židonio nuotr.
Drąsa imtis naujų dalykų A. Jušką lydi nuo mažens. Keturios klasės, pusmetis gimnazijoje – ir staiga viskas baigta.
„Nusprendžiau, kad mokslų gana“, – šypsosi pašnekovas, kuris, beje, jau gerokai vėliau visgi baigė vidurinę.
Būdamas jauniausias gausioje šeimoje, Antanas anksti suprato, kad tėvo nedidelis ūkis Spirakių kaime visų atžalų į mokslus neišleis.
Tad ilgai negalvojęs jaunėlis nusprendė prisidėti prie artimųjų gerovės – piemenaudamas besikuriančiame kolūkyje.
Tai buvo chaotiški laikai: žmonėms atimdavo žemę, gyvulius, tačiau karvės ir be šeimininkų vis tiek stengdavosi grįžti namo. Kolūkio berniukas Antanas turėjo užtikrinti, kad jos nelakstytų po laukus, bet darbas baigėsi netikėtai – viena raguotoji sumanė jį skaudžiai palinksminti.
„Atstatė ragus – ir į mane. Nė nepajutau, kaip raitas užsėdau ant karvės nugaros, o paskui griuvau į burokus“, – kvatojasi A. Juška.
Po šios pamokos grįžo namo ir tvirtai pareiškė prie karvių daugiau neisiantis.
Tačiau gyventi reikėjo ir mažasis Antanukas persikvalifikavo į arkliaganį – vos 11-os buvo vyriausias kolūkio arklių prižiūrėtojas, turėjo net suaugusį pagalbininką naktimis. Mat tamsoje gyvulių tykodavo vilkai.
„Kartą vidury nakties su ugnies fakelais gynėme bandą nuo šių miško plėšrūnų“, – pasakoja vyras.
Po metų paaukštinimas – A. Juška tapo kaimo laiškanešiu.
Be balno jodamas arkliu nešiojo spaudą ir laiškus, o kaimiečiai jo nekantriai laukdavo.
Tačiau ir čia karjerą baigė akistata su gyvuliu – arklys kluptelėjo ir sviedė Antaną ant kelio stačia galva į žemę.
„Pakaušy dar dabar duobė likus,“ – rodo jis, prisimindamas, kaip tą pačią dieną tėvams vėl pranešė apie profesines permainas.
O kartą likimas vaikui mestelėjo dar rimtesnį išbandymą – vos nenumarino visai.
„Važiuoju vežimu, staiga lūžta ratai, o mano kailinių rankovė įsipainioja į bėgančio arklio vadeles. Vilko mane keliu, kol išsinėriau iš drabužių“, – pamena A. Juška.
Ekstremalių nuotykių kupinas gyvenimas vedė nuo vieno darbo prie kito – vis sudėtingesnio, vis svarbesnio pačiam ir šeimai.
Melioracijos darbuotojas, vairuotojas, statybininkas, krano operatorius, net gaisrininkas – kiekvienoje srityje teko patirti įvairiausių pavojų.
„Melioracijos griovyje buldozeris vos manęs nepalaidojo gyvo. Vos nesudegiau gesindamas gaisrą. O kalbant apie ugnį, tikriausiai esu laimės kūdikis, – neįtikėtiną istoriją pasakoja pašnekovas. – Kartą prispyrė gamta, jau ruošiausi į lauko tualetą, bet staiga prapliupo lietus. Pagalvojau, palauksiu. Kai galiausiai nuėjau, radau tik aprūkusius lentgalius – į būdelę trenkė perkūnas.“
Vis dėlto Antanas nė vieno iššūkio neišsigando. Kad ir kas nutikdavo, kažkaip išsisukdavo.
O paslaptis esą paprasta – darbas. Jis vyrą užgrūdino, o ir pats dirbdamas savęs negailėdavo.
Bet tikrieji likimo išbandymai panevėžiečio atmintyje visam gyvenimui įsirėžė iš pokario metų. Gimęs Antrojo pasaulinio karo pradžioje, vos šešerių A. Juška jau matė tikruosius šio pasaulio baisumus.
Antanas Juška. P. Židonio nuotr.
„Vaikystėje mūsų namuose dažnai lankydavosi partizanai. Mama jiems tai cepelinų, tai virtinių išvirdavo. Man tai buvo šventė. Tik vėliau supratau, koks pavojus slypėjo už tų vakarienių“, – atsidūsta A. Juška.
Su laiku ėmė suvokti, apie ką suaugusieji tyliai tais laikais kalbėdavosi – apie laisvę, apie Lietuvą ir apie būtinybę tylėti.
Net ir vaikas suprato – nieku gyvu neprasitarti apie tokius dalykus svetimiems.
Gal todėl vėliau niekada netapo nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu.
Net ir sovietinėje armijoje Vokietijoje jis su kitais kariais pratybose užtraukdavo patriotinę lietuvišką dainą, nors už tai vadovai skirdavo kareivių kojas ir rankas itin iškamuodavusias užduotis.
„Teko matyti partizanų žūtis. Vaikystėje laukdavome vasaros darbų užbaigtuvių – po jų visi susėsdavo vaišių. Kartą tarp mūsų buvo ir partizanas. Vakare į kiemą užsuko stribas. Vaikinas bandė sprukti per seklyčios langą, bet priešas jį pavijo ir nušovė. Prie pat mūsų sodybos ribos“, – kaip dabar kraupų vaizdą regi senjoras.
Dar vienas baisus epizodas – A. Juškos tėvui buvo liepta kinkyti arklį ir pargabenti iš miško pagautą sužeistą partizaną. Jau leisgyvis vaikinas atvežtas į Juškų sodybą – čia jį toliau kankino, vertė prisipažinti, ar lankėsi Juškų namuose.
„Tai buvo apie 1947-uosius – lietuvius trėmė į Sibirą. Ne vieną mūsų kaimyną išvežė. Pats mačiau, kaip žmonės ašarodami atsisveikino su gimtine“, – mena vyras.
Stribai jau turėjo ir Juškų šeimos pavardę tremtinių sąraše. Tačiau juos išgelbėjo motina – valdžios apdovanota daugiavaikė didvyrė.
Kai sušalusiam partizanui ji bandė apmauti kojines, rusas grubiai ją pastūmė. Bet mama nesutriko. „Tai gal ir mūsų šeima jau paruošta tremčiai? Jei taip, nereikia vargti – turiu teisę kasmet aplankyti bet kurį Tarybų Sąjungos kraštą. Galiu ir pati nuvažiuoti į Sibirą“, – drąsios motinos žodžius atsimena sūnus.
Sutrikęs rusas išvežti daugiavaikės motinos neišdrįso. Juškos liko namuose – vietoje jų išvežė kitus.
Svarbus buvo tik tremtinių skaičius, o ne pavardės.
Antanas Juška. P. Židonio nuotr.
Pro savo namų langus A. Juška iš arti stebėjo garsiąsias Lietuvos partizanų ir NKVD kariuomenės kautynes Ažagų-Eimuliškio miške 1945-ųjų kovą.
Pasak senjoro, pro jo kiemą riedėjo didelės sovietinės karinės technikos virtinės.
„Keliu dundėjo tanketės, virš galvų sukosi sraigtasparniai, o iš miško nesiliovė aidėję kulkosvaidžių šūviai“, – prisimena Antanas.
Apie 350 partizanų, vadovaujamų Jono Bliekos-Genio, Antano Bručo-Strazdelio ir Antano Petrausko, miške buvo įsirengę tris stovyklas.
Prieš juos stojo apie 800 NKVD karių. Kautynės truko septynias valandas, o mūšis pareikalavo daugybės partizanų gyvybių.
Pirmiausia puolimas smogė vietinių vyrų stovyklai, daugiausia sudarytai iš Dragonių kaimo gyventojų. Šioje vietoje stovėjo ir A. Juškos senelių sodyba, kurią, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis susigrąžino kartu su tėvų žeme. Kartu su paveldėta gimtine jam atiteko ir žuvusių partizanų kapinės.
„Kai prieš tris dešimtmečius atgavome laisvę, ėmiausi ūkininkauti senelių žemėje. Susigrąžinau ne tik šeimos valdas, bet ir įsipareigojimą saugoti istorinę atmintį“, – sako jis.
Kapinaites A. Juška nuolat prižiūrėjo, o prieš daug metų, subūręs gimines, ten pasodino keturis ąžuolus. Šiandien tai – jau dideli medžiai.
„Jau trylika metų, kai palikome Dragonis“, – su apmaudu kalba senjoras, o jo žmona Janina, kuriai ši vieta buvo brangiausia gyvenime, tik linkteli pritardama.
Mokytojavusi Panevėžyje ir dirbusi Vilniaus universitete, Janina niekada nepriekaištavo vyrui, kad šis ją atviliojo į kaimą, kur laukė sunkūs ūkio darbai.
Juškos buvo vieni pirmųjų ne tik Panevėžio krašte, bet ir visoje Lietuvoje, atkūrusių nepriklausomo ūkininkavimo tradiciją.
„Tais laikais buvo išleistas Michailo Gorbačiovo įsakas surinkti 25 jaunuolius iš Lietuvos – ūkininkų sūnus, kurie vyktų į Švediją mokytis modernių žemės ūkio metodų. Auginome du sūnus, Vytautą ir Gediminą, tad nusprendėme pradėti ūkininkauti senelių sodyboje ir išleisti vyresnėlį įgyti žinių“, – kodėl pasirinko tokį kelią, paaiškina A. Juška.
Tuo metu, pasak jo, net Panevėžio rajono valdininkai nežinojo, kaip dokumentuose įvardyti naujuosius žemdirbius – pats ūkininko terminas oficialiai atsirado vėliau, nei pašnekovas ėmėsi šio darbo.
Pradžia nebuvo lengva – reikėjo pirkti iš kolūkių fermas, ieškoti tinkamos technikos.
„Buvo sunku, bet ir nepaprastai gera, kai aplink namus vaikščiojo naminiai paukščiai, gyvuliai. Auginome net povus, pentardas“, – prisimena Antanas.
Vis dėlto sūnūs tėvų amato nepasirinko. Nors padėdavo laisvu laiku ūkyje, galiausiai pasuko kitur. Gediminas dabar gyvena Klaipėdoje, o Vytautas liko Švedijoje.
Juškos šiandien džiaugiasi šešiais anūkais, kuriuos mato per atstumą. Viena anūkė neseniai Panevėžyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje surengė fotografijų parodą apie lietuvių tremtį.
„Buvome priversti palikti ūkį – ir dėl senatvės, ir dėl naujos tvarkos“, – apie 2007-uosius su kartėliu kalba Juškų šeima.
A. Juška rodo dokumentus – jo ūkis nebeatitiko naujų reikalavimų paramai gauti, o valdžios laiškuose jau grasinta ir baudomis.
Nenorėdamas laukti sankcijų, vyras priėmė beveik 3 000 eurų kompensaciją ir išvyko į miestą. Tačiau palikti kaimą buvo skaudu, o dar skaudžiau – į metalo laužą parduoti taip sunkiai įsigytą techniką. Jam, užkietėjusiam vairuotojui, tai buvo didžiulis smūgis.
Antanas Juška. P. Židonio nuotr.
A. Juška dabar džiaugiasi nors nedidele dalele kaimo ir mieste.
Gyvendamas vienoje judriausių Panevėžio gatvių, jis iki šiol laiko bites ir svečius vaišina medumi.
„Bitininkystės išmokau jau vedęs. Labai patinka prižiūrėti šiuos darbščius vabzdžius ir po bitininkystės darbų su bičiuliais parymoti kalbantis, menant senus laikus. Seniau ir naminio alaus pasistatydavome – gamindavau meistriškai“, – pasakoja bendrauti itin mėgstantis Antanas.
Iki šiol jis svečius vis dar pakviečia sužaisti partiją šachmatais. Kadaise ne vieną svarią taurę šiame sporte yra laimėjęs ir pats rengdavo turnyrus. Iki šiol prieš jį laimi tik vienas anūkas, kurį pats senelis ir išmokė žaisti.
Net išlydėdamas žurnalistus guvus senjoras pasiūlo dar kada nors grįžti pabendrauti, gal jis prisimins ir papasakos daugiau.
Anot jo, gyvenimas tikrai daug duoda žmogui ir po ilgų metų yra ką papasakoti.
Galbūt panevėžietis visa tai sudės ir į savo knygą, kurią po truputį jau pradeda rašyti.
Stalčiuose A. Juška kaupia pirmuosius buvusių įvykių atsiminimus.
