Poetu tapo iš nuobodulio

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Aktualijos
• 2018.03.16 14:35

Poezija, laužanti bet kokius stereotipus – jaunosios kartos poeto panevėžiečio Tomo Petrulio vizitinė kortelė. Vienas talentingiausių šiuolaikinių poetų juokauja, kad labai mėgsta kavą, o kad ją gerti būtų įdomu, ką nors rašo. Poezija – tai galimybė išsilaisvinti iš gyvenimo fantomų.

„Kuo poezija mažiau kažką kažkam reiškia, tuo ji turi daugiau galimybių būti gera poezija“, – įsitikinęs jaunasis poetas Tomas Petrulis.

Iš Panevėžio kilęs kūrėjas atviras: būti poetu niekada nesvajojo, šiuo keliu jį veda vidiniai demonai. Poezija daro gyvenimą vertą gyventi, nuspalvina savo mirgėjimu ir gyvybe. Tad jis pirmiausia kuria sau ir dėl savęs, bet tenka pripažinti, kad būti įvertintam – malonu.

Panevėžietis prisipažįsta, kad visi jo kūrybiniai ieškojimai prasidėjo atsitiktinai, iš nuobodulio ir neturėjimo ką veikti – per nuobodžias pamokas tiesiog staiga sugalvojo kažką parimuoti. Vaikystėje nesvajojo būti nei poetu, nei rašytoju, o ir poezijos beveik neskaitė iki kokių septyniolikos metų, išskyrus mokyklos programos tekstus. Tiesa, Žiulio Verno ir panašūs romanai buvo kas kita.

Jo aistra buvo istorija, net ne literatūra.

„Aišku, po kurio laiko, ką esu prirašęs ir pririmavęs, parodžiau savo literatūros mokytojai Audronei Tichanavičienei, o ji susidomėjo. Bet, matyt, ne todėl, kad tai dariau labai kokybiškai, o veikiau kad trūko mokinių, dalyvaujančių užklasinėje veikloje – rašinių ir eilėraščių konkursuose“, – pirmuosius bandymus prisijaukinti poeziją prisimena poetas.

Nors rašyti rašinius sekėsi gana neblogai, su poezija rimčiau susidraugavo dešimtoje klasėje. Kaip juokauja Tomas, tada jau buvo gerokai „atkalęs ranką“ ar greičiau klaviatūrą – nesibodėjo rašyti ne tik ranka, bet ir kompiuteriu bei telefonu, taip pat jau buvo labiau apsiskaitęs.

Tuomet su savo kūrybos eilėraščiais pateko į respublikinį filologų konkursą, kuriame nors ir gana kukliai pasirodė, bet visai smagiai praleido laiką. Paskui sekė pažintis su tuomečiu, o ir dabartiniu, kaip juokauja, Panevėžio seisminio aktyvumo centru, poete ir renginių organizatore Elvyra Pažemeckaite, ir jau rimtesni dalyvavimai jos organizuojamose Panevėžio literatūrinėse žiemose. O poetinis debiutas buvo kultūros savaitraštyje „Nemunas“. Vėliau sekė moksleivių poezijos skaitymai „Augame kartu su eilėraščiu“, kurie suteikė galimybę savo eiles skaityti Poezijos pavasario baigiamajame vakare, Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme, ir debiutas Poezijos pavasario almanache.

T. Petrulis atviras – kūryba yra jo gyvenimo variklis, tad stengiasi įjungti kuo aukštesnę poezijos pavarą.

Literatūrinis džiazas

Savotiškas lūžio taškas, kai T. Petrulis suprato, kad nori ir gali rašyti, buvo ne vienas. Po tų sėkmių buvo net sumąstęs stoti į lietuvių filologiją, nes naiviai manė, kad tai labai svarbios studijos norintiesiems tapti poetais. Likimo ironija, bet neišlaikė valstybinio lietuvių literatūros interpretacijos egzamino. Pasak vaikino, rašydamas interpretacijas visada šiek tiek džiazuodavo ir nematė prasmės tilpti į griežtas schemas. To nesugebėjo perlaužti ir griežtoji literatūros mokytoja.

„Gal mokytoja ir nelabai buvo griežta, nes neperlaužė tokio užsispyrėlio. Poreikis džiazuoti buvo stipresnis negu noras prisitaikyti prie nuobodžių schemų. Neteigiu, kad nemėginau, bet kas galėjo tikėtis, jog per literatūros egzaminą užplūs atitinkama nuotaika“, – šypsosi T. Petrulis.

Visgi ši nesėkmė išėjo tik į gera – įstojo į istorijos studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Kaip juokauja poetas, kam ta filologija rašančiam žmogui. Laisvu nuo studijų metu jis kūrė eilėraščius, dalyvavo įvairiuose poezijos renginiuose, bet su literatais per daug nebendravo. Geriausi to laikotarpio draugai buvo istorikai.

Poezijos paradoksai

Antrasis lūžio taškas, nušvitimo verta akimirka T. Petruliui atėjo gerokai vėliau, jau po studijų, kai staiga atrado, ką ir kaip nori rašyti.

Pasak panevėžiečio, poezijos rašymas jam atvirumo pasauliui forma, o įkvėpimo semtis nereikia, rodos, pati tikrovė tarsi koks pėdsakas persmelkia rašymo akimirką, ją atveda, meta iššūkį bet kokiam sustabarėjimui, akimirkai pertraukia sukimąsi uždaruose minčių ir kasdienybės ratuose, pilnuose visokių konstruktų ir išankstinių nuostatų apie vieną ar kitą dalyką. Šia savo ypatybe poezija siejasi su filosofija. Poezijos, kaip ir filosofijos, tikslas, Tomo manymu, yra išsilaisvinti iš nuomonės srities, atsiduoti daiktų, pačios kalbos kvietimui pamatyti ir išgirsti juos kaskart pirmą kartą. Tiktai poezijai, skirtingai nuo filosofijos, nereikia įveikti ilgo ir sudėtingo minties kelio, poezijai tai nutinka tarsi kokiu neteisėtu būdu, ir tai yra poezijos paradoksas.

„Kai tas nutinka, ta visa valančia ir viską į buvimą pašaukiančia mūza tampa pati kalba, įvykio kalba, kalba kaip įvykis, kalba kaip apsivalymas, kuri dažnai pamėtėja ir visiškų, sveiko proto ir formaliosios logikos prasme, nesąmonių, erotinių ir net pornografinių, kartais blasfemiškų patirčių. Poetinė kalba žymi kad ir laikino, bet išsilaisvinimo galimybę, išsilaisvinimo nuo sustabarėjusių moralinės, religinės, politinės, filosofinės ir net pačios poetinės kalbų fantomų“, – aiškino T. Petrulis.

Kūniškumo ir Dievo paieškos

Praėjusiais metais pasirodė ir T. Petrulio debiutinė poezijos knyga „Triukšmo gyvatė“. Pasak autoriaus, į knygą sudėta ne visa kūryba, dar daugiau liko anapus knygos. Ir niekada nebus sudėta, nes kai kurie dalykai pašaukti pradingti iškart po savo atsiradimo. Tomas kaip dabar pamena, kartą vakarojant draugas pastūmėjo jį pasakęs: „Seni, gerai varai, padaryk rankraštį ir nešk į PK.“

PK – tai Rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamas pirmosios knygos konkursas, kuris įvairių, dažnai įtartinos reputacijos šmaikštuolių kartais pavadinamas „Pirmojo karto konkursu“. Vis dėlto rankraštį jis nunešė. Tiesa, keturi bandymai buvo nesėkmingi, tačiau rankraštis liko ir visaip tobulinamas įgavo knygos pavidalą.

Kitas paskatinimas atėjo, kaip sako Tomas, iš stipraus poreikio viską, kas buvo išbarstyta, surinkti ir sudėti į vieną struktūrą, tarytum vieną prasminį vienetą, kuriame per visus tekstus lyg raudoni siūlai eitų kalbos, erotiškumo ir pornografiškumo, tikėjimo ir dievoieškos, taip pat blasfemiškumo ir profaniškumo temos, ir poetika, kartais perauganti į tam tikrą trash‘ą, kad skaitytojas ties kai kuriais tekstais galėtų pasijausti panašiai, lyg žiūrėtų tokius filmus kaip „Pomidorų žudikų ataka“ arba „Jėzus Kristus vampyrų medžiotojas“, „Meilės stovykla 7“. Anot kūrėjo, tai didžiai poetiški ir puikūs filmai, nepaisant savo mažo biudžeto ir akivaizdžiai kvailos tematikos.

Drumsčia užpelkėjusius vandenis

Eiles Tomas rašo pirmiausia sau ir dėl savęs. Niekada negalvoja, kaip jo eilėraščius perskaitys ir interpretuos kiekvienas skaitytojas, todėl niekada savęs nestabdo ir nevaržo. Tačiau negalėtų sakyti, kad jam visai nesvarbi kitų žmonių nuomonė ar kritika. Anot poeto, jis nėra aklas, kurčias ir bejausmis, tik kitas klausimas, kiek į tą kritiką linkęs atsižvelgti. O dažniausiai nelinkęs, nebent kritika būna tikrai pamatuota ir gerai argumentuota, o ne svaičiojimai iš serijos „kaip tamsiai rašai“, „kokia juoduma“ arba „kaip tai kvaila ir nerimta“. Paklaustas, ar rašydamas jis galvoja, kaip jo tekstus interpretuos skaitytojas, poetas prisipažino, kad leidžia savo mintims lietis laisvai ir nestabdo savęs, tiesiog rašo negalvodamas.

„Ne taip seniai buvo ir vienas gana smagus nutikimas. Pačiame poezijos skaitymų, vykusių Panevėžyje, įkarštyje, kai skaičiau labiausiai pašėlusius savo tekstus, vienas pilietis, kuris kažkada, matyt, turėjo vilties mane gerai pažinti arba buvo įsitikinęs, kad jau pažįsta, staiga apygarsiai sušuko: „aš jo nepažįstu!“ Va kokių kuriozų kai kada iškrečia tie mano tekstai, kad net imu ir tampu nebeatpažįstamas savo gimtajame mieste. Bet gal ir visai nieko, kartais reikia įmesti į dažnai užpelkėjusį literatūros skaitymų vandenį vieną kitą akmenį“, – šypsosi T. Petrulis.

Visgi tų gerų atsiliepimų būta gerokai daugiau. Vieni maloniausių staigmenų ir įvertinimų, kai jo debiutinė knyga pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologų sudarytą kūrybiškiausių 2017 m. knygų dvyliktuką, o ir recenzijos kultūrinėje spaudoje labiau teigiamos.

„Nors gal labai nenusiminčiau, jeigu būtų ir priešingai, apskritai niekada nereikia nusiminti“, – optimizmo nestokoja poetas.

Taško dar nededa

T. Petrulis juokauja, kad poetas jis yra ne tik viduje, bet ir išorėje. Išgyvena vien dėl poezijos ir dėl filosofijos, nes tik šios, aukščiausios ir intensyviausios, šalia religinės, kontempliacijos formos ir akimirkos daro visą likusi gyvenimą vertą gyventi, nuspalvina jį savo mirgėjimu ir gyvybe.

„O jeigu klausiate, ką dirbu, kai nerašau poezijos, tai dirbu slaptoje institucijoje, kurios net pavadinimo išdavimas reikštų valstybinės paslapties atskleidimą. Galų gale tai ne taip jau svarbu, nes mano tekstai nėra apie tai, taip pat ir todėl, kad priešiškų valstybių agentai irgi kartais skaito poeziją. O dėl antrosios knygos, bijau, kad negaliu per daug plepėti ir atskleisti informacijos, kurios išdavimas irgi prilygtų valstybinės paslapties atskleidimui, kaip sakoma, laikas parodys“, – paslaptingai ironiškas T. Petrulis.

Nors šiuo metu panevėžietis gyvena sostinėje, kur liko baigęs studijas, tačiau neatmeta galimybės kažkada vėl grįžti į gimtąjį Panevėžį. Ateitis tuo ir žavi, kad nenuspėjama, bet ir Panevėžys turi dėti pastangas, jog vėl pajudėtų iš Lietuvos kultūrinio paribio ir mirties taško. Anot poeto, reikia, kad sukiltų panaši ambicija, kuri buvo kadaise plėtojama nors ir nedidelio skaičiaus ambicingų ir principingų, bet ganėtinai intelektualių kultūros žmonių, kurių ryškiausias buvo Juozas Miltinis. Kita vertus, poeto nuomone, šia linkme yra ir pozityvių tendencijų, pavyzdžiui, kad ir planuojamas įkurti Stasio Eidrigevičiaus menų centras.

„Taip pat reikia turėti galvoje, kad svarbiausi, aktualiausi ir įtaigiausi Europos, į kurią taip orientuojamės, meno kūriniai buvo ir yra kuriami nebūtinai ir tikrai ne visada didžiuosiuose jos miestuose ar politiniuose centruose, tad šia prasme galimybių turi ir Panevėžys“, – įsitikinęs T. Petrulis.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #Jaunimo palėpė
• #Poezija
• #Tomas Petrulis