Iš bažnytinių knygų sutuoktiniai atsekė, kad jų pagal skelbimus išsirinkta sodyba kadaise priklausė Daivos proseneliams. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Į svajonių ūkį gena tik svajonės

Į svajonių ūkį gena tik svajonės

Kiekvienai ligai Dievas davė po žolelę, tačiau gausų vaistažolių ūkį Panevėžio rajone įkūrę Daiva ir Gintaras Taujanskai iki šiol neranda būdo, kaip išsigydyti nenumaldomą optimizmą ir darboholizmą. Šios savybės prieš ketverius metus ir išginė tikrus asfalto vaikus į kaimą, kur sutuoktiniai vis dar stengiasi nepasiduoti sunkiai realybei.

Baidarių krante

Ar žinote, kad Panevėžio rajonu tekantis Lėvuo sovietmečiu buvo ketvirta upė pagal populiarumą Lietuvos baidarininkų maršrutuose, nors ilgus metus neturėjo nė vienos rekreacinės zonos? O jos vandens debetas gali dešimteriopai pasikeisti vos per kelias valandas po gero lietaus. Vietomis čia gylis siekia 20 cm, o kai kur – ir 5 metrus. Ir visgi jau treti metai Lėvuo snaudžia dugne ir jo vandenis drumsčia tik pakrančių meldus kedenantis vėjas. Dėl Lietuvą kamuojančios hidrologinės sausros upė smarkiai išseko, vietomis joje net kojų nebesušlapsi.

„Būna dienų, kad Lėvuo net nebeteka, vanduo stovi vietoje“, – sako baidarių nuomą ties Tiltagalių kaimu, Karsakiškio seniūnijoje, nuostabiam gamtos kampelyje siūlantis Gintaras Taujanskas.

Šį vasaros sezoną baidarininkus iš savo kranto jis paleido vos porą kartų.

„Būna, kad paskambina paplaukyti norintieji, bet įspėjame, kad laukia ne malonumas, o darbas. Baidares dabar tenka rankomis traukti per išsekusią upę. Jos dažnai grįžta apgadintos, prakiūra į dugno akmenis“, – apie pokalbį į šiemetinį vandens poilsio verslą įsijungia ir pašnekovo žmona Daiva.

Šių verslininkų pelną tirpdo ir paskutiniais metais išaugusi konkurencija Lėvenyje. Čia baidarės siūlomos jau net keturiose vietose. O darbo, pasak Gintaro, ir vos vienai jų vos užtektų.

Pirmas turistų vedlys

Prieš ketverius metus G. Taujanskas su dideliu įkvėpimu kraustėsi į Panevėžio rajono pakraštyje esantį vienkiemį, kur karaliauja laukinė, civilizacijos mažai paliesta gamta.

„Baidarės mano gyvenime jau labai seniai, buvau pirmas jų nuomotojas 1985-aisiais visame Panevėžyje. Tada dar mokinys nusipirkau iš santaupų pirmą baidarę, jos būdavo surenkamos, ir ėmiau skolinti draugams už pinigus. Vieną kartą 5 rubliai, kitą kartą – 10, pasitaupiau, nusipirkau antrą baidarę, taip ir prasidėjo mano verslas“, – G. Taujanskas grįžo į laikus, kai vandens sporto aistruolių būdavo vos ne kiekvienoje didesnėje darbovietėje.

Jis pats keletą metų dirbo „Ekrano“ gamykloje ir aktyviai dalyvavo čia suburtame turizmo mėgėjų klube. Su bendraminčiais perėjo, dviračiais pervažiavo ir baidarėmis perplaukė daugybę vietų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Apie jo sporto pasiekimus šiandien liudija pelnyti apdovanojimai.

Ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo panevėžietis neapleido pomėgių, 1991 metais jis įkūrė pirmąją turizmo įmonę Panevėžyje.

„Visą šeimą įtraukiau į baidarių sportą. Nuomojau jas ilgus metus visoje Lietuvoje. Būdavo vasarų, kai tiesiog savaitėmis negrįždavau namo, nes klientai sekė vieni paskui kitus. Su tokia perspektyva vieną dieną ir ėmėme dairytis sodybos netoli Panevėžio, prie Lėvens, nes šią vietą baidarininkai buvo primiršę“, – apie gyvenimą iš esmės pakeitusį sumanymą pasakoja tikru asfalto vaiku save vadinantis Gintaras.

Lygiai tokia pati buvo ir jo žmona Daiva, iki naujo gyvenimo posūkio į kaimą dienas leisdavusi buhalterijos kontoroje. Daržus, gyvulius ji tik retkarčiais matydavo pas senelius.

G. Taujanskas baidarių verslą atrado pirmas visame Panevėžyje.

Traukė į šabakštynus

„Buvau jau labai pavargusi, išsekusi nuo darbo mieste ir į kaimą paskui vyrą važiavau tik nusiteikusi ilsėtis ir gulėti hamake“, – pamena G. Taujansko žmona.

Trys suaugę ir kartu nebegyvenantys poros vaikais šiandien tik juokiasi iš tėvų, kuriems atostogos ir šioks toks versliukas ramybės oazėje virto tik dar aktyvesniu gyvenimo būdu. Nuo baidarių jų darbai išsiplėtė iki bitininkystės ir ekologiško vaistažolių bei uogų ūkio. Tačiau sėkme džiaugtis naujieji ūkininkai vis dar neskuba.

„Kaime gyventi gera, bet išgyventi labai sunku. Prisižiūrėjome televizijos laidos „Svajonių ūkis“, kaip viskas gali būti gražu, kiek visko galima padaryti ir sukurti. Bet realybėje svajonės sau, ūkis – sau“, – juokiasi Daiva.

Sodyba, kurią prieš ketverius metus nusižiūrėjo miestiečiai, buvo visiškai paskendusi piktžolėse. Dar praeitame amžiuje tremtinių iš rąstų suręstą trobelę kaimynai pirmą kartą pamatė tik kai naujakuriai ją į dienos šviesą ištraukė iš gausiai apžėlusių krūmų ir dilgėlynų.

„Susiradome šitą vietą pagal skelbimą, nuo kelio jos per šabakštynus net nesimatė. Bet kažkodėl čia labai traukė. Tik vėliau netikėtai paaiškėjo, kad čia mano tikrosios šaknys“, – įdomią giminės istoriją ima pasakoti šeimininkė.

„Kaime gyventi gera, bet išgyventi labai sunku. Prisižiūrėjome televizijos laidos „Svajonių ūkis“, kaip viskas gali būti gražu, kiek visko galima padaryti ir sukurti. Bet realybėje svajonės sau, ūkis – sau.“

Daiva

Genealogija itin besidomintis sūnus skenavo aplinkinių bažnyčių archyvines knygas ir kartą jas vartydamas atsekė, kad mamos moteriškos linijos atstovės vienu metu gyveno būtent tose žemėse, kur iš Panevėžio ir nusikraustė tėvai.

„Dabar juokaujame, kad tikriausiai kur nors trobos pastogėje gyvena mano bobutės dvasia“, – šypsosi Daiva.

Truputis raganysčių

O pažiūrėti, kaip dabar kyla senoji jos sodyba, promočiutės dvasiai tikrai būtų įdomu.

„Viskas prasidėjo nuo braškių lysvės, pasodinau jų metrą, paskui dar svogūnų. Tikrai negalvojau užsiimti žemės ūkiu, bet vieną dieną prireikė bulvių, o aplinkinių kaimų parduotuvėse jų nepardavinėja, žmonės patys užsiaugina. Pasisodinome kitais metais ir mes. Prieš dvejus metus baigiau aplinkotvarkos mokslus“, – pasakoja naujųjų namų kiemą itin originaliai kurianti Daiva.

Begyvendama atokioje sodyboje prie Lėvens, buvusi miestietė ėmė pastebėti, kad čia auga labai daug vaistinių augalų. Pora knygų apie žolininkystę – ir šeimininkės kieme jau visas vaistažolių daržas. Jame auga čiobreliai, levandos, raudonėliai, mėtos ir kiti tradiciniai lietuvių augalai, turintis gydomųjų savybių.

„Lietuvoje yra apie 2000 augalų rūšių, 800 jų turi vaistinių savybių. Pas mane auga daugiausia tradicinės žolelės, – sako pašnekovė ir priduria, kad kiekviena moteris yra šiek tiek ragana, todėl ir ji iš savo daržo per kelerius metus prisigalvojo įvairiausių „burtų“ grožiui ir sveikatai.

Ir pokalbio dieną Taujanskai iš Portugalijos pirktame alembike (varinis puodas eteriniams aliejams ir hidrolatams gaminti) virė ekologišką kosmetinę priemonę odai iš šviežiai rinktų vaistažolių.

„Naktimis guliu ir negaliu užmigti galvodama, ką dar galiu padaryti iš savo žolelių. Kuriu iš jų ir suvenyrus, dekoracijas, namų bei automobilių kvapiklius, kosmetines priemones, gydomąsias pagalvėles ir net smilkalus “, – vardija Daiva, demonstruodama visą iš gamtos gėrybių kurtą turtą.

Vaikystėje į kaktą bitės įgeltas Gintaras buvo visam atsižadėjęs darbo prie avilių, bet persikėlęs į kaimą iš naujo atrado šį užsiėmimą.

Grįžo bitės

Savo gamybos produktus šeima veža parduoti į renginius, šventes, muges. Tačiau uždarbis iš šio verslo naujųjų ūkininkų negelbsti. Nekasdienio vartojimo prekė didelio pelno neneša. O ir šie sausi metai itin pakenkė Daivos žolynams.

Savo ūkio pajamas pora dar bando papildyti ir bitininkyste. Šios veiklos G. Taujanskas iš pradžių labai kratėsi, nors vaikystėje teigia gavęs skaudų ženklą, jog bitės turės svarbią vietą jo gyvenime.

„Nuo šešerių senelis mane vesdavosi prie bičių. Man jos niekada nepatikdavo, nes pačią pirmą pažinties dieną su avilio šeima gavau skiepą tiesiai į kaktą. Senelis sakė, kad tai ženklas ir būsiu bitininkas. Ši pranašystė išsipildė po daug metų“, – šypsosi Gintaras.

Prie bičių vyras grįžo labai atsargiai. Gavęs dovanų du avilius, juos perleido prižiūrėti iki tol jokios bitininkystės praktikos neturėjusiai žmonai, o pats viską stebėjo pro langą ir komandavo.

Šiandien ypatingas Taujanskų medus stebina net ir veterinarijos specialistus, atliekančius tokio produkto tyrimus. Dosniame gamtos kampelyje gyvenančios bitės neša gerokai kokybiškesnį ir vertingesnį medų.

Tačiau medaus prekyba turtų bitininkams taip pat nežada. Šis produktas, G. Taujansko pastebėjimu, su metais tik pinga, nors visa kita šalyje brangsta.

„Jau galima gauti kiniško ar ukrainietiško medaus už eurą. Kai paprašai šešių eurų už saviškį, jautiesi lyg plėšikas. Pirkėjams šiais laikais trūksta išmanymo, jie net nežiūri, ar bitininkas daro savo medaus tyrimus – pagiria kaimynas, tai ir perka. O dažno pardavėjo produktas – be jokių dokumentų. Mes atliekame visus tyrimus, todėl pigiau parduoti ir negalime“, – patikino Gintaras.

Žmona bičių darbą taip pat panaudoja rinkdama jų nektarą, duonelę, pikį, iš vaško gamina žvakes.

Kaimas pavergė širdį

Gyvendami kaime sutuoktiniai buvo sugalvojęs ir iš sodybos senų klevų išsukti pinigą. Saldi šių medžio sula – nėra dažna prekė, tačiau poros svajones čia sudrumstė Lietuvos įstatymai.

„Norint gaminti ir pardavinėti sulą, reikia cecho. O dėl trijų savaičių verslo jo kurti neapsimoka. Mes net sau namų normaliai dar neįsirengėme, bitininkystei nesugebėjome pasistatyti patalpų. Žmona savo darbus iš žolių krapšto kur papuola“, – sako darbais užimtas G. Taujanskas, kurį pajamų trūkumas jau išginė ieškoti papildomo darbo. Tam tikromis dienomis jis dirba vairuotoju.

„Viskas daug sunkiau, nei įsivaizdavome kraustydamiesi į kaimą. Gal kai kam čia ir sekasi, pasinaudoja europine parama. Bet mums to jau nebepavyko padaryti – esame per smulkūs ūkininkai ir amžius nebetinka. Neturime gyvulių, o bitės tik antri metai Lietuvoje jais pradėtos laikyti. Daug ką mums stabdo biurokratinės kliūtys “, – nuogąstauja į penktą dešimtį įkopę sutuoktiniai.

Tačiau mesti susikurto nuostabaus kampelio ir grįžti į miestą, ką bet kada galėtų padaryti, Taujanskai jau nebenori. Gamta, laukai, upė galutinai užkariavo buvusių miestiečių širdis.

„Vis dar eksperimentuojame ir tikime, kad tai tik pradžia. Būna tikrai sunku, kai pavargstame nuo darbų, nuo rūpesčių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Kaime ir vasaros, ir žiemos – parduotos. Bet į priekį varo svajonės, vyro nepalenkiamas optimizmas ir mano darboholizmas“, – teigia Daiva.

Ir Taujanskams tenka save labai tramdyti neišbarstant viso laiko daržuose, kieme ir nesibaigiančiomis mintimis apie naujas idėjas.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų