Tarp klasikinio ir kompiuterinio meno

Tarp klasikinio ir kompiuterinio meno

Manote, kad menininkas negali būti puikus programuotojas, o šis – genialus menininkas? Tokį mitą gali paneigti panevėžietis tapytojas, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos IT skyriaus darbuotojas, kompiuterinio meno kūrėjas Giedrius Zaura. Jis tikina: tiek menas, tiek programavimas turi vieną labai svarbią bendrą savybę – tai yra tiesiog įrankis žmogaus rankose.

 

Giedrius Zaura G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje dirba su jaunimu ir technologijomis. „Dabar mane labiausiai džiugina, kad ramiai gyvenu. Kažkada seniai turėjau daug prioritetų, tikslų, bet tai gimdo chaosą ir stresą“, – sako ne kartą tuo įsitikinęs panevėžietis.

Paprašytas prisiminti, kaip jo gyvenime atsirado tapyba, Giedrius tikina, kad ankstyvoje vaikystėje visi yra piešę. Skirtumas tik tas, kad augdami kai kurie nustoja tai daryti, o kiti – ne.

„Kaip jau supratote, aš nenustojau, – šypteli pašnekovas. – Tiesiog yra kategorija žmonių, kurie su pasauliu, su gyvenimu kontaktuoja per kūrybą. Giminėje buvo ir yra nemažai kuriančiųjų, bet taip tikriausiai yra daugelyje šeimų.“

Kaip tikina Giedrius, kažkada tapyba jam buvo viskas, ko tuomet reikėjo. Bet dabar jis į viską žvelgia daug plačiau. Būdamas vaikas sako nesijautęs išskirtinis pajautimų, skonio, suvokimo atžvilgiu. Buvo tylus, ramus, daug tapydavo, nemažai skaitydavo ir pasitaikius progai „apsigyvendavo“ kompiuteryje.

G. Zauros kelias link technologijų pasaulio driekėsi natūraliai, nors gimė tais laikais, kai kompiuteris buvo retenybė. Todėl su juo susipažino palyginti vėlai. Puikiai pamena, kai jam būnant paaugliu draugas nusipirko pigų senutėlį stacionarų kompiuterį, dar vadinamą „386“, su vos dviem megabaitais atminties ir trylikos colių monitoriumi.

Anot Giedriaus, bėda ta, kad dėl egzistuojančių stereotipų kompiuterinis menas dar netapo meinstrymu.

„Man tai buvo tikrų tikriausia magija. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Žvelgiant iš šių dienų, pigiausias išmanusis telefonas yra tūkstantį kartų galingesnis už tą kompiuterį“, – šypsosi programuotojas.

Giedrius su būreliu draugų tyrinėjo šį stebuklą ištisas savaites. Pasaulinis informacijos tinklas tuo metu buvo egzotika, socialinių tinklų idėjos – nė kvapo, o „Google“ žengė tik pirmuosius netvirtus žingsnius.

„Internetas buvo beveik neprieinamas, todėl viską aiškinomės iš atgyvenusių knygų, skaitydami dokumentacijas. Eidavome į biblioteką, gal valandą siųsdavomės du megabaitus duomenų ir, įsirašę į 1.44 Mb talpos diskelius, nešdavome viską į tą kompiuterį. Nuo to viskas prasidėjo ir iki šiol nepaleidžia. Galbūt todėl iki šiol jaučiu nostalgiją lankstiesiems diskeliams“, – svarsto programuotojas.

Meno ir programavimo kalba – vienoda

Tapyba ir programavimas, atrodo, taip nutolę vienas nuo kito, kad apie programuotoją menininką girdėti išties gana keista. Tačiau, pasak G. Zauros, šiandien kodo rašymą galima pritaikyti ir šiuolaikiniame mene. Anot jo, dažai, drobė, popierius ir programavimas turi labai svarbią bendrą savybę, nors ji dažnai pamirštama – tai yra tiesiog įrankis kurti.

Pasak G. Zauros, programavimas mene naudojamas jau nuo pat kompiuterių atsiradimo. Jis siūlo pasidomėti puikiai žinomais pasaulio menininkais programuotojais – kompiuterinio meno ir generatyvinės grafikos pradininku Georgu Nesu, meno kūrinių idėjas tiriančiu per šiuolaikinį programinės įrangos objektyvą Keisiu Rysu, Manfredu Moru ir kitais.

„Bėda ta, kad dėl egzistuojančių stereotipų kompiuterinis menas dar netapo meinstrymu. Bet padėtis keičiasi, nes daug technologinės krypties universitetų jau turi medijų laboratorijas, daugelis dizainerių yra įvaldę programavimo pagrindus. Ir, manau, tik laiko klausimas, kada kompiuteriniai žaidimai bus oficialiai pripažinti menu“, – tikina G. Zaura.

Programavimas – tai kūryba

Anot Giedriaus, kiekvienas menininkas turi savo metodus, kad kūrinys išvystų dienos šviesą. Pasak jo, gana dažnai yra pasakojamos stereotipinės fantastinės istorijos apie kūrinių gimimą. Visuomenei to trupinėlio magijos labai reikia, o ir kai kurie menininkai neretai nori išsaugoti savo, kaip pranašo, šventojo ar burtininko, statusą.

„Aš atsisakau „burti“. Menininko „būrimas“ meno stebėtojams, manau, yra labai nenuoširdu“, – tvirtina G. Zaura.

Dažniausiai, pasak Giedriaus, viskas vyksta kur kas žemiškiau – yra užsakymas ar užduotis, gimsta idėja, tad pradedi veikti.

„Žinoma, būna magiškų momentų, bet tai daugiau išimtis nei taisyklė. Daugelis menininkų, kaip ir kitų profesijų atstovai, tiesiog dirba“, – įsitikinęs G. Zaura.

Panašiai ir programos kodo rašymas – yra užsakymas ar tikslas, idėja. Nuo to ir prasideda kūrybos kelias.

„Kokią programavimo kalbą vartoti? Gal yra tam skirtų „freimvorkų“ (parengtų formų, duomenų bazių aprašymų), aplikacijų programavimo sąsajų (API) ar „libų“ (duomenų bibliotekų)? Nėra labai didelio skirtumo, kaip atliksi užduotį, svarbu, kad veiktų. Žinoma, egzistuoja geros praktikos, truputėlis taisyklių, tam tikri algoritmai. Bet programavimo procese labai daug kūrybos“, – pažymi pašnekovas.

Pasak Giedriaus, bet kurioje srityje neišvengiamai reikia nuolat mokytis. Toks dalykas kaip baigtinis kokios nors srities išmanymas tiesiog neegzistuoja. Ypač IT pasaulyje, kur viskas vystosi neįtikėtinu greičiu.

„Juokaujama, nors iš dalies tai tiesa, kad nėra naujų kompiuterių, yra tik seni arba dar nepagaminti“, – šypteli Giedrius.

G. Zaurą žavi logiškos, paprastai nuobodžios struktūros, centrinė kompozicija su truputėliu chaoso, daugialaipsnė šviesa ir gerai suderintos spalvos.

Vertina estetinę patirtį

G. Zaura sako niekada neturėjęs apibrėžto savo darbų stiliaus. Ir dabar nė nenorintis jo turėti.

Visiems, kurie suka galvą, kaip išryškinti savo kūrinių stilistiką, tapytojas ir programuotojas ragina apie tai tiesiog pamiršti.

„Labai paprastai pasakius, juk tu neini valgyti dėl to, kad paskui eitum į tualetą. Tu valgai, nes reikia ar nori. Visiškai tas pats su kūryba. Darai menus, nes tau reikia. O šlovė, pinigai, stilius ir kiti dalykai – tik to pasekmė“, – įsitikinęs Giedrius.

G. Zaurą žavi logiškos, paprastai nuobodžios struktūros, centrinė kompozicija su truputėliu chaoso, daugialaipsnė šviesa ir gerai suderintos spalvos.

„Spalvos man patinka visos. Ypač raudona ir žalsvai mėlyna, žmonių vadinama elektrine“, – sako menininkas.

Menas dažnai pasitelkiamas kaip priemonė kalbėti apie visuomenės problemas, papasakoti tam tikrą istoriją, gvildenti aktualias šiandienos temas. Tačiau G. Zaura sako kiek įmanoma vengiantis socialinio meno, nes tai yra vienas iš vyraujančių ideologijų mūšio laukų.

„Tai tiesiog politika, mažai ką turinti bendro su menu, kuris man yra aktualus“, – pabrėžia Giedrius.

Pasak jo, svarbiausia – estetinė patirtis. Dėl to savo kūryboje viską supaprastina, kas nebūtina – pašalina.

„Dažniausiai dirbu pagal idiotiškai paprastą algoritmą, o atsitiktinumai naudojami kaip vyšnios ant torto“, – palygina pašnekovas.

Menas lieka užribyje

Paklaustas, ar egzistuoja riba tarp komercijos ir meno, ar yra paveikslų, kurie dvasiškai būtų per brangūs parduoti, Giedrius sako turintis sau labai svarbių darbų, bet nemano, kad kūrinių asmeniškumas itin didelė vertė.

„Aš juos parduočiau. Visada galima sukurti ką nors geresnio. Manau, paveikslas tam tikra prasme priklauso visiems, kas jį mato“, – sako tapytojas programuotojas.

Ir riba tarp meno bei komercijos, anot jo, tikrai egzistuoja.

„Pavyzdžiui, didžioji dauguma kino filmų yra komerciniai, bet kartais kai kurie iš jų tampa labai geri ir nuostabūs dėl labai sudėtingų kultūrinių, estetinių, socialinių priežasčių. Tai jau menas. Tas pats galioja visai komercinei kūrybai. O sąmoningai nekomercinis menas dažniausiai įdomus tik tos srities profesionalams, tikriems meno mylėtojams, kolekcininkams“, – mano Giedrius.

Daugelio sričių kūrybą lemia finansai. Ar įmanoma menininkui gyventi patogiai, nesukant galvos dėl rytojaus?

Anot G. Zauros, programuotojo darbas atrodo kur kas labiau užtikrintas, nes problema yra ta, kad menas nėra būtiniausias dalykas.

„Menas, be abejo, labai svarbus kaip kultūros dalykas. Jis kalba apie įvairias aktualijas – apie gyvenimą, pasaulį, esmines žmogiškas vertybes. Bet, logiškai mąstant, daug svarbiau, kad žmonės būtų pavalgę“, – sako kompiuterinio meno kūrėjas.

Vienas kitam netrukdo

Giedrius tikina nesantis iš tų menininkų, kurių namų sienos nukabinėtos savais paveikslais. Asmeninę erdvę jis tiesiog vadina kūrybine netvarka.

„Bet tame chaose viskas tam tikroje vietoje. Turiu daug savo darbų, nemažai yra kolegų paveikslų, be to, kompiuterių, laidų, knygų ir mano hobių inventoriaus. Yra labai geras angliškas terminas „man cave“ (vyro urvas – red. past.). Mano namams jis labai tinka“, – juokiasi pašnekovas.

Ar iš vaizduotės pasaulio jam, kaip menininkui, nesunku sugrįžti į realybę, juolab į griežtai apibrėžtą informacinių technologijų pasaulį? Anot Giedriaus, tai, kad meno kūrėjai – tarsi padebesiais skrajojantys keistuoliai, yra dar vienas stereotipas.

„Mes visi gyvename savo susikurtuose pasauliuose, tai nepriklauso nuo profesijos. Visi turi tą savąjį „aš“, visi kontaktuoja su pasauliu kokiu nors asmeniniu būdu. Kiekvienas turi teisę rinktis, kuriame iš šitų pasaulių dažniau būti. Ir abu jie vienodai svarbūs“, – pabrėžia pašnekovas.

Galerija

Klaidžiame technologijų labirinte

Anot programuotojo, technologijų ateitis Lietuvoje priklauso nuo švietimo. Jo manymu, būtina investuoti į protus, į technologijas, kurti inovacijas ir jas mokėti pritaikyti. Bet tai, anot G. Zauros, nereiškia, kad mums reikalingi tik technologijų ekspertai.

„Reikia ir menininkų, ir filosofų, ir rašytojų, ir dizainerių, ir kompozitorių, ir istorikų, ir psichologų, ir visų kitų sričių specialistų. Nes mes neturime jokių svarbių gamtos išteklių. O su išaugintomis daržovėmis ar rapsais ekonominės situacijos nepagerinsime ir pasaulyje nepakonkuruosime“, – įsitikinęs pašnekovas.

Giedrius sako nemanantis, kad tiksliųjų mokslų reputacija Lietuvoje prasta. Anot jo, daug jaunimo domisi technologijomis ir yra nusiteikę kurti savo šalyje.

„Mokslas dabar turi vos ne religinį statusą. Manau, kiekvienas gali rasti sau ką nors mokslo, technologijų, meno srityse. Tik reikia užmegzti asmenišką santykį su tuo“, – pabrėžia G. Zaura.

Pasak jo, žmones labai dažnai gąsdina tai, ko jie nesupranta. Jis siūlo pagalvoti, kaip jautėsi Pitagoras, atradęs savo žymiąją teoremą.

„Jis jautėsi atradęs kažką dieviško. Todėl mokyklose, manau, reikėtų skirti daugiau dėmesio platesniam kontekstui. Mokytojas turėtų paaiškinti viso to svarbą. Nes Pitagoro teorema be konteksto moksleiviui tik dar viena formulė. O žinant istoriją užmezgamas asmeninis santykis su reiškiniu. Nesant santykio, lieka tik sausas faktas“, – pabrėžia programuotojas.

Informacinės technologijos mus supa kiekviename žingsnyje. Įprastai jos turėtų palengvinti kasdienybę, tačiau neretai kelia ir tam tikrų iššūkių. Anot programuotojo, besiblaškant technologijų labirinte dabar svarbiausia išsaugoti sveiką protą.

„Tiek sau, tiek kitiems linkėčiau protingai laviruoti chaoso ir tvarkos keliu. Visais atvejais“, – šypteli G. Zaura.

Galerija

Komentarai

  • Labai įdomu. Nuostabu, kokių kūrybingų ir talentingų žmonių Panevėžy turime.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų