Viešosios įstaigos „SOS gyvūnai“ vadovė Ilona Reklaitytė piktinosi, jog kiekvienas, turintis nors dalelę širdies, suprastų, jog šunys laikomi baisiomis sąlygomis. T. Šiaudinio nuotr.

Šunų gelbėjimo operacija virto drama

Šunų gelbėjimo operacija virto drama

 

Apleistoje sodyboje Panevėžio pakrašty pensininkės auginamo būrio šunų atvykę gelbėti gyvūnų globėjai nustėro išvydę, kokiomis sąlygomis sunkiai vaikštanti 83-ejų močiutė laiko būrį keturkojų. Savanoriai jų priskaičiavo ne vieną dešimtį. Vis dėlto geresnio gyvenimo sulauks tik vienas jų – senas aklas prie grandinės tamsoje laikytas šunelis. Atimti kitų palaidų keturkojų nematė pagrindo gelbėjimo operaciją iš šalies stebėję Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistė bei du policijos pareigūnai.

Apie planus išvaduoti pensininkės savotiškais įkaitais tapusius šunis socialiniame tinkle pranešusi Panevėžio gyvūnų globos draugijos pirmininkė Rūta Liberienė teigė neapsikentusi pravažiuojant pro sodybą prieš keletą dienų pamatyto sukrečiančio vaizdo. Mašinos neseniai partrenktą šunelį draskė ir ėdė trys šunys.

„Kanibalizmas nebūdingas šunims ir toks elgesys rodo, kad gyvūnai badauja ir yra pažeistos psichikos“, – teigė draugijos pirmininkė.

Galybę šunų užveisusios pensininkės sodybą gyvūnų globėjai seniai įsidėmėję. Palaidi šunys laksto laisvai, mažyčiai šunyčiai bėga į gatvę. Pro šalį kasdien važinėjanti R. Liberienė tvirtina kone kaskart ant kelio matanti sutraiškytą keturkojį.

„Kelis kartus pati vos spėjau sustabdyti priešais į gatvę išlėkusį šunį. Socialiniai tinklai ūžia dėl būrių neprižiūrimų šunų šitoje sodyboje, bet valstybinės institucijos jų nesiima gelbėti“, – piktinosi R. Liberienė

Draugijos pirmininkė pasakojo pati bent keletą kartų atvežusi 5–15 kg sauso šunų ėdalo. Sodyboje ji sako suskaičiavusi bene 40 amsinčių keturkojų – nuo jauniklių iki senų šunų.

Šunų fermą miesto pakrašty apleistoje sodyboje užveisusi senolė aiškino šitaip apsisauganti nuo vagių.

Pasikalbėti su gausybės keturkojų šeimininke gyvūnų globėjai pasirodė beviltiška. Anot jos, močiutė aiškino turinti pakankamai ėdalo augintiniams ir skirtis nė su vienu nenusiteikusi.

Piktinosi kaimynais

Tą patį sodybos šeimininkė tvirtino ir į jos kiemą susirinkusiems Panevėžio bei Vilniaus gyvūnų globos draugijų savanoriams, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams, policijos pareigūnams bei žiniasklaidai.

Apleistoje, aukštais kiečiais apžėlusioje sodyboje svetimus žmones šunys pasitiko garsiu skalijimu. Po kiemą tarp vietomis žmogaus ūgį siekiančių kiečių ir dilgėlių šmirinėjo jauni šuneliai, buvo matyti vienas kitas senas, apšiuręs šuo, vienas toks amsėjo pririštas prie grandinės kiemo gale.

Pati sodybos šeimininkė su susirinkusiais pradžioje nesileido į kalbas. Visgi po kurio laiko ryžosi atidaryti trobelės, kurioje irgi amsėjo keturkojai, duris.

Pensininkė piktinosi į jos kiemą įsiveržusiais gyvūnų gelbėtojais ir kategoriškai neleido paimti nė vieno augintinio.

Moteris aiškino šitaip esą apsisauganti nuo vagių. Tiesa, savo valdose ji suskaičiavo kur kas mažiau šunų, nei pamatė gyvūnų globėja. Močiutės teigimu, po kiemą laksto septyni, dar du pririšti prie būdų.

„O kodėl tiek nereikia? Vieną turėsiu – užmuš, kur kitą gausiu“, – rūpinosi sodybos šeimininkė.

Kaltinimus augintinius marinant badu ji vadino šmeižtu.

„Ar čia ne maistas?“ – lazda baksnojo į ant žemės prie trobos papiltą saują sauso ėdalo ir krūvelę neaiškios košės.

Šeimininkė kartojo pati ėdalą šunims perkanti iš savo 200 eurų pensijos. Neva pragyventi užtenka ir jai, ir augintiniams.

„Nė vieno neatiduosiu. Aš užauginau, aš juos turiu. Ne geriau jiems prieglaudoje. Už grotų nebūna geriau“, – karingai nusiteikusi aiškino močiutė.

Jai kliuvo ne tik gyvūnų globėjų, bet ir artimiausių kaimynų – garažų bendrijos šeimininkų dėmesys jos palaidų šunų fermai.

Garažnikai tyčia juos šeria, visokį maistą iš namų neša, meta man čia per tvorą prie klėties mano šuniukam“, – piktinosi pensininkė.

Moteris liejo ašaras, esą kartą jau buvo nuskriausta – dėl neva perdėto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos dėmesio prieš keletą metų buvusi priversta parduoti septynias karves. Dabar, pensininkės nuomone, ją be reikalo puola dėl šunų.

Kančių nepamatė

Gausybės palaidų, po mašinų ratais puolančių ir net viens kitą ėdančių šunų konfiskuoti iš šeimininkės gyvūnų globėjų iškviestai Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorei Laimai Šomkienei vaizdas neatrodė toks baisus.

Pasak L. Šomkienės, šiais metais inspektoriai pensininkės sodyboje lankėsi jau keletą kartų. Paskutinįsyk – prieš keletą mėnesių. Tąkart inspektorė teigė aptikusi daugiau nei dešimt šunų. Nors buvo nustatyta nemažai gyvūnų priežiūros pažeidimų, L. Šomkienė tvirtina, esą pensininkė visus pašalinusi.

„Močiutės iškviestas veterinaras paskiepijo visus gyvūnus, dukra nupirko pašarų ir per pakartotinį patikrinimą trūkumų neradome. Į šunis žiūrint nepanašu, kad jie badautų“, – aiškino inspektorė.

VMTV atstovė prasimanymu vadina globėjų pasibaisėjimą dėl žuvusį draugą ėdusių šunų.

„Niekada šuo savo draugo neės, kad ir kaip būtų išbadėjęs. Šunų pasaulyje įprasta, kad žuvusį draugą kiti laižo ir dar ilgai nuo jo nesitraukia. Šitaip šunys gedi savo žuvusio gentainio. Man labai keista, kad kinologai tokį šunų elgesį traktuoja kaip kanibalizmą“, – stebėjosi L. Šomkienė.

Ji teigė nesuprantanti, kodėl gyvūnų globėjai sukėlė ant kojų visus, ką tik įmanoma – Panevėžio VMVT, policiją, žiniasklaidą. L. Šomkienė nurodė įstatymą, apibrėžiantį gyvūnų konfiskavimo tvarką, pagal kurią net ir klaikiomis sąlygomis laikomo keturkojo iš šeimininko paimti nevalia be teismo sprendimo. Į teismą kreiptis dėl tokio leidimo turi teisę ne savanoriai gyvūnų globėjai, o valstybinė institucija – VMVT.

L. Šomkienė apleistame kieme įžvelgė vienintelį pažeidimą – palaidi šuniukai laksto po gatvę, dėl to juos galima vertinti kaip neprižiūrimus. Tačiau, anot inspektorės, keturkojais pasirūpinti turėtų būti jau ne VMVT, bet rajono Savivaldybės rūpestis.

L. Šomkienė tvirtino Savivaldybei jau prieš kurį laiką pranešusi apie varganomis sąlygomis gyvenančią pensininkę ir jos šunų kompaniją, bet atsakymo nesulaukusi.

Šunį ištraukė iš šiukšlyno

Kol viena valstybinė institucijai kitai problemą dėl ligotos pensininkės ir jos augintinių mėto kaip karštą bulvę, šunų gelbėjimo operacijos ėmėsi dėl keturkojų gyvenimo sąlygų pašiurpę gyvūnų globėjai.

„Ištraukiau iš labai žiaurių sąlygų. Suprantu, kad močiutė negali pasirūpinti tokiu dideliu kiekiu gyvūnų ir jiems sudaryti tinkamas sąlygas, kai pati taip kukliai gyvena, bet tas šuo gyveno tragiškoje aplinkoje. Neapsiverkti neįmanoma“, – kalbėjo viešosios įstaigos „SOS gyvūnai“ vadovė Ilona Reklaitytė, išvadavusi pašiūrėje prie grandinės pririštą šunį.

Luošas, beveik aklas mišrūnas gyveno visiškoje tamsoje ir šiukšlyne. Pasak I. Reklaitytės, paliktas gyvūnas greitai būtų nugaišęs.

„Nenoriu įžeisti močiutės, bet tokiomis sąlygomis laikomus šunis matau pirmą kartą per 12-a metų darbo gyvūnų prieglaudoje. Auginti tiek šunų ir dar tokiomis sąlygomis yra žiauru. Šitaip gyvendamas žmogus seniai būtų išprotėjęs, jam visiškai pakriktų psichika“, – baisėjosi I. Reklaitytė.

Išgelbėtam ligotam šuniui naujų šeimininkų globėjai nesitiki rasti. Anot Ilonos, likusį gyvenimą, kiek bus skirta, jis praleis „SOS gyvūnai“ prieglaudoje Vilniuje.

Gyvūnų globėja neslėpė buvusi šokiruota ne tik savotiškais pensininkės įkaitais tapusių keturkojų gyvenimo, bet ir už gyvūnų gerovę atsakingos valstybinės institucijos inspektorių požiūriu. Pasak I. Reklaitytės, kiekvienas, turintis nors dalelę širdies, suprastų, kad šunys auginami baisiomis sąlygomis.

„Europai parodžius tai, ką pamatėme šitoje sodyboje, žmonės pakrauptų, kad Lietuva gyvena tokiame akmens amžiuje. Visiškai nesudėtinga konfiskuoti gyvūnus, kai jie gyvena tokiomis sąlygomis. Ir net privaloma konfiskuoti. Tai, ką aš matau, yra nežmoniška. Jei veterinarijoms specialistams tokios sąlygos atrodo normalios, jų požiūris protu nesuvokiamas“, – piktinosi iš sostinės atvykusi gyvūnų globėja.

Išvedant iš kiemo šunį, pensininkė prapliupo raudoti.

Išvydęs sumaištį į pensininkės kiemą užsuko netoliese gyvenantis Napoleonu prisistatęs vyriškis. Išgirdęs, kad globėjai nori konfiskuoti pensininkės keturkojus, vyriškis atsiduso, esą seniai taip reikėjo.

„Kur tai matyti, kad prie pat kelio, šalia miesto toks sąvartynas, apleista. Turėtų ir rajono valdžia ką nors daryti. Šunų gaila. Važiuojant pro šalį ne kartą mačiau sutraiškytų. Gyvūnai neuždaryti, nesaugūs“, – kalbėjo Napoleonas.

Apkaltino darant šou

Visgi tranki šunų išvadavimo operacija baigėsi kukliai. Pusaklis šunelis – vienintelis, išvežtas iš apleistosios sodybos.

Kreiptis į teismą dėl kitų paėmimo Panevėžio VMVT nemato reikalo. Jos viršininkas Valdemaras Kontautas įsitikinęs, kad triukšmas dėl esą kankinamų šunų sukeltas be pagrindo.

Anot V. Kontauto, tarnyba pensininkės sodyboje gyvūnų gerovės pažeidimų neįžvelgė.

„Šunys sotūs, pašerti. Dėl jų kiekio, žinoma, trūksta žodžių, bet įmitimas geras, matyti, kad tinkamai šeriami“, – tvirtino V. Kontautas.

Anot jo, šeimininkei galima turėti pretenzijų nebent dėl to, kad keturkojai laksto palaidi. Tačiau, jo manymu, tuo turėtų pasirūpinti seniūnija, ne gyvūnų globėjai, nusiteikę paimti šunis be teismo leidimo.

„Kažkas nori balų prisirinkti ar šou padaryti, bet reikalai ne taip sprendžiami. Negalima atėjus į privačią valdą paimti gyvūnų“, – teigė V. Kontautas.

Šunų fermą užveisusios pensininkės sodyba gerai žinoma Panevėžio seniūnijos seniūnui Sauliui Skrebei. Visgi jis prisipažino nebeišmanantis, kaip armiją keturkojų suvaldyti.

„Galime šeimininkei nebent protokolą surašyti. Išvežti šunų ji neleidžia“, – skėsčiojo rankomis seniūnas.

Visgi, anot jo, sugrįžęs iš atostogų bandys ieškoti išeities.

Pagalbos reikėtų ne tik keturkojams, bet ir sunkiai vaikštančiai ir sudėtingomis sąlygomis gyvenančiai jų šeimininkei. Visgi, anot seniūno, močiutė verčiasi ir be socialinių darbuotojų rūpesčio – mamą apleistoje sodyboje lankančios Panevėžyje gyvenančios dukros.

Galerija

Komentarai

  • Bepigu protestuoti prieš dramblio išnaudojimą- dramblys išvažiavo, liko tik pliusas, kad partija kovoja. Ši bobutė irgi kovoja už gyvūnų teises, tai priimkite į savo partiją. Arba bent dabar padėkite bobutei susitvarkyti, jai išaiškinkite, kad gyvūnų nereikia veisti tiek, kiek dievas duoda. Prieglaudai tai padedate, padėkite paprastam žmogui. O maisto bent atvežėte tiems gyvūnams. Taigi. Kažkada Liberienė kažkiek davė, o dabar? Ir kas po tos akcijos. Ta bobutė jau beveik pusę amžiaus ten vis kažko priveisia.

    • Atsakyti
  • Žiauruma. Iš tiesų, o kur gi ta minia, su plakatais stovėjusi prie cirko? Ten gi ir Panevėžio politikų būta. Ar kai reikia dirbti, tada jau tyla?

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų