-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ant to paties namo kabo dvi atminimo lentos. Viena žymi, jog jame veikė garsaus, 1941-aisiais sovietų žvėriškumus įamžinusio Panevėžio fotografo Jono Žitkaus fotoateljė, o kita byloja, jog šiame name kurį laiką gyveno poetė Salomėja Nėris. Ji 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.
P. Puzino gatve dažnai vaikštanti panevėžietė Aldona stebisi, kad jau kurį laiką šalyje netylant vajui dėl S. Nėries gatvių pervardijimo, tarsi pamirštas lieka kitoks jos atminimas.
„Visur sakoma, kad reikia pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus, vyksta ginčai dėl to, tačiau Panevėžyje kone centre tebekaba lenta su poetės bareljefu ir užrašu, primenančiu, kad tarpukariu porą metų ji čia gyveno“, – atkreipė dėmesį panevėžietė.
Pasak ponios Aldonos, stebėtina, kad ant to paties namo pagerbiami du visiškai skirtingų likimų žmonės.
„Akis gal taip nekliūtų, jei nebūtų žinomas jų abiejų likimas“, – sako Aldona.
Tarpukariu šioje gatvėje namus pasistatęs ir fotoateljė įkūręs J. Žitkus 1941-aisiais įamžino sovietų nusikaltimus ir per antrąją okupaciją už tai skaudžiai nukentėjo – kalėjo Sibire.
S. Nėries biografijoje – kitoks santykis su sovietais. 1940 metų vasarą poetė lankėsi Maksvoje su Lietuvos delegacija, kuri prašė Sovietų Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvą į Tarybų Sąjungą.
Panevėžio savivaldybė laukia Desovietizacijos komisijos atsakymo, kaip pasielgti su atminimo lenta Salomėjai Nėriai. P. ŽIDONIO nuotr.
Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai. Kas tai galėtų būti, aiškinasi speciali Desovietizacijos komisija. Pastaraisiais mėnesiais ne vienam miestui ji nurodė pakeisti S. Nėries gatvės pavadinimą. Tiesa, laikomasi pozicijos, kad vietose, susijusioje su poetės gyvenimu ir kūryba, šis pavadinimas gali likti.
Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Paškevičienė sako, kad Savivaldybė jau yra žengusi tam tikrus žingsnius dėl atminimo lentos S. Nėriai.
Pagal Desovietizacijos įstatymą nustatyta tam tikra tvarka, kaip priimami sprendimai dėl tokių simbolių.
Pirmiausia Savivaldybė turi pateikti užklausą Desovietizacijos komisijai. Tą Savivaldybė padariusi dar pernai. Pasak L. Paškevičienės, kol visas ratas apsisuks, kol sulauks atsakymo, praeis laiko. Tuomet dar sprendimą turės priimti ir Savivaldybės taryba.
„Žinome tą lentą ir ta linkme dirbame, tačiau ne nuo mūsų priklauso“, – aiškina specialistė.
L. Paškevičienė sako, kad šiuo metu Lietuvoje sprendžiami aktualesni klausimai – sovietų karių palaikų iškėlimas iš Šiaulių centro, įvairių gatvių, skverų, aikščių pavadinimų keitimas, paminklų, monumentų nukėlimas ir pan.
Paveldosaugininkės manymu, panašių atminimo lentų yra ne vien Panevėžyje.
„Čia – ne gatvė, ne paminklas, ne monumentas. Dar toms atminimo lentoms, matyt, neatėjo laikas“, – svarsto L. Paškevičienė.
Jos teigimu, Savivaldybė savo iniciatyva nuimti lentos S. Nėriai negali, o koks bus Desovietizacijos komisijos atsakymas – nežinia.
Ant šio namo P. Puzino gatvėje fasado kabo dvi memorialinės lentos: Jonui Žitkui ir Salomėjai Nėriai. P. ŽIDONIO nuotr.
Gatvių, kurių pavadinimus reikėtų keisti, Panevėžyje nėra. Sovietų kariams skirti paminklai taip pat nukelti, užrašai pašalinti.
„Kiek galėjome, viską jau atlikome“, – tvirtina L. Paškevičienė.
Įdomu tai, kad S. Nėries gatvės pavadinimas Panevėžyje pakeistas dar 1990 metų lapkričio 5-ąją – jai sugrąžintas M. Tiškevičiaus vardas.
„Žinome tą lentą ir ta linkme dirbame, tačiau ne nuo mūsų priklauso.“
L. Paškevičienė
Panevėžio rajone S. Nėries gatvės yra Ramygaloje, Naujamiestyje ir Sujetuose. Netoli pastarojo kaimo – poetės vyro B. Bučo tėviškė. Kol kas šie pavadinimai nėra pakeisti.
„Meras yra ištransliavęs žiniasklaidai, kad visų pirma to turi norėti bendruomenė, gyventojai. Be jų norų mes tikrai nieko nedarysime“, – sako Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius Edmundas Toliušis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Istorinis namas P. Puzino gatvėje, pažymėtas memorialinėmis lentomis S. Nėriai ir J. Žitkui, statytas 1931-aisiais pagal šio to meto garsaus fotografo užsakymą.
Dabar pastatas saugomas valstybės.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja, fotografijos istorikė dr. Zita Pikelytė šį fotografą pristato kaip tragedijos Panevėžyje liudininką, užfiksavusį raudonojo teroro aukas. 1941 metų birželį J. Žitkus fotografavo Panevėžio NKVD rūsyje sovietų žiauriai nukankintų Panevėžio apskrities ligoninės gydytojų chirurgo Stasio Mačiulio, Antano Gudonio, Juozo Žemgulio, medicinos sesers Zinaidos Kanis-Kanevičienės, „Maisto“ fabriko techniko Vilhelmo Vaišvilos, savivaldybės finansų skyriaus buhalterio padėjėjo Antano Čibinsko, geležinkelininko Kazio Šlekio kūnus.
Panevėžietis fotografas įamžino akimirkas ir atkasant netoli cukraus fabriko sušaudytų žmonių kūnus, taip pat iškilmingas aukų laidotuves.
1941–1942 metais šios nuotraukos spausdintos laikraščiuose, eksponuotos visus didžiuosius miestus apkeliavusioje parodoje „Bolševizmo žvėriškumas“. Visa tai nulėmė J. Žitkaus gyvenimą.
Antrosios sovietų okupacijos metais J. Žitkus buvo apkaltintas antitarybine veikla ir lojalumu vokiečiams bei nuteistas dešimt metų kalėti.
Pusę kalinimo laiko jis praleido Macikų kalėjime Šilutės rajone, o likusią – Sibiro lageriuose. Jo namai P. Puzino gatvėje 1949 metais nacionalizuoti. Žmonai leista gyventi tik mažame bute.
„Nustebino, kad artėjant sovietų armijai J. Žitkus nepasitraukė iš Lietuvos. Juk žinojo, kaip okupantai elgiasi su jiems kuo nors neįtikusiais, nelojaliais žmonėmis, pats NKVD rūsyje fotografavo sovietų nukankintų žmonių kūnus, fiksavo brutalaus nusikaltimo pėdsakus“, – „Sekundei“ yra sakiusi dr. Z. Pikelytė.
Iš Sibiro J. Žitkus grįžo palūžęs, be sveikatos, ligotas. Buvo fiziškai ir dvasiškai sugniuždytas. Dirbti savo paties studijoje jam nebuvo leista – įsidarbino kitoje fotoateljė, veikusioje dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje. J. Žitkus buvo silpnos sveikatos, kentė nepriteklių ir nors ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, reabilituotas nebuvo, o sulaukęs garbaus amžiaus, pensijos negavo.
Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikų žiniomis, Salomėja Nėris į Panevėžį atvyko 1934 metų rugsėjį. Kiek žinoma, kad galėtų dirbti mokytoja, jai reikėjo net prezidento Antano Smetonos pritarimo – tokią sąlygą iškėlė tuometinis švietimo ministras Juozas Tonkūnas, kuriam nelabai patiko poetės kairiosios pažiūros.
Panevėžyje S. Nėris dirbo Panevėžio valstybinėje mergaičių gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros ir vokiečių kalbos mokytoja. Tuo laiku gyvenę panevėžiečiai prisiminė, kad S. Nėris iš pradžių gyveno M. Tiškevičiaus aikštės name šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonijos. Vėliau ji nuomojosi butą naujai pastatytame fotografo J. Žitkaus name. Čia ji gyveno iki 1936 mokslo metų pradžios. Juos pradėjo, tačiau netrukus išvyko į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. Ten poetė susituokė su skulptoriumi Bernardu Buču.
Gyvendama Panevėžyje S. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą“. Ji dalyvavo ir Panevėžio „Meno kuopos“ veikloje, buvo išrinkta jos garbės nare.
Memorialinė lenta Panevėžyje S. Nėriai atidengta 1995 metais. J. Žitkaus atminimas pagerbtas 1996-aisiais.
