E. Radvenskas (kairėje) ir E. Čibinskas sako, kad keramika tuo ir žavi, kad pusę darbo atlieka ugnis.

Tapyti patiki ugniai

Tapyti patiki ugniai

Karantiną galima išnaudoti labai kūrybiškai. Panevėžiečiai keramikai Egidijus Radvenskas ir Eugenijus Čibinskas šį daugeliui sunkų laikotarpį pasinėrė į kūrybos versmes. Jau šią savaitę Vilniaus rajone, Neries regioniniame parke, Dūkštos tako prieigose prie Ąžuolų kalno veikiančiame Karmazinų keramikos meno centre bus užkurta ypatinga keramikos degimo krosnis, pasaulyje žinoma japonišku anagamos pavadinimu.

Po pelenų sluoksniu

Aštuoni menininkai, tarp jų ir panevėžiečiai, čia degs savo per karantiną sukurtus darbus. Koks bus rezultatas, anot keramikų, galima tik nuspėti, mat menininkas tik sukuria gaminį. O ugnies liepsnų ir pelenų šokis šiuos darbus paverčia neatkartojamais meno kūriniais, jiems suteikdami ypatingas paviršių struktūras ir atspalvius. Kaip sako Egidijus Radvenskas, keramika tuo ir žavi, kad pusę darbo atlieka ugnis.

E. Radvenskas simpoziumui anagama sukūrė dvi kompozicijas, viena jų iš keturių, o kita – iš septynių dalių.

„Buvo laisvo laiko, niekas netrukdė, galėjau ramiai dirbti, todėl išėjo didesnė kompozicija. Visi mano darbai labai abstraktūs, net sunku nupasakoti“, – pasakojo menininkas.

Abstraktumas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Pasak kūrėjo, anagamos krosnis ypatinga tuo, kad joje keramikos darbai dega ypač ilgai – iki penkių parų net 1300 laipsnių karštyje. Vienam degimui paprastai sunaudojama apie 30 erdvėmetrių malkų. Besilydydami medžio pelenai savotiškai išpiešia kūrinių paviršius, suteikdami jiems ypatingas faktūras bei atspalvius, persiliejančius nuo žemės grunto tonų iki ugninių švytėjimų.

Ugnies jėga

Anagamos krosnį į Lietuvą atvežė keramikė Beatričė Kelerienė, kuri ir yra šio simpoziumo organizatorė. Ji studijavo ir gilinosi į tradicinės keramikos bei jos degimo krosnių technologijas Japonijoje, seniausias keramikos tradicijas turinčiose dirbtuvėse. Pagal tradicijas tokios krosnys buvo statomos ant kalno šlaito: jo papėdėje būdavo pakura, o pati krosnis galėjo siekti ir dvidešimt metrų. Į kamino viršų kylantis karštis ir besilydantys medžio pelenai išpiešia ten sudėtus molinius darbus.

„Buvo be galo įdomu išbandyti šią technologiją. Jau kitos savaitės pradžioje prasidės degimo procesas ir su nekantrumu lauksime galutinių rezultatų“, – nekantrauja E. Radvenskas.

Simpoziumo darbų paroda pirmiausia bus eksponuojama Maišiagaloje, kuri yra visai šalia Karmazinų piliakalnio, vėliau keliaus į Dusetų galeriją bei Vytauto Valiušio keramikos muziejų Leliūnuose. Planuojama, kad ir panevėžiečiai galės išvysti simpoziumo dalyvių sukurtus darbus Panevėžio dailės galerijoje.

E. Radvenskas atvirauja, kad molis prieš tris dešimtmečius jį ir patraukė savo netikėtumo faktoriumi. Po studijų parvykęs į gimtąjį Panevėžį, pradėjo dirbti dizaino srityje, bet vėliau grįžus iš armijos dizainerių niekam nebereikėjo. Tuo metu stiklo fabrike buvo renkama nauja grupė keramikos cechui, į kurį ir patraukė su dar dviem menininkais bičiuliais.

„Molis patiko tuo, kad su juo labai lengva dirbti, o ir darbe turėjome didžiulę krosnį. Taip ji nepaleidžia iki šiol“, – šypsosi keramikas.

Keramikai kaip džiazmenai

E. Radvensko teigimu, keramikos vienas svarbiausių niuansų, kad galutinis rezultatas nepriklauso tik nuo kūrėjo. Ne veltui juokaujama, kad pusę darbo paliekama ugniai.

„Iš dalies smagu, kad tų netikėtumų būna. Kartais labai malonių, kartais ne. Bet darbas nenuobodus, visada kažkas naujo laukia“, – sako menininkas.

Jis yra iš tų, kuriam įkvėpimo netenka laukti. Greičiau atvirkščiai, kaip apetitas ateina bevalgant, taip ir įkvėpimas pagauna bedirbant. Tik pradėjęs vieną darbą, jau mintyse kuria kitą.

„Jeigu ilgesnį laiką nedirbi, ir nebėra tos ugnelės. Čia panašiai kaip džiazo atlikėjams – kai tik įsivažiuoja, negali sustoti. Taip ir man, pats turiu užsivesti kurdamas“, – svarsto žinomas panevėžietis.

E. Radvensko sąskaitoje – devyniolika parodų bei per pusantro šimto grupinių parodų. Pasak kūrėjo, rasti pirkėją skulptūros kūriniui šiais laikais gana sudėtinga. Paveikslą parduoti daug lengviau – kiekvienuose namuose rastume laisvą sieną, o skulptūrai reikia atitinkamos erdvės, apšvietimo, kad derėtų su jau sukurtu interjeru.

„Kūryba man daugiau nei savirealizacija. Šamotinė keramika gana gruboka, čia ne puodeliai ir ne angeliukai. Nelabai kas puola pirkti. Visame pasaulyje panašios tendencijos – daugelis perka tai, ką gali padėti ant stalo ar į lentynėlę“, – pripažįsta E. Radvenskas.

Netikėtumų galia

Tarp aštuonių keramikos anagamos skulptūros simpoziumo dalyvių – ir dar vienas garsus keramikas iš Panevėžio – Eugenijus Čibinskas. Prie krosnies jau išrikiuoti trys jo darbai.

Pasak panevėžiečio, jie – savotiška prieš metus surengtos parodos „Sąmoningi atsitiktinumai“ tąsa. Šio keramiko vizitinė kortelė – medžio motyvai, šakų raizgalynės ir organiški augmenijos fragmentai.

„Sunku būtų papasakoti, skulptūrinius darbus reikia matyti, nes žodžiais to nenusakysi. Tai tarsi medžio kamienai, kurių formos persipynusios“, – pasakoja E. Čibinskas.

Jam ir pačiam maga pamatyti galutinį rezultatą. Keramikos degimo krosnių yra įvairiausių – elektrinių, dujinių, kūrenamų malkomis. Anagama tuo ir ypatinga, kad tokio rezultato kitose nepavyktų išgauti.

„Būsimas darbas kuriamas iš vaizdų, minčių, nuojautų. Nors jau puikiai žinau molio apdirbimo subtilybes, jis vis tiek mėgsta pateikti netikėtumų. Labai nekantriai laukiu, ką šįkart pamatysiu“, – su savotišku jauduliu menininkas laukia, kol darbai bus ištraukti iš krosnies.

E. Čibinskas sako nuo vaikystės žinojęs, kad pasuks meno keliu. Daug įtakos šiam pasirinkimui padarė ir mama, lankiusi vakarinę meno mokyklą pas tapytoją Kazimierą Naruševičių. Jis ir pats baigė Dailės mokyklą, o vėliau – ir dabartinę Kauno menų kolegiją. Nors mokėsi meninio stiklo apdirbimo specialybės, pasuko keramikos keliu. Su paskyrimu atvyko dirbti į stiklo fabriką, reklamos grupę. Tuo metu jau veikė Alvydo Pakarklio keramikos studija, į kurią vis dažniau užsukdavo, kol ten ir liko.

„Nežinau, kuo tas molis taip traukia. Man patinka pats procesas: daryti, formuoti, dengti glazūra. Keramikoje visada būna šiek tiek netikėtumo. Gali numanyti rezultatą, bet jis niekada nebus šimtaprocentinis. Net naudodamas tą pačią glazūrą negali tikėtis to paties rezultato. Tai ir intriguoja“, – sako šiuolaikinės keramikos kūrėjas.

Bėga nuo rutinos

Krosnies iškrovimas keramikams yra labiausiai jaudinanti akimirka. Anot E. Čibinsko, dažnai būna ne tik džiaugsmo, sumišusio su euforija, bet ir nusivylimo.

„Įsivaizduoju vienaip, o galutinis rezultatas būna kitoks. Tenka su tuo susitaikyti, o tada pasižiūri kitomis akimis, ir pradeda net patikti tas netikėtas rezultatas“, – šypsosi menininkas.

Kiek surengta per daugiau kaip tris dešimtmečius įvairiausių parodų, jis net nebesuskaičiuoja. Anot E. Čibinsko, stengiantis galima išgyventi ir iš keramikos, bet tuomet atsiranda rutina. Kai kuriose užsienio šalyse galioja net įstatymas, kad statant pastatą privalu vieną procentą sąmatos skirti interjero ar eksterjero puošybai ir tą būtina patikėti menininkams. Deja, Lietuvoje originalūs meniniai keramikos darbai nėra populiarūs. O suvenyrų gamyba menininkui ne prie širdies.

„Suvenyrinė keramika populiari, bet ji labai vargina ir greitai pabosta. Tai jau ne menas, o masinė gamyba. O man norisi kurti, kažką naujo atrasti, eksperimentuoti. Tie menininkai, kurie jau garsūs, yra savotiškai įkalinti kolekcininkų ir muziejų, įpareigojančių nesikeisti. Bet menininkams keistis įdomu ir naudinga“, – sako E. Čibinskas.

Komentarai

  • Prašau nuotraukas…

    • Atsakyti
  • Gerų akių žmonės..neįžūlūs, nepikti, kad daugiau tokių..

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų