Sukūrė Panevėžiui simbolį

Sukūrė Panevėžiui simbolį

Panevėžys skulptoriui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Stanislovui Kuzmai visada išliko gimtuoju šviesios vaikystės miestu. O panevėžiečiai šį menininką visada minės žvelgdami į jo kūrinį – didingą Aleksandro, laikančio ant delno bažnyčią, skulptūrą.

Panevėžiečiai šiomis dienomis pasiners į šurmulį – vėl rugsėjis ir miestas švenčia jau 518-ąjį gimtadienį.

Panevėžio vardas 1503 m. pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – tuomet valdžiusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio (1461–1506) donacijos akte. Jo žemių dovanojimo sąlyga buvo šioje tarp Lėvens ir Nevėžio upių esančioje teritorijoje pastatyti bažnyčią.

Miesto įkūrėjas ir dabar išdidžiai ir kartu globėjiškai žvelgia į Panevėžį, ant delno laikydamas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.

Šis granito paminklas pastatytas taip pat per miesto šventę – minint Panevėžio 500 metų jubiliejų.

Ir iš karto, šioje vietoje ir šiuo pavidalu atsiradęs, tapo pripažintas, įvertintas ir savas, tarsi čia nuo amžių buvęs – iškalbingas ir svarbus.

Paminklo autorius Stanislovas Kuzma (1947–2012) į kūrinį sudėjo ne tik savo talentą, žinias, gebėjimus, bet ir didelę pagarbą menininko gimtajam miestui pradžią davusiam kunigaikščiui.

Mačiusi, kaip buvo dirbama prie Aleksandro paminklo, skulptoriaus našlė, keramikė Lida Kuzmienė pabrėžia – S. Kuzmai šis kūrinys buvo ypatingas.

„Jis labai džiaugėsi galėdamas dirbti būtent prie šio kunigaikščio paminklo. Juk Aleksandrui valdant daug gerų permainų Lietuvoje padaryta, pastatų pastatyta, humanizmo idėjų paskleista“, – kalba L. Kuzmienė.

Menininkas žavėjosi šio didiko kultūra, domėjosi jo gyvenimu, veikla.

Užtat paminklas dabar daug pasako ne tik apie jame pavaizduotą kunigaikštį, bet ir apie patį kūrėją.

S. Kuzmos našlė pamena, jog sutuoktinis paminklą Panevėžio įkūrėjui Aleksandrui kūrė su didžiuliu atsidavimu ir susidomėjimu – menininką labai domino šio kunigaikščio epocha.

Su seneliu iki Nevėžio

„Panevėžys – Stanislovo vaikystės vasarų miestas“, – sako L. Kuzmienė, prisimindama, ką jai vyras pasakodavo apie šiame mieste gyvenusius savo senelius.

S. Kuzmą šiandien minime kaip vieną reikšmingiausių lietuvių skulptorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius kavalierių, gausybės kitų garbingų apdovanojimų pelnytoją.

Šio žymaus žmogaus biografija prasideda nuo Panevėžio. Čia jis gimė, praleido pirmuosius metus, tik paskui su tėvais persikėlė gyventi į Šiaulius.

Abu S. Kuzmos tėvai panevėžiečiai, čia gimę, augę, mokęsi. Abu buvo neabejingi menui – mama puiki rankdarbių meistrė, kūrybos imdavosi ir tėtis.

Persikėlus gyventi kitur, Panevėžys Stanislovo atmintyje liko tik kaip pas senelius leidžiamų vaikystės vasarų miestas. Bet užtat koks! Su gausybe įspūdžių, patirčių, malonių ir pamokančių akimirkų.

Seneliai – būsimo skulptoriaus mamos tėvai – gyveno tuometėje Agronomijos gatvėje, vėliau ji buvo pervadinta į P. Rotomskio, o dabar ta gatvė – Marijonų.

„Stasys dažnai prisimindavo tas vietas, pasivaikščiojimus su seneliu iki Nevėžio upės ir jaukius, šiltus senelių namus. Juos supo vyšnių sodelis, buvo daržas, senelis buvo įsirengęs dirbtuvėles, kur iš medžio gamindavo įvairius smulkius dirbinius – siuvinėjimo lankelius, pakabus ir kitką.

Vasaroti atvažiuodavęs anūkas nuolat sukiodavosi tose dirbtuvėse, žiūrėdavo, kaip senelis dirba, ir mėgdavo darbo metu susidariusias skiedras sušluoti, sunešti į vieną vietą. Šviežių skiedrų kvapas jam visą gyvenimą išliko mielas. Ir dar prisimindavo, kad senelis jam yra ne kartą sakęs: „Jeigu užaugęs dirbsi su medžiu, būsi sveikas, laimingas ir nieko nestokosi“, – pasakoja L. Kuzmienė.

Menininkus suvedė studijos

Deja, seneliui neteko sulaukti, ką ir kaip pradėjo dirbti, kurti jo anūkas. Tiesa, dar pamatė kur link berniukas suka – seneliui mirus, S. Kuzma jau mokėsi sostinėje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Čia ir būsimą žmoną susitiko, mokėsi abu toje pačioje klasėje. Abu buvo atvažiavę iš kitur: Stasys iš Šiaulių, Lida iš Kėdainių rajono, tad ir gyveno abu tame pačiame internate.

Paskui abu studijavo Lietuvos dailės institute. Vėliau keletą metų S. Kuzma tame pačiame institute dėstė piešimą, vėliau skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje.

Šio menininko kūrybiniame kelyje buvo ir medis, bet dažniau akmuo – gamtos dovanotos medžiagos, iš kurių, pasitelkus kūrybinę mintį, atkaklumą, darbštumą ir gebėjimus, gali gimti tikri stebuklai.

S. Kuzma kūrė iš akmens, medžio, metalo, dažnai derino kelias medžiagas, naudojo polichromiją.

Jo kūrinius pristatydami žinovai teigia, jog jiems būdingos stilizuotos subtilios formos, ekspresyvūs, ištęstų proporcijų siluetai, glotnūs, preciziškai apdoroti paviršiai.

Pamokos dirbtuvėlėse

Gebėjimų ir talento prigimtis S. Kuzmai atseikėjo su kaupu, o štai darbštumui, atkaklumui išugdyti neabejotinai įtakos turėjo ir senelio iš Panevėžio pamokos.

Jo įdiegtos disciplinos, nenutrūkstamo darbo ritmo S. Kuzma laikėsi jau ir studijuoti įstojęs, ir vėliau, savarankiškai dirbdamas.

Kaip jis savo žmonai Lidai vėliau pasakodavo, pas senelį viskas visada būdavo sustyguota – ankstyvi pusryčiai, darbas dirbtuvėlėje, pietūs, poilsio valandėlė – pogulis ir vėl darbas. Jokio žioplinėjimo, tuščio laiko leidimo.

Begalinį S. Kuzmos darbštumą įrodo daugybė jo sukurtų įspūdingų kūrinių – Aleksandro paminklas tik vienas iš jų.

Stanislovas Kuzma : [albumas]. – Vilnius : R. Paknio leidykla, 2011 nuotr.

Iš viso jis yra sukūręs daugiau kaip du šimtus skulptūrų – tai ir „Mūzų šventė“ prie Akademinio dramos teatro, „Sutartinė“ prie viešbučio „Lietuva“, „Šaulys“ – Šiauliuose, dekoratyvinės skulptūros Juknaičių gyvenvietės pastatų interjerams ir parkui ir daug kitų.

O kur dar skulptūriniai portretai, tarp jų Barboros Radvilaitės, įspūdingi antkapiniai paminklai.

1997 metais S. Kuzma atkūrė 1950 m. sunaikintas Vilniaus arkikatedros frontono skulptūras – Šventą Eleną, šventuosius Stanislovą, Kazimierą.

Be to, sukurta daug sakralinių kūrinių Elektrėnų, Vilkaviškio, Ignalinos, Nidos bažnyčioms, taip pat mažosios plastikos, medalių.

Nuo 1974 metų S. Kuzma dalyvaudavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Skulptoriaus kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje, Olimpinis sporto muziejus Lozanoje, įvairūs užsienio muziejai.

Iškalbingas kalendorius

O juk nei geležine jėga, nei stipria sveikata skulptorius nepasižymėjo – dar jaunystėje jam nustatytas reumatas, dėl to silpo širdis, atsirado yda.

Negana to, prieš maždaug tris dešimtmečius kartą S. Kuzma gatvėje buvo užpultas ir smarkiai sumuštas. Prireikė rimto gydymo ligoninėje. Dėl šio užpuolimo pasekmių menininkas kentėjo visą gyvenimą.

„Tas gyvenimas toks ir buvo – dirbtuvės, ligoninė, namai, vėl darbas ir vėl ligoninė“, – pasakoja L. Kuzmienė.

Pirma širdies operacija skulptoriui atlikta vos trisdešimties sulaukusiam.

Tokių įspūdingų rezultatų ligotas kūrėjas galėjo pasiekti tik savo išskirtinio darbštumo, atkaklumo dėka.

Kiekviena jo diena būdavo skiriama darbui, kūrybai, fiksuojant, ką ir kiek pavyko nuveikti.

Ir neturėdamas jėgų stengdavosi kiekvieną dieną nors kiek skirti mėgstamam užsiėmimui.

S. Kuzma vedė net specialų kalendorių, žymėdamas kiekvienos nugyventos dienos rezultatus ir prasmę.

Jam nebūdavo laiko šiaip sėdėti ar gulinėti, televizorių žiūrėti. Tik dėl didžiausios bėdos kartais viena kita grafa kalendoriuje likdavo nepažymėta – tuščia.

Dėl tokių menininkas išgyvendavo ir stengdavosi, kad tuščių dienų būtų kuo mažiau. O jų ir pasitaikydavo nedaug.

Ypatingas atminimas vyrui

L. Kuzmienė suprasdavo savo vyrą – ji pati keramikė, dailininkų sąjungos narė, dalyvaujanti parodose, daugiausia dirbanti taikydama savitas technologijas – raku, anagamo krosnį, juodąją keramiką.

Mylinti žmona į amžinybę išėjusiam vyrui sukūrė ypatingą atminimą – dviejų žmonių sarkofagą primenančią skulptūrą.

Kūrinys unikalus ir atlikimo būdu. Ant ažūrinio pagrindo sukomponuotos dvi figūros, išdegtos japoniška raku technika.

Lemtis S. Kuzmai davė 65 metus gyvenimo. Jis palaidotas Menininkų kalnelyje, Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Tose pačiose, kuriose pastatyta jo kurta įspūdinga „Pieta“ – monumentas Sausio 13-osios bei Medininkų aukoms pagerbti.

Padėka medikams

S. Kuzmą primena ir jau po jo mirties Santaros klinikų kiemelyje Vilniuje, prie centrinio įėjimo į ligoninę, atidengtas monumentas.

Skulptūrų kompozicija „Lozoriau, kelkis“ išreiškia pagarbą kilniam medikų darbui, atsidavimą profesijai. O tą jis matė savo akimis – turėdamas sunkią širdies ligą dažnai gulėdavo ligoninėje, būdavo nuolat prižiūrimas kardiologų.

Skulptūros maketą skulptorius S. Kuzma sukūrė dar 1989 metais, o idėją įgyvendino jo sūnus Algirdas Kuzma, jam talkino architektas Rolandas Palekas.

Apie S. Kuzmą sukurtas dokumentinis kino filmas „Skulptorius Stanislovas Kuzma“ (rež. J. Matonis ir V. Damaševičius, 1995 ir 1998 ).

2011 metais R. Paknio leidykla išleido albumą „Stanislovas Kuzma“. Tai pirmoji išsami menininko gyvenimo ir kūrybos apžvalga.

Knygoje pateikiama paties skulptoriaus pasvarstymų ir atsiminimų, minčių apie kūrybą ir save, menininko darbų sąrašas.

Skulptoriaus S. Kuzmos darbai „Šaulys“, „Mūzų šventė“, „Žirgas ir sakalas“, „Eglė, Žilvinas, jų vaikai“, „Sutartinė“ ir kiti yra įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

 

 

 

Komentarai

  • Reikia keisti Panevėžio simbolį į lochelį su bituke.Labai tiktų

  • Esi visiškas kvailys !

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų