Šviežio vėjo gūsis

Šviežio vėjo gūsis

Mija ir Andrėja – septintokės. Projekte dalyvauja pirmąkart. Tačiau įsiveržė kaip šviežio vėjo gūsis. Kiekviena iš jų – jau su savita pasaulėžiūra, filosofinio mąstymo užuomazga, pasiruošusios kūrybiniam tobulėjimui. Žodžiu, labai norisi, kad kūrėjos bręstų, nes sėklos, regis, jau nukrito ne į šalikelę.

Mija Trepulytė (7 kl.)

„Mokinė kūrė visą laiką, bet pastaruoju metu tapo atidesnė detalėms, į viską žvelgia kitaip. Mijai svarbūs kitokie žmonės, todėl jos darbuose netikėtos įžvalgos, gilios mintys“, – rašo „Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė.

Keistas sapnas

(pasaka)

Vieną nuostabų vasaros rytą nubudusi anksčiau nei mano šeima išėjau pasivaikščioti po mišką.

Vos tik įžengusi, pajutau po kojomis traškančius pušų spyglius bei supuvusius lapus, likusius nuo praeito rudens. Grožėjausi mišriojo miško žavesiu. Čia augo didingieji ąžuolai, šalia jų žaliavo beržai su savo margaisiais kamienais, nukarusiomis šakomis. Tolėliau iš po medžių šakų pradėjo lįsti pušys – miško karalaitės. Žvilgtelėjus į viršų, pradėjo svaigti galva – pro pušų viršūnes ramus vėjas plukdė purius, lyg gulbės plunksnos, debesis. Nuleidau akis į žemę. Po kojomis pajutau miško pagalvėles – samanas. Pro jas buvo galima įžvelgti oranžines galveles – tai voveraitės. Prisiminusi gardų jų skonį pradėjau rinkti. Kai kibirėlis buvo pilnas, pasukau akis į ką tik šalia manęs nukritusią knygą, ant kurios nupieštas dailus paukštelis. Žvilgtelėjau į tą pusę, iš kurios ji nukrito, tik tada pamačiau prie medžio virvines kopėčias, pakėliau knygą ir pakilau į viršų.

Lipdama pastebėjau voverytę, šuoliuojančią nuo šakos ant šakos ir bandančią įšokti į didelį virš mano galvos kabantį kvadratą, supratau, jog tai namelis. Voverė stryktelėjo ir pradingo namelio nežinioje. Kai užlipau, pamačiau senas medines duris su iš mažų vandens nugludintų stiklo gabalėlių langu ir dailų varpelį. Paskambinau juo, nuaidėjo gražus ir skambus gegutės kukavimas. Po kelių akimirkų pasigirdo tylūs žingsniai, paskui durų skląsčio girgždesys. Prasivėrus durims išvydau pagyvenusią moterį ir ant jos peties tupinčią tą pačią voverytę. Pamačiusi mano rankose savo knygą, ji labai apsidžiaugė, pasisveikino, pakvietė užeiti į vidų. Įėjusi išvydau daug įvairių augalų ir gyvūnų. Čia buvo čiobrelių, bruknių, mėlynių, pušų spyglių, kankorėžių ir kaštonų. Pastebėjau akvariumą, kuriame plaukiojo žuvelės, greta jų ropojo mažas vėžliukas. Taip pat ten buvo keli zuikiai ir maži voveriukai – tikriausiai voverės vaikai. Namelio viduryje stovėjo foteliukas, stalas su kėde, buvo maža virtuvėlė. Viską apžiūrėjusi, pamačiau, jog prie sienos kabo kopėtėlės, vedančios į antrą aukštą ir besileidžiančios žemyn. Paklausiau, kur jos veda, ir senelė pasakė, kad tai paslaptis, kurios niekam neišduoda. Staiga pamačiau jos akyse ašaras ir supratau, jog tai jai per daug skaudu. Bandžiau nukreipti kalbą ir pradžiuginti, tad pasiūliau nueiti prie jūros.

Pasiėmusi kelis daiktus, senučiukė su manimi nusileido žemyn. Labai nustebau, kad tokia sena, o moka taip greitai lipti virvinėmis kopėčiomis. Paskui ji nuvedė man nepažįstamu miško taku jūros link. Sustabdė, kai buvome prie pat skardžio. Pamačiau, kad iš abiejų pusių mus gaubia gražiosios pušys ir visos iki vienos buvo šiek tiek pasvirusios tankumyno link, lyg ten jas būtų nukreipęs vėjas. Paskui, pažvelgusi į viršūnes, išvydau praskrendančias jūros paukštes žuvėdras. Sekiau jas, mano akys užtiko banguojančią platybę – jūrą. Ji mane pakerėjo, net nesupratau, kiek laiko ten stovėjau, tik pamačiau, kad močiutė jau apačioje ir pakerėta stebi, kaip bangos vilnija kranto link. Pasileidau žemyn nuo skardžio pas senelę, atsistojau šalia. Pažvelgusi į ją, mačiau, kad ji užsimerkusi, ramiai alsuoja vandeniui. Užsimerkiau, pasekiau jos pavyzdžiu. Nosį kuteno pušų sakų ir nuo jūros sklindantis jodo kvapas, pro ausis sklido nuostabusis ošimas, miško skleidžiamas garsas. Pasukusi galvą, išvydau į mane spoksančią močiutę, iš jos žvilgsnio supratau, jog ji klausia, ar patiko. Linktelėjau galvą.

Vėliau ji paklausė, ar nesušalau, turbūt pamatė mano drebančius kelius, juk buvo tik 5 valanda ryto, o oras prie jūros net vasarą šaltokas. Nutarėme užsikurti laužą ir išsivirti arbatos. Surinkome daug šakų ir iš akmenų įrengėme laužavietę, užsikūrėme laužą. Atsisėdome ant dviejų rąstų. Mus apgaubė tokia tyla. Po kelių minučių ramybę nutraukė senutė. Ji atsiduso, pasakė, jog manimi pasitiki, tad mielai išduos savo paslaptį. Senelės vardas Marcelė. Ji lietuvė, norėjusi ramybės ir taikos, bet jos meilės laisvei, kalbų apie karo nutraukimą niekas nesiklausė ir manė, kad pastaroji išprotėjusi. Tad jai teko bėgti iš Lietuvos, nors niekas leidimo nesuteikė. Vieną naktį jai pavyko, pati to nežinodama, pasiėmė su savim vieną moteriškę, bet greitai buvo sučiupta. Marcelei pavyko pabėgti ir pasislėpti šiame miške. Visus šiuos metus mito ten buvusiais sausais daviniais, paliktais namelyje, miško gėrybėmis. Stebėdama gamtą ji priprato prie visos šios aplinkos, tad nebenorėjo grįžti į civilizaciją. Susitvarkė namelį. Pasakojo ilgai. Baigusi atsisuko ir švelniai man nusišypsojo. Paėmiau ją už rankos, suspaudžiau dėkodama už jos drąsą, paguodžiau dėl to, kad viską prarado. Abi atsidusome, pasiėmėme nuo laužo arbatinį, į jos pačios pagamintus puodelius iš akmens įsipylėme arbatos ir ėmėme gurkšnoti.

Kai puodeliai ištuštėjo, viską susitvarkėme, užlipome ant skardžio, pamojome jūrai ir patraukėme namelio link. Trobelėje užlipome aukštyn, ji iš už po stalo atidarė dureles, iš ten paėmė mažą susiraičiusį raktelį, nuėjo prie vienos iš lentynų ir į savo pusę palenkė knygą „Jūros perlai“, lentyna persiskyrė per pusę. Marcelė įėjo vidun, man nieko nebeliko, tik nueiti paskui mažos skrynelės link, į kurią ji įkišo raktą, pasuko priešingai laikrodžio rodyklei, tada girgždėdama spyna nukrito ir supuvusių lentų skrynelė atsidarė. Joje buvo prikrauta spindinčių vandens nugludintų stikliukų. Močiutė parodė jos link, liepė išsirinkti vieną iš jų. Mano akį patraukė tik vienas. Jis buvo žydrosios jūros atspalvio, apvalus su keliais įdubimais ir nedaug peršviečiamas. Kai jį parodžiau Marcelei, ši tarė, kad tai geras pasirinkimas. Pasak jos, šie „plokštieji deimantai“, taip juos vadino, yra nepaprasti ir gelbėja nuo nelaimių. Ja netikėjau, bet balsiai to nesakiau, nes juk sena buvo, o visi tokie žmonės yra šiek tiek keisti, kartais elgiasi kaip maži vaikai – prisigalvoja nesąmonių apie lobius ir kitokius mitinius dalykus.

Padėkojau už stikliuką ir išėjau. Patraukiau namų link. Kadangi ji savo noru tiek laiko gyveno paslaptingojo miško glūdumoje, nemanau, kad norėtų, jog kas nors sužinotų apie septyniasdešimtmetę moterį, kuri, būdama trisdešimt penkerių, pabėgo iš savo šalies ir pasislėpė miške. Tad jos pasakyta paslaptis liko to laužo laužo liepsnose, be abejonės, mano atmintyje. Namuose pasidėjau stikliuką ant stalelio. Nepajutau, kaip mane apgaubė miego migla, lydima gaivaus miško oro ir tylių garsų.

Pabudau žadinama paukščių giesmių, taip pat mažojo broliuko raginimų keltis. Pagalvojau, kad buvo geras sapnas. Atsikėliau, nuėjau pas tėvus ir tetą namelio terasoje. Per žioplumą užmiršau jiems nunešti parodyti stikliuką, kuris tebegulėjo ant staliuko, blizgėjo apšviestas jau pakilusios ryto saulės šviesoje. Šį stikliuką radau pati aną rytą, kai vaikščiojau jūros pakrante viena. Ne su senole, kuri galimai davė tą lobį mano sapne…

Andrėja Kairelytė (7 kl.)

„Tai gilaus mąstymo, tikros meniškos sielos bei tvirtos neginčytinos nuomonės žmogus. Andrėja savo kūrybiniuose darbuose pasaulį mato tarsi suaugusio žmogaus akimis, gal todėl ir platus jos akiratis,“ – jaunąją kūrėją pristato „Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė.

Žiemos kelias

Grįžtu namo. Regiu iš pakampių išlindusius pasipiktinusius žmones, spoksančius į mane lyg būčiau kokia ateivė, nors iš tikrųjų aš tik šypsausi. Tiesą pasakius, žmonės manęs nedomina, man rūpi paukščiai. Jų nedaug, bet juos linksma stebėti. Stebiu apie dešimt minučių. Pešasi dėl kiekvienos nukritusios kruopos. Jeigu tik stiprus vėjas papučia kruopas, į tą pusę paukščiai ir skrenda. Juokdamasi iš paukščių, net nepastebėjau, kaip mano rankos sušalo, todėl skubiai užsimaunu pirštines, mamos šįryt slapta įdėtas į kišenes. Per tas dešimt minučių taip sutemo, net nespėjau dar grįžti namo. Susivokdama, kad jau laikas, pamačiau byrančias mažas snaigeles. Jų net nejutau, krito kaip mažos plunksnelės. Kadangi tapo nuobodu skęsti savo mintyse, užsidėjau ausines ir pasileidau muziką. Gera vaikščioti tuščiose gatvėse. Bet, kad ir kaip vieniša jausčiausi, niekados nebūsiu viena. Į žandus pūs kandantis vėjas, balandžiai skrajos ieškodami prieglobsčio, sniegas po mano kojomis bus purus kaip močiutės iškeptos bandelės, o šviesos žibintai visada stebės aplinką ir mane. Užteks. Laikas praverti namų duris ir pasinerti į kasdienį, kupiną įvykių pasaulį.

Vandens karalystė

Saulė besąlygiškai kaitina visus, kas tik išeina į lauką. Ir aš viena iš jų. Danguje plaukioja keisti, lyg mažo vaiko nupiešti debesys. O vėjas šią dieną nusprendė pailsėti ir jo nepajusi nė viena kūno dalimi. Stengiuosi laikytis šešėlio ir nesistoti ant kojas deginančio smėlio. O kai pasiruošiu, be stabdžių lekiu į jūrą ir leidžiu vandeniui pasiglemžti mano kūną. Vanduo sūrokas ir peršviečiamas kaip stiklo gabalas. Dėl to tik panirusi regiu visas vaivorykštės spalvas. Gamta labai keista. Tokias ryškias spalvas ir išsiskiriančius tonus paslėpė jūrų dugnas. Koralai yra tikrai kaip iš pasakos: skirtingų spalvų, dydžių ir net formų. Gyvūnija taip pat neatsilieka. Taip pat kerinčiai žavi ir susuka pilvą. Mane iš visų šonų apgaubia mažos ir kutenančios žuvytės, toliau matau monotoniškai ir ritmiškai plaukiojančias medūzas, o pažvelgusi po kojomis, regiu stūksančius kelis jūros ežius. Viskas atrodo pavojingai, bet labai pasakiškai. Laikas grįžti į realybę. Gražiausi dalykai visąlaik būna užslėpti.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų