-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mama, L. Dubauskienė, vadovauja Pušaloto gatvėje esančiai Šiaurinei bibliotekai. Dukra dirba Smėlynės bibliotekoje. Eiti į nurodytas bibliotekas pažindintis su jomis gal ir nebūtina, bet patartume paskaityti šį straipsnį. Jis apie tai, kaip abi ir pačios džiaugiasi savuoju darbu, ir bibliotekas paverčia didžiulės traukos vietomis. Abi jos geba apie save suburti galybes knygų, ir ne tik jų, mėgėjų.
„Vyresnieji tikrai žino, koks deficitas sovietmečiu būdavo knygos, kaip sunku jų būdavo gauti. O bibliotekos buvo tiesiog didžiausio deficito – knygų – namai. Man taip norėjosi tokioje vietoje dirbti.“
L. Dubauskienė
Su L. Dubauskiene ir V. Šešetiene pokalbio susitikome Smėlynės bibliotekoje kone prieš porą valandų iki jai atsidarant. Nepatikėsite, ateidama į susitikimą, už durų jau radau mindžikuojančių porą lankytojų. Jie laukė susitikimo su Vika. O šiuo metu atostogaujanti jos mama Lina taip pat nekantriai visada laukiama Šiaurinėje bibliotekoje, kur renkasi ir jos pačios įsteigto rankdarbių klubo „Laumė“ lankytojos. Jos taip pat laukia ir Panevėžio pataisos namų nuteistosios. Ten lankydamasi L. Dubauskienė kalines įtraukia į daugybę joms įdomių veiklų.
Pokalbį su mama ir dukra bibliotekininkėmis pradėjau klausimu, kuo joms įdomus toks darbas.
„Viskuo!“ – vos išgirdusi klausimą patikino Vika.
Ji darbą bibliotekoje gavo dar tebestudijuodama dailę ir technologijas. Naujokei buvo patikėta dirbti su vaikais, kurių šioje bibliotekoje būna ypač daug. Mergina ėmėsi mažiesiems rengti įvairias edukacijas, pati su kolegėmis kūrė stalo žaidimus. Dar ir dabar vaikai itin noriai žaidžia pagal V. Šešetienės sumanymą sukurtomis kortomis. Šios kortos – tai laiminuoti knygų viršelių paveikslėliai, dėliojami pagal specialią metodiką, kurios visgi nepajėgiau perkąsti. Tačiau žaidimo kūrėja patikino, kad vaikai šį kortų žaidimą labai greit perpranta ir su malonumu žaidžia.
Pasak L. Dubauskienės, tokios gyvenamųjų rajonų bibliotekos, kuriose jiedvi dirba, atlieka tris funkcijas: kultūrinę, laisvalaikio praleidimo ir žinių suteikiančią šviečiamąją. Kad patenkintų visus šiuos skaitytojų poreikius, tenka pasitelkti nemažai kūrybingumo.
Kad pačios išliktų kūrybingos, mama su dukra, gavusios leidimą dirbti lanksčiu grafiku, dar baigė mokymus Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės verslo ir tecnologijų mokykloje ir abi gavo floristės diplomus. Lina ir Vika mėgsta puošti aplinką, jos kuria įvairius rankdarbius, tad floristikos žinios joms buvo ir įdomios, ir naudingos.
■ Bibliotekininkių dinastiją sukūrusios Lina Dubauskienė (kairėje) ir Vika Šešetienė paneigia stereotipą, kad tokioje vietoje tik skaitoma. P. Židonio nuotr.
L. Dubauskienė bibliotekoje skaičiuoja jau 30-uosius metus. Jai be galo įdomu ruošti renginius, kviestis menininkus, bendrauti su jais, viešai kalbinti, pristatinėti publikai.
„Žinia, kaskart kviesdamasi kokį garsų ar mažiau žinomą menininką, pirmiausia nerimauju, ar susirinks klausytojai. Paprastai susirenka. Pradėjus tuos menininkus kalbinti, darosi baisu, kad į mano klausimus garsus žmogus neimtų atsakinėti dviem žodžiais, tik „taip“ arba „ne“. Pabūgstu, kad klausimų pritrūksiu, ką reiks veikti, kaip praleisti susitikimui skirtą valandą“, – pasakoja Lina.
Nors tokie susitikimai praeina sklandžiai, nerimo juos rengiant visada būna.
Vika kiek pasidžiaugė, kad garsių žmonių kviestis ir kalbinti jai dar nereikia. Bet ir jos didžiausi draugai ir klientai vaikai tikriausiai ne mažiau reiklūs nei garsenybės, nori būti nuolat užimti, siekia dėmesio. Bet toks darbas V. Šešetienei teikia malonumo.
Jauna moteris pasidžiaugė su vaikais gaminanti jų pačių sukurtą popierių, šio popieriaus gamybai pasitelkę aparatą, pagamintą pritaikius sovietmečio laikų skalbiamosios mašinos volą. Vyresnieji turbūt atsimena, kaip sukant per tą volą būdavo išgręžiami skalbiniai. Dabar volas bibliotekoje suka specialią masę, kuri išdžiūvusi virsta popieriumi. Negana visko, šis popierius nepaprastas, nes jis auga. Netikite? Ir man sunku tuo patikėti, bet Vika patarė jos su vaikais pagaminto popieriaus skiautę įkišti į vazoną su žemėmis, laistyti, o tuomet pradės dygti vaistažolės. Jų sėklyčių yra namų gamybos popieriuje.
L. Dubauskienė augo Kėdainiuose, o ten dirbo puikios bibliotekininkės, rengusios nemažai švenčių vaikams, vaidinimų, tad jai, kurią biblioteka traukė nuo mažens, toks darbas atrodė nesibaigianti šventė.
„Jaunimas gal to net nebeįsivaizduoja, o vyresnieji tikrai žino, koks deficitas sovietmečiu būdavo knygos, kaip sunku jų būdavo gauti. O bibliotekos buvo tiesiog didžiausio deficito – knygų – namai. Man taip norėjosi tokioje vietoje dirbti“, – pasakoja L. Dubauskienė.
Po studijų Panevėžį ji pasirinkusi kaip artimą vaikystės miestą, netoli kurio gyveno močiutė. Čia ištekėjo, čia gimė dvi jos dukros Vika ir Gabija, ši – marketingo skyriaus pardavimų rėmimo vadybininkė, čia stovi jų namai. O ir apskritai Panevėžys Linai – vienas jaukiausių miestų. Vika taip pat pripažino Panevėžio, kuriame nereikia po pusvalandį stovėti automobilių kamščiuose, privalumus, jai džiugu, kad gyvena mieste, kur įsikūrę artimieji, bičiuliai, kur dirba patinkamą darbą ir kur auga sūnus Danielius.
V. Šešetienės visas gyvenimas, kone nuo pat gimimo, bėgo bibliotekoje, nes į savo darbovietę ją dažnokai atsivesdavo mama. Mažoji, kaip kitados jos mama, taip pat matė bibliotekos šventes, pati būdavo jų dalyve.
„O dar menu tokį dalyką, kad atėjus į biblioteką, mama, o gal kita darbuotoja, leido į skaitytojo knygelę, žinoma, jai prižiūrint, įrašyti išduodamas knygas. Kokia svarbi tuomet jaučiausi, kaip man tai patiko!“ – juokiasi Vika.
■ Keturmečiam sūnui Danieliui V. Šešetienė skaito vaikiškas knygeles ir šios jai pačiai tikrai įdomios. Asmeninio archyvo nuotr.
Iki tapdama Šiaurinės bibliotekos vedėja, L. Dubauskienė dirbo Smėlynės bibliotekos bibliotekininke. Pati kurianti rankdarbius, buvo subūrusi tokių pat rankdarbių aistruolių klubą. Moterys rinkdavosi pasirodyti, ką sukūrusios, pasidalyti patirtimi. Į klubą jos ateidavo nešinos virbalais, vąšeliu, siūlų kamuoliukais ir kibdavo į malonų mezgimo ar nėrimo darbą.
Linai perėjus dirbti į Šiaurinę biblioteką, paskui ją iš Smėlynės bibliotekos persikėlė mezgėjos ir nėrėjos. L. Dubauskienės įkurtas klubas kviečiasi garsius šalies rankdarbių meistrus, su kuriais vyksta įdomūs, visus praturtinantys susitikimai. Tik štai vyras tokiame iki šiol apsilankė vienas vienintelis – itin greitai mezgantis įmantrių raštų meistras panevėžietis Raimundas Mikuševičius.
Šiaurinės bibliotekos rankdarbių klubo narės kasmet birželio antrąjį šeštadienį mini Pasaulinę mezgimo viešumoje dieną. Pasirodo, yra ir tokia. Tuomet su rankdarbiais, siūlais, vąšeliais ir virbalais renkamasi kur nors centrinėje miesto dalyje, viešai mezgama ir sulaukiama išskirtinio dėmesio. Panevėžiečiams ir įdomu, ir gražu matyti rankdarbius kuriančias moteris, prašoma patarimų, konsultacijų.
L. Dubauskienė turi veiklos ir Pataisos namuose. Ten per knygų skaitymą, aptarimą, pagaliau ir per pojūčius, patirtus perskaičius kūrinį, vykdoma socializacija. Ši bibliotekininkė kalines taip pat moko rašyti projektus, drauge ieško idėjų, planuoja, kuria.
Į klausimą, ar metams bėgant keičiasi bibliotekų lankytojai, viena – trisdešimties, antroji – dešimtiems metų darbo bibliotekoje stažą turinčios specialistės kone vienbalsiai patvirtina, kad tikrai keičiasi. Pasak jų, žmonės laisvėja, drąsėja, nebenori būti vien renginių klausytojais, nori patys būti dalyviais.
„Atsimenu pirmuosius savo darbo metus ir tuomet bibliotekoje vykstančius susitikimus su rašytojais. Ir man, ir turbūt visiems kitiems rašytojas atrodė kažkas tokio, ko nors paklausti būdavo nedrąsu, klausydavaisi jų žodžių užgniaužęs kvapą. Dabar susitikimų dalyviai tapo drąsūs, klausimai jų svarūs, esminiai, įdomūs. O jei kas ko ne taip paklausia, niekas nei juokiasi, nei šaiposi, ir tai labai gerai. Esame savimi“, – pastebi Lina.
Ir Vika patvirtino, kad jos darbo pradžioje būta nedrąsių vaikų, veiksmą tarsi stebėdavusių iš šalies. Dabar tokių nebėra. Visi įsitraukia, žaidžia, kuria, dalyvauja, drąsiai sako, ką galvoja, ko nori, kas patinka ar nepatinka. Jaunoji bibliotekininkė patikino, kad su tokiais vaikais dirbti sunkiau, užtat gerokai įdomiau. Edukacijoms, susitikimams, netgi žaidimams su jais turi gerokai pasirengti, prigalvoti kūrybinių, lavinamųjų užduočių.
Mama ir dukra Lina Dubauskienė (kairėje) bei Vika Šešetienė neįsivaizduoja gyvenimo be knygos. Nors skaityti tenka ne vien tai, kas pačioms įdomiausia, vis tiek tai joms yra vienas didžiausių malonumų. Asmeninio archyvo nuotr.
Ir mama, ir dukra teigė knygų skaitytojos esančios nuo pat vaikystės. Šis užsiėmimas joms ir dabar yra vienas maloniausių. Beje, skaityti tenka ne vien tai, kas pačioms įdomiausia.
„Paprastai perskaitome populiariausias, skaitytojų labiausiai mėgstamas knygas. Populiariausios – nebūtinai geriausios knygos, o skaitome jas dėl to, kad su lankytojais galėtume jas aptarti. Skaitytojai labai mėgsta pasidalyti perskaitytų knygų patirtimi“, – pasakoja Lina.
O Vika juokiasi, jog pastaruoju metu skaitanti daug paaugliams skirtų knygų. Ir dėl to, kad tai įdomios knygos, ir dar dėl to, kad paaugliams daro didžiulį įspūdį, kai bibliotekininkė prisipažįsta perskaičiusi jų mėgstamą knygą ir jai patiko. Keturmečiam sūnui Danieliui V. Šešetienė skaito vaikiškas knygas. Ir šios jai tikrai įdomios.
Šių moterų laisvalaikis bėga ne tik su knygomis, bet ir kuriant rankdarbius, prie namų puoselėjant gėlynus, keliaujant. Paklaustos, ar bibliotekininko atlyginimas leidžia išpildyti laisvalaikio norus, abi patikino, kad tikrai leidžia.
„Jei uždirbčiau daugiau pinigų, galėčiau toliau nukeliauti, daugiau pamatyčiau. Bet visai gerai gyvenu ir dabar“, – tvirtina Lina.
Ir Vika sako, kad uždirbamų pinigų pakanka, nors, žinoma, jų visada galėtų būti daugiau.
„Dažnai susiduriu, kad mano metų žmonės nori visko daug ir iškart. Aš suprantu, kad viskas uždirbama ir įgyjama palaipsniui. Tad reikia dirbti. O aš dirbu man labai patinkantį darbą“, – tikina V. Šešetienė.
Ir svajonės šių pačių artimiausių moterų vienodai didelės, bet kartu ir paprastos – kad pačios ir artimieji būtų sveiki, jaustųsi laimingi. O pati didžiausia mamos ir dukters svajonė jau išsipildė – dirba įdomų, kūrybingą darbą.
