Šv. Zitos gatvėje paskutinius gyvenimo metus leido miesto ir visos šalies didmoterė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, gyveno ne vienas Juozo Miltinio teatro auklėtinis, čia glaudėsi ypatingos dvarų tarnaitės bei darbininkės – Šv. Zitos draugijos narės, tikros šios gatvės krikštamotės. P. Židonio nuotr.

Tarnaičių pėdomis grįsta gatvė

Tarnaičių pėdomis grįsta gatvė

Jaukiais, tarpukariu statytais medinukais namais Panevėžyje išsiskiriančios Šv. Zitos gatvės senbuvė Vitalija Pikšrytė mena vaikystėje greta gyvenusias malonias, gal šiek tiek atsiskyrusias, bet šviesias ir labai darbščias močiutes.

Senyvos moterys mielai sutikdavo prižiūrėti aplink augusius vaikus. Šios gyventojos ir davė vardą trumpai miesto gatvelei, mačiusiai daug mokslo bei kultūros šviesuolių.

Mielos kaimynės

Vos penkias dešimtis gyventojų glaudžianti Šv. Zitos gatvelė Panevėžyje gali būti iššūkis miesto svečiams.

Panirusi į seną gyvenamųjų namų kvartalą šalia Respublikinės Panevėžio ligoninės, Konsultacijų poliklinikos, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, ji suklaidintų net ir keliauti padedančias šiuolaikines išmaniąsias technologijas.
Tačiau tikri panevėžiečiai užsimerkę gali parodyti, kur praeitame šimtmetyje paskutinius gyvenimo metus leido miesto ir visos šalies didmoterė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kur gyveno ne vienas Juozo Miltinio teatro auklėtinis bei kiti Panevėžio šviesuoliai.

Galiausiai čia glaudėsi ypatingos to meto dvarų tarnaitės bei darbininkės – tikros šios gatvės krikštamotės, teikusios didžiulę pagalbą ir vargstantiems miestiečiams, Šv. Zitos draugijos narės.

„Aš jas pamenu: senas bendrai mediniuose namuose gyvenusias mielas moteris. Nors mama man drausdavo vaikštinėti po svetimus kiemus, dažnai gatvėje tekdavo sutikti šitas kaimynes. Jos kartais mus, vaikus, ir pažiūrėdavo tėvams išėjus į teatrą ar kur kitur“, – į prisiminimus apie savo gatvę leidžiasi V. Pikšrytė.

Šiame name Šv. Zitos gatvėje paskutinius 11-a gyvenimo metų praleido garsi Lietuvos rašytoja, visuomenės ir politinė veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. P. Židonio nuotr.

Vienijo tarnaites

Šv. Zitos gatvės istorija glaudžiai susijusi su to paties vardo draugija, veiklą Panevėžyje pradėjusia dar 1909 m.
Porą metų anksčiau Kaune ją įregistravo dvasininkija, taip siekdama propaguoti lietuvybę bei dorą tarp jaunų, netekėjusių į miestą iš kaimo atvykusių tarnaičių bei darbininkių. Tiesa, pastarosios organizacijos veikloje reiškėsi mažiau.

Zitietės rengdavo sekmadieninius vakarinius lavinimosi kursus, paskaitas, rengė vaidinimus, turėjo ir savo knygyną.
Ši draugija išgyveno daugiausia iš savišalpos. Tikrąsias zitietes priimdavo valdyba, gavusi dviejų draugijos atstovų rekomendacijas kartu su stojančiojo 5 litų ir kasmetiniu 12 litų mokesčiu bei dar 6 litais ligonių kasai.

Šimteriopai didesnės pinigų sumos buvo taikomos vyresnio amžiaus pretendentėms. Be to, pastarosios privalėdavo pristatyti dar ir gydytojo pažymą apie gerą sveikatą.

500 litų draugijai paaukojusios moterys tapdavo nusipelniusiomis narėmis.

Savo biudžetą organizacija pasipildydavo ir iš turėtų parduotuvių bei kitų verslų. Panevėžyje šios moterys buvo įrengusios skalbyklą, verpyklą, kepyklą.

Tad bedarbėms ir sergančioms narėms draugija galėjo išlaikyti butus Šv. Zitos gatvėje. Čia pat skalbyklos pastate buvo ir senelių bei ligonių bendrabutis. Zitietės rinko aukas našlaičiams.

Varguolė su taburete

Viena darbščiausių tokios labdaringos veiklos narių, pasak V. Pikšrytės, anuomet buvo daraktorė Elžbieta Tamošiūnaitė.

Tačiau įvyko nelaimė ir ši geraširdė neteko kojos. Protezo moteris neturėjo visą likusį gyvenimą – vaikščiojo pasirėmusi nedidele taburete.

„Manau, dar atsirastų žmonių, prisimenančių tą vargdienę su kėde. Ji liko gyventi zitiečių namuose mūsų gatvėje“, – priduria buvusi kaimynė.

Tokį vaizdą vėliau panevėžietis žinomas režisierius Vidas Bačiulis panaudojo kurdamas filmą apie Lietuvos provinciją. Menininkas taip pat buvo kilęs iš Šv. Zitos gatvės, joje gyveno iki studijų.

Istoriniuose šaltiniuose, pasak V. Pikšrytės, pasakojama, kad ir jos pačios 23 numeriu pažymėtame name kadaise būrėsi zitietės.

Lietuvai atsidūrus sovietų gniaužtuose, aktyvi ir kilni Šv. Zitos draugijos veikla tapo sudėtinga. Organizacija 1940-aisiais uždaryta. Jos narės Panevėžyje po karo liko zitiečių namuose iki gyvenimo pabaigos.

P. Židonio nuotr.

Senesnis už bažnyčią

V. Pikšrytė Šv. Zitos gatvėje gimė, užaugo ir iki šiol gyvena dabar šešių butų name, statytame dar 1880 metais.
„Mano močiutė sakydavo, kad mūsų namas jau stovėjo čia, kai statė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią“, – pamena panevėžietė.

Šį medinį namą statė Antanas Chodakauskas – pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos uošvis. Jis pats gyveno dvare, o namą Panevėžyje laikė tik nuomai.

„Matyt, Chodakauskas namus pardavė. Neaišku, kiek vėliau pasikeitė jo šeimininkų, bet žinau, kad karo metais šios valdos priklausė Adomavičienei. Po karo bėgdama nuo neramumų, pas motiną iš Kauno atsikėlė jos dukra aktorė Liuda Adomavičiūtė su sūnumi“, – pasakoja gatvės senbuvė.

Z. Pikšrytė puikiai prisimena Gulbe vadintą artistę. Gražuolė su savo draugėmis traukė žvilgsnius išskirtine išvaizda, apranga, manieromis.

„Adomavičienė su dukra gyveno mūsų name. Žinojome, kad jos – tikrosios savininkės. Bet moterys niekada garsiai mums nereiškė savo teisių. Tais laikais buvo pavojinga demonstruoti didelę nuosavybę – grėsė tremtys“, – priduria pašnekovė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę istorinio namo gyventojai gavo teisę būstus išsipirkti.

Tremtis neaplenkė

Tačiau tremtys ir represijos A. Smetonos uošvio statyto namo visgi neaplenkė.

Tokio likimo sulaukė jame per karą su tarnaite bei šunimi gyvenęs teisininkas, bibliofilas, intelektualas Zigmantas Rusteika.

„Jis gyveno dar prieš mums atsikeliant. Kai Z. Rusteiką ištrėmė, liko didžiulė vertinga jo biblioteka. Mums, vaikams, neįdomios atrodė tos nespalvotos knygos, jas vėliau išsidalijo kaimyno giminės. Vėliau paaiškėjo, kad tas turtas buvo labai brangus – iki šiol aukcionuose galima matyti ne vieną tūkstantį eurų siekiančias tų leidinių kainas“, – pasakoja V. Pikšrytė, menanti puošnius kaimyno paliktus foliantus.

Kartu su teisininku anuomet gyvenusioms mažosioms kaimynėms Pankevičiūtėms, pasak V. Pikšrytės, taip pat, ko gero, mažai rūpėjo viengungio biblioteka.

„Tuo metu šiame name gyveno ir gausi dabartinio Panevėžio politiko Raimondo Pankevičiaus senelio, garsaus felčerio, šeima. Medikas name turėjo savo priimamąjį. Jo dukros kažkada lankėsi pas mane ir juokėsi, esą mažos labai pykdavo, kai Z. Rusteika šokoladu maitindavo savo didžiulį vilkšunį. Tais laikais gausios šeimos saldumynais retais lepindavosi“, – priduria V. Pikšrytė.

Pankevičiai taip pat vieną ankstyvą rytą buvo netikėtai ištremti.

Aktorių namai

„Nesu istorikė ar mokslininkė, tiesiog pasakoju, ką girdėjau augdama Šv. Zitos gatvėje“, – sako V. Pikšrytė.
Nemažai įvykių bei įdomių asmenybių jai teko matyti ir sutikti šioje mažoje gatvelėje.

Bene labiausiai įsiminė čia gyvenusių aktorių gausa. Mat visai netoli veikė režisieriaus Juozo Miltinio studija.
„Mus supo teatro artistai. Už sienos gyveno L. Adomavičiūtė, toliau – Gražina Urbonavičiūtė, Algirdas Paulavičius, Dalia Melėnaitė. Pastarosios tėvas buvo tikras eruditas, mokytojas, poliglotas vertėjas Matas Melėnas. Jį dažnai lankydavo graikų kalbos išmokti norėjęs režisierius J. Miltinis“, – pasakoja Šv. Zitos gatvės senbuvė.
O jos pačios tėvas pas kaimyną mokėsi prancūzų kalbos.

Tačiau Z. Pikšrytę vaikystėje labiausiai žavėjo tikra mezgimo meistrė, pedagogė Stasė Melėnienė. Tokių rankų darbo apdarų, kokius dėvėjo ši moteris ir jos dukra aktorė Dalia Melėnaitė, buvo galima tik pavydėti.

„Melėnų moterys buvo tikros mados ikonos“, – teigia V. Pikšrytė.

Scenos gražuoles ir šaunuolius į gastroles veždavo kaimynystėje gyvenęs teatro vairuotojas Mikšys. Kai šio vairuojamas autobusiukas, pasak pašnekovės, sustodavo gatvėje, iš visų namų su savo lagaminais bei sulankstomomis lovelėmis suplūsdavo aplinkui gyvenę aktoriai.

Stulbinantis poetės likimas

Meno pasaulis Šv. Zitos gatvei dovanojo ir daugiau garsių asmenybių.

Tarp jų sudėtingo likimo poetė Anastazija Kanaverskytė-Sučylienė. Ją, kaip žmoną, į savo namus Panevėžyje atsivedė buvęs V. Pikšrytės kaimynas Eduardas Sučyla.

„Jauna moteris atrodė linksma ir gyvenimu patenkinta, bet smalsios kaimynės netruko išsiaiškinti, kad Nastutė – buvusi politinė kalinė“, – pasakoja pašnekovė.

Dar bestudijuodama antrame kurse jauna poetė, lituanistė pateko į netikėtą sąmokslą. Du saugumiečiai, norėdami palaikyti Lietuvos laisvės gynėjus, nusprendė nužudyti savo viršininką ir į šią misiją įtraukė nekaltą merginą.
Vyrukai sugalvojo pasikviesti savo vadovą padėti į NKVD gretas užverbuoti naujokę ir susitikimo metu įvykdė planuotą nusikaltimą.

Deja, šis įvykis ir jo kaltininkai netruko išaiškėti. Vaikinai tuoj pat pasiųsti sušaudyti. Tokios pat bausmės sulaukė ir kartu buvusi studentė Anastazija.

Keturis mėnesius laukusi mirties mergina galiausiai gavo dvidešimt metų katorgos.

Ji buvo kalinama Norilske, Mordovijoje. Nepasibaigus bausmės terminui, 1956 m. grįžo į Lietuvą. Dienos šviesą išvydo ne vienas šios moters eilėraščių rinkinys. Mamos pėdomis pasekė ir dabar Klaipėdoje gyvenanti poetė, prozininkė, psichoterapeutė, propaguojanti poetikos terapiją, A. Kanaverskytės Sučylienės dukra Jūratė Sučylaitė.
„Ši mergaitė buvo gatvės džiaugsmas. Deja, anksti neteko tėčio, o mama per naktį tapo skausmo prislėgta našle“, – prisimena V. Pikšrytė.

V. Pikšrytė užaugo ir iki šiol gyvena Šv. Zitos gatvėje, šešių butų name, statytame dar 1880 metais Antano Chodakausko –
pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos uošvio. P. Židonio nuotr.

Išgelbėjo Černobylio avarija

Sučylų namas Šv. Zitos gatvėje vėliau nugriautas. Mat jis ir dar keli gyvenamieji pastatai kliudė 1985 m. nusprendus statyti dabartinės Respublikinės Panevėžio ligoninės valgyklą.

„Šioje vietoje buvo numatyta ligoninei atlaisvinti dar didesnį plotą. Į statybų planą pateko ir mūsų medinukas. Mama tikėjosi gauti kitą, naujesnį, butą mieste, net manęs prašė grįžti iš Kauno po studijų. Sutikau, parvažiavau, o visus planus pakeitė Černobylio atominės elektrinės avarija“, – pamena V. Pikšrytė.

Visos statybinės medžiagos iš Tarybų Sąjungos tada keliavo į nelaimės vietą Ukrainoje. Tad ir Panevėžio ligoninės plėtros planus teko pamiršti.

Dabar V. Pikšrytė džiaugiasi, kad anuomet taip susiklostė aplinkybės ir jos namai nebuvo nugriauti. Su amžiumi toks turtas, tikras miesto istorijos lobynas, tapo didele vertybe.

„O kiek sendaikčių išmetėme, kai atsikraustėme į šituos namus su tėveliais. Ant smėlio žaisdavome su žalvarinėmis žvakidėmis ir kitais senais indais, statulėlėmis“, – atsidūsta gatvės senbuvė.

Jos namas Šv. Zitos gatvėje iš esmės pasikeitė V. Pikšrytei dar besimokant pradinėse klasėse. Tada buvo nuimti puošnūs palangių, pastogių drožiniai, kiti interjero ir fasado elementai.

Bet prieš dešimtmetį šio medinio daugiabučio gyventojai pasiryžo renovacijai. Dabar medinukas traukia praeivių akis savo puošnumu, išskirtine tvarka ir šiltuoju sezonu aplinkui ištisai žydinčiais gėlynais.

Be V. Pikšrytės būsto, šiame name dar penki butai. Dviejuose jų įrengti miesto Savivaldybės socialiniai būstai.

Žinomos rašytojos palikimas

Priešais A. Chodakausko statytą istorinį medinuką, kitoje Šv. Zitos gatvės pusėje stūkso kitas to paties dvarininko statytas dviaukštis.

Jame paskutinius 11-a gyvenimo metų praleido garsi Lietuvos rašytoja, visuomenės ir politinė veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

„Tai neabejotinai buvo didžiausia Panevėžio žvaigždė – ne žvaigždė, o tikra saulė“, – pabrėžia rašytojos kaimynė.
Apie G. Petkevičaitę-Bitę, jos darbus ir gyvenimą pasakoja ne viena knyga. Šios asmenybės atminimą buvusiuose namuose dabar saugo asociacija „Bitės namai“.

Juose 1968-aisiais atidarytas G. Petkevičaitės-Bitės memorialinis muziejus.

Visgi prieš trylika metų dėl prastos pastato būklės muziejus uždarytas, o eksponatai išgabenti į Panevėžio kraštotyros muziejų.

Pinigų atkurti buvusiam muziejui Šv. Zitos gatvėje nerandama iki šiol. V. Pikšrytė taip pat priklauso „Bitės namų“ draugijai, mielai dalyvauja jos veikloje.

Gatvės senbuvė vadovauja Šv. Zitos ir aplinkines senosios Panevėžio dalies gatveles vienijančiai bendruomenei „Už upės“. Daugiau nei 100 gyventojų ji buria bendrai veiklai ir darbams.

P. Židonio nuotr.

Darė įtaką

„Tai nuostabi vieta gyventi. Teatras, ligoninė, poliklinika, bažnyčia, parduotuvės – viskas po ranka“, – džiaugiasi V. Pikšrytė.

Šv. Zitos gatvės žmonės padarė didelę įtaką ir jos pačios asmenybei.

Ponia Vitalija atskleidžia svajojusi ir apie aktorystę, ir apie menus, tačiau galop pasirinko bibliotekininkystę.
Toks pasirinkimas visiškai nestebinantis. V. Pikšrytę kraujo ryšiai sieja su garsiu rašytoju, vertėju
Kazimieru Barėnu. Šis buvęs ponios Vitalijos mamos brolis.

„Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, jis emigravo į Angliją, kur saugodamas Lietuvos pilietybę neėmė angliško paso. Mama jo taip ir nebepamatė iki mirties Lietuvoje“, – pasakoja Šv. Zitos gatvės šviesuolė.


Daugiau faktų

Kada tiksliai atsirado Šv. Zitos gatvė, nėra aišku.

Cariniais laikais jos dar nebuvo. Tikriausiai gatvė taip pavadinta apie 1922 m. Anksčiau duomenų apie jos gyvavimą neužfiksuota.

1931 m. čia veikė 7-oji pradinė mokykla. 1937 m. Šv. Zitos gatvė buvo apsemta potvynio.

Šv. Zitos gatvėje gimė ir užaugo žymi vertėja, literatūrologė, teatrologė Laimutė Joana Rapšytė.

Sovietmečiu gatvė pervadinta P. Cvirkos vardu, senasis Šv. Zitos pavadinimas grąžintas 1990 m.

Šv. Zita – XIII a. Italijoje gyvenusi mergina, kuri nuo vaikystės tarnavo pirklių namuose ir rūpinosi vargšais. XVII a. ji paskelbta šventąja, tarnų globėja.

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų