-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiekvieną paveikslą autorius papildė tekstu.
„Tie tekstukai jokių būdu nėra paveikslų paaiškinimai, o tiesiog mano momentiniai pamąstymai. Noriu, kad pamatę paveikslą suprastumėte jį savaip“, – teigė A. Kriščiūnas.
Su šia paroda menininkas sako norėjęs Panevėžiui suteikti dar daugiau kultūros.
„Turite puikų teatrą, o paveikslų ir teatro simbiozė yra labai graži. Dabar žmonės teatre per pertraukas galės ateiti pastovėti prie paveikslo, paskaityti tekstą ir dar trupučiuką pasikrauti“, – susirinkusiesiems kalbėjo A. Kriščiūnas.
A. Kriščiūno paroda J. Miltinio dramos teatre. P. Židonio nuotr.
Pasimatyme su panevėžiečiais A. Kriščiūnas skambant fortepijono muzikai skaitė savo tekstus, skirtus ir paveikslams, ir „Facebook“ dienoraščiui, – apie artimuosius, meilę, gyvenimą.
„Man gera skaityti, kai žmonės girdi, kai jie ima į širdį. Kiekvieną vakarą skaitau Jurgai, savo žmonai. Kasdien laukiu vakaro dėl to, kad tas skaitymas yra išrišimas visa ko, visa ko grožis, visa ko prasmė, nes visi tie dienos skubėjimai, reikalai yra tiktai laikinas kažkoks įvykis, o artumas yra svarbiausia, ką galime duoti vieni kitiems. Pamėginkite paskaityti savo artimam žmogui prieš miegą. (…) Atsimenu, kai man skaitydavo tėtis, visąlaik pasaka baigdavosi taip: iš dangaus nukrito trys obuoliai – vienas tam, kuris pasakojo, antras tam, kuris klausė, ir trečias, tam, kuris į širdį įsidėjo. Praėjo penkiasdešimt metų ir iki šiol prisimenu tuos žodžius ir tą jausmą, kai guli lovelėj, šalia sėdi tėtis, esi mažas, tave paglosto ir paskaito tokį paprastą sakinį: trečias tam, kuris į širdį įsidėjo. Tai ačiū jums, kad šiandien įsidėjot širdin“, – kalbėjo menininkas.
Savo monologe susirinkusiesiems A. Kriščiūnas džiaugėsi, kad žmonės tampa laisvesni.
„Jei prieš kokius dešimt penkiolika metų būtume taip sėdėję, žmonės labiau būtų savo kokonuose, savo narveliuose, neišdrįstų pakelti rankos. Tiesą pasakius, aš pats, kai bandžiau įsivaizduoti, kaip čia sėdėdamas minioje staiga pakelsiu ranką ir kažko paklausiu, man nepavyko to padaryti. Įsivaizdavau, kad tas žmogus ant scenos yra labai protingas, vos ne pusdievis, taigi kad ko klausčiau, bus kvailystė ir nesąmonė, nes esu kvailas ir kvailesnis. O paskui prieš jus atsistoju ir jums sakau, kad aš 90 procentų esu kvailesnis. Vakar
Vilniuje buvo fotografijos parodos pristatymas ir ten, tarp publikos, sėdėjo daktarai, profesoriai. Galvojau, kad man baisu stovėti ir pasakoti dalykus, tikrai daug baisiau nei jiems, tiek daug gyvenime nuveikusiems. Jiems turėtų būti visiškai nebaisu. Tai žinokit, galvoju, kad mūsų santykis turėtų būti lygiavertis, duok Dieve, kad aš iki jūsų lygio pakilčiau“, – žiūrovus drąsino A. Kriščiūnas.
A. Kriščiūno paroda J. Miltinio dramos teatre. P. Židonio nuotr.
„Ir tikras, ir ne visai tikras dalykas, kurį mes galime vienas kitam duoti, yra artumas, apkabinimas, nors turime išgyventi vienatvę. Ta egzistencinė vienatvė nepalieka, kad ir kiek draugų, kokius mylimus tėvus, mylimus žmones, mylimas moteris, vyrus turėtum, vis tiek gimsti ir miršti vienas. Bet jei pačioje pabaigoje turi kažką, kas tave apkabina, palaiko už rankos, vienatvė nebėra tokia skaudi. Ji išlieka, bet yra jaukesnė“, – mąsto A. Kriščiūnas.
A. Kriščiūnas su šeima gyvena Kanarų saloje Fuerteventuroje, tačiau, kaip pats sako, kad ir kur būtų, vis tiek lydi ilgesys.
„Gyvendamas toli nuo Lietuvos labai jos pasiilgstu, o būdamas čia pasiilgstu to tolimo krašto. Galbūt tokia žmogaus prigimtis, kad jis visą laiką kažko ilgisi“, – sako menininkas.
„Jūsų tekstai man palietė širdį ir įkrito kaip obuolys“, – po susitikimo A. Kriščiūnui prasitarė viena jo dalyvė.
A. Kriščiūno paroda J. Miltinio dramos teatre bus eksponuojama iki lapkričio 12 dienos.
