Šviesk ir neužgesk

Šviesk ir neužgesk

Moterys, turgelyje prekiaujančios dėvėtais drabužiais, liūdnai rymo ant savo kėdžių – pirkėjai paprastą dieną neskuba į turgų.

Taku tarp palapinių eina moteris. Nuo jos atsklinda alkoholio tvaikas. Mes susižvalgom, bet tylim: kas žino, kas privertė išgerti nuo pat ryto. Gal palūžo po kokios nelaimės, o gal vakar prasidėjęs vakaras baigėsi tik rytą.

„Oi, mes jaunos irgi „čerkutę“ padarydavom. Kartais ir turguje, kai šalta būdavo“, – tylą nutraukia viena iš močiučių.

Kita kikena ir linguoja galvą pritardama, bet savo nuotykių nepasakoja. Užtat kaimynė kažką prisiminusi nebegali sustoti kvatojusi.

„Tu, žinai, Audriuk… cha cha cha… Vieną kartą… cha cha cha… padauginau, tai savo senukui langus išdaužiau“, – per juoką vos prakalba kolegė pardavėja.

„Na jau?!“ – negaliu patikėti.

Ji man visada atrodė labai jautri ir geros širdies moteriškė.

„Dėl ko taip? – klausiu.

„Jauna buvau, pasiutus. Labai norėjau, kad dabartinis mano senukas pas mane ateitų gyvent. O jis toks nedrąsus buvo, nuomojo trobelėje kambariuką, vos kelių kvadratinių metrų. Pati tada dviejų kambarių bute gyvenau. Tas jaunuolis man labai patiko. Kalbinau, kad atsikraustytų, o jis vis mykė: „Nu. gal rytoj…“ Žiemą draugės gimtadienis buvo, tai mes buteliuką padarėm. Namo pro jo kambariuką ėjau. Šaltis, pamenu, gerai spaudė, net tvoros poškėjo. Radau porą akmenų ir prisėlinus abu langus išmaliau. Galvojau, sušals ir pas mane ateis… cha cha cha….“ – jaunystės nuotykį pasakojo kvatoklė.

„Ir kaip, suveikė?“ – maga sužinoti pabaigą.

„O kur jis dings? Sušalo ir atbėgo. Jau daugiau nei 40 metų kartu“, – apie kadaise atsiviliotą vyrą ir dabar su meile kalba istorijos svarbiausia herojė.

Dar norėjau paklausti, ar nesupyko tada būsimas vyras, bet pamačiau taku ateinančią ją. Ši labai inteligentiška moteris pagal savo amžių irgi galėtų būti močiutė. Į mano blusturgiuką užsuka nuo praėjusio lapkričio. Vos atsivežiau kalėdinių prekių, ji ir pasirodė. Per savaitę ateidavo net po porą kartų ir pirkdavo visokias girliandas, mirksinčias ir grojančias dekoracijas, zuikius, besmegenius, eglutės burbulus

– viską, kas šviečia ir džiugina. Beveik nesiderėdavo, bet aš kainą ir taip nuleisdavau tai nuolatinei pirkėjai. Mane kiek trikdė moters inteligentiška laikysena, todėl ilgai bijojau klausti, kam jai reikia tiek kalėdinės šviesos. Bet kartą pati prabilo.

„Vyrui perku. Jam labai patinka viskas, kas šviečia ir mirksi“, – prasitarė mano klientė.

„Kartu ateikit, man bus malonu susipažinti. Aš toks pat išprotėjęs dėl šviečiančių dalykėlių“, – pasiūliau ir labai greitai pasigailėjau.

„Jis neateis. Jau dveji metai ant patalo, tai aš priešais jo lovą pakabinu vis kokį nors naują mirksiuką iš jūsų blusturgiuko. Jam linksmiau ir man ramiau. Tiek ir galiu bepadėti, kad mažiau liūdėtų“, – papasakojo pirkėja.

Dar ilgai kalbėjomės. Nuo to karto, nesvarbu, koks metų laikas, visada turėdavau blusturgiuke ką nors šviečiančio ir mirksinčio. Tačiau po kelių mėnesių mano pirkėja dingo ir tik šiandien po ilgo laiko ją vėl pamačiau.

„Turiu jums dovanų – naują besmegenį. Labai gražiai šviečia keliomis spalvomis“, – linksmai pasisveikinau ir vėl, kaip anąkart, pasigailėjau.

„Ačiū už gerą širdį. Jau nebereikia. Jis iškeliavo“, – priėjusi

apkabino mane ir po kelių sekundžių apsisukusi nuėjo.

Pasijaučiau dideliu šviečiančiu besmegeniu, kuris mirksėjo ašarotomis

akimis ir tyliai kartojo: šviesk ir neužgesk…

Komentarai

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų