Vilma Kumpelienė P. Židonio nuotr.

Suknelių karalienė: tikrasis moteriškumas – ne drabužiuose

Moteriškų drabužių kūrėja panevėžietė Vilma Kumpelienė šypsosi: tinkamai parinkta apranga – tai kūryba, kur drobe tampa pats žmogus, tik tapoma ne dažais, o audiniu, jo faktūra, siluetu.

O kūrybiškumas, įsitikinusi Vilma, geriausiai išlaisvina kiekvienos moters viduje slypintį tikrąjį moteriškumą. Kūrėja įsitikinusi – kiekviena moteris gali būti karaliene.

Greitoji mada, siūlanti puoštis stilingai ir pernelyg neskriaudžiant savo piniginės, gerokai koreguoja ir siuvėjų darbo specifiką.

Daugiau kaip du dešimtmečius prie siuvimo mašinos ir iškarpų improvizuojanti panevėžietė Vilma Kumpelienė neslepia, kad siuvėjo profesija nebėra tokia populiari kaip anksčiau.

Visgi yra vertinančiųjų vienetinius rankų darbo drabužius, sukurtus iš kokybiškų, natūralių ir ilgaamžių audinių.

Drabužio siuvimas Vilmai yra ir malonus procesas, į kurį įeina medžiagos ir modelio parinkimas, matavimai, siuvimas, tam tikrų detalių sumanymas. Į drabužio kūrimą savo energiją sudeda ne tik jį nešiosiantis žmogus, bet ir ji pati.

„Drabužio kūrimas visų pirma yra dėmesys moteriai, atskleidimas jos gražiųjų savybių ir kartu jos pačios atradimas. Tai yra kūryba, kur drobe tampa pats žmogus, tik tapoma ne dažais, o audiniu, jo faktūra, siluetu. Aš tai matau kaip savotišką meno formą. Žinoma, siuvėjos paslaugų dažnai prireikia ir elementariems drabužio pataisymams, kaip kelnių palenkimas ar užtrauktuko įsiuvimas. Bet dažnai mano salono duris praveria moterys, norinčios išskirtiniu drabužiu pasipuošti kažkokiai ypatingai šventei“, – pasakoja V. Kumpelienė.

V. Kumpelienei labiausiai patinka siūti moteriškus drabužius: sukneles, paltus, kostiumėlius – tai, kas išryškina moteriškumo prigimtį. P. Židonio nuotrauka

Vestuvinė suknelė nemačius jaunosios

Drabužių kūrėjos teigimu, patys geriausi rezultatai pasiekiami, kai siuvėjas turi galimybę pažinti klientą, ne tik jo kūno sudėjimą, bet ir charakterio savybes, gyvenimo būdą, pomėgius.

„Man patinka pajausti žmogų. Patys geriausi rezultatai būna, kai pradedi pažinti savo klientą. Jeigu žmogus sako, noriu kažko, jau bus blogai, nes tokiu atveju permeta visą atsakomybę ir tame procese nori ne per daug dalyvauti. Čia lygiai tas pats kaip ir dėl interjero – jeigu dizaineris namus įrengs tik pagal savo matymą, vargu ar tokiuose namuose šeimininkas gerai jausis. Tai procesas, kuriame turi dalyvauti abi pusės – tiek žmogus, kuris kuria drabužį, tiek ir tas, kuris jį nešios“, – sako V. Kumpelienė.

Tiesa, kartą jai teko siūti vestuvinę suknelę Norvegijoje gyvenančiai panevėžietei šios nė karto nemačius.

Jaunoji nuotakos suknele džiaugėsi, bet pati siuvėja tokios patirties nebenorėtų pakartoti.

„Pats netikėčiausias darbas buvo pasiūti vestuvinę suknelę visiškai nepažįstamai moteriai jos net nemačius. Buvo neįprasta, nes tai nebuvo masinės gamybos gaminys, o individualiai siūtas ir dar tokiai ypatingai progai. Bet, manau, mums pavyko“, – šypsosi pašnekovė.

Su karūna, sukurta iš gamtos grožybių, fotosesiją surengusi V. Kumpelienė sako norėjusi įkvėpti moteris ir parodyti, kad kiekviena jų gali būti tikra karalienė. Brigitos Strazdės nuotrauka

Iš prekybos prie siuvimo mašinos

Kad gyvenimas ją nukreips drabužių kūrėjos keliu, anot panevėžietės, niekuomet nebūtų pagalvojusi, nors siuvimas ją lydėjo nuo pat paauglystės.

Vilmos namuose stovėjo siuvimo mašina, o ir audinių netrūko, tad galėjo sau leisti eksperimentuoti.

„Manau, tais laikais visos moterys šiek tiek siuvo. O man tai pirmiausia buvo įdomu. Esu savamokslė. Vėliau baigiau ir mokslus, bet didžioji dalis praktikos atėjo per bandymus, eksperimentus“, – pasakoja mieste žinoma siuvėja.

Tiesa, tik baigusi mokyklą Vilma nesiryžo eiti ten, kur traukė širdis.

Nemažai metų išdirbo prekybos srityje, kur, anot jos, buvo galima tiesiog neblogai užsidirbti pragyvenimui.

Tačiau gimus dukroms, suprato, kad grįžti į prekybą netraukia.

Padrąsinta sutuoktinio, ryžosi kardinaliems pokyčiams – imtis drabužių siuvimo.

Jau pati karjeros pradžia padovanojo daug įdomios patirties.

Kurį laiką V. Kumpelienė siuvo kostiumus Panevėžio muzikiniam teatrui ir teatrui „Menas“.

„Pamenu, dar pačioje savo darbo pradžioje siuvau miuziklui „Linksmoji našlė“. Dirbau scenografės padėjėja. Buvo be galo įdomi patirtis įkristi į visą tą užkulisinį spektaklių kūrimą. Gal jame dalyvavau daugiau nei reikia, bet man buvo be galo įdomu, ši patirtis mane labai praturtino“, – pasakoja panevėžietė.

Drabužis yra jausmas

V. Kumpelienė atvirauja, kad jai labiausiai patinka siūti moteriškus drabužius: sukneles, paltus, kostiumėlius – tai, kas išryškina moteriškumo prigimtį.

Tikriausiai ne veltui suknelė laikoma savotišku moters virsmo, jos vidinės kelionės ir žydėjimo simboliu.

Vilma pripažįsta nemėgstanti kurti tik iš kailio ir odos.

„Aš ir pati labiausiai mėgstu puoštis suknelėmis, bet dažniausiai sau pasisiūti pritrūkstu laiko. Ta amžina dilema, ką apsirengti, nuolat kankina ir mane: tai ne ta proga, tai ne tokia nuotaika“, – juokiasi panevėžietė.

Pasak jos, drabužis visų pirma yra jausmas.

Būna, kad suknelė nuostabi, bet tiesiog „nelimpa“, kaip sako siuvėja, visai ne apie ją.

Bet kartais pakanka pakeisti kelias detales, kad drabužis įgautų kitą charakterį, turėtų savotiško cinkelio, kad būtų vėl kaip naujas.

Visgi V. Kumpelienė įsitikinusi: ne drabužis kuria moteriškumą, o pati moteris jį spinduliuoja. Tinkamai parinktas drabužis tik gali padėti moteriai tapti labiau pasitikinčiai savimi, pakelti nuotaiką, padėti atsiskleisti.

„Mano spinta tikrai nelūžta nuo suknelių. Jei pajuntu, kad kuri pabodusi, kam nors atiduodu gyventi kito gyvenimo. Būna, kad suknelės po kurio laiko ir vėl sugrįžta pas mane. Džiaugiuosi, jei per sezoną man pavyksta pasisiūti nors dvi sukneles. Aš ir darbe noriu puoštis, tai mano gyvenimo būdas. Nors būna dienų, kai nesinori nieko ir puikiai jaučiuosi su nunešiotomis kelnėmis ir šlepetėmis. Tikrasis moteriškumas slypi ne išorėje, bet moters viduje. Tik dar ne visos moterys jį atradusios savyje“, – mano V. Kumpelienė.

Pasak V. Kumpelienės, labiausiai gyvenimo skonį pajuto sutikusi savo vyrą. Nors pradžioje ir patys netikėjo, kad santuoka gali išaugti į tokią stiprią sąjungą. V. Kumpelienės asmeninio archyvo nuotrauka

Meilė gėlynams ir pievoms

Savo kūrybinį potencialą Vilma atskleidžia kurdama ne tik drabužius, bet ir įvairias floristines kompozicijas iš gėlių.

V. Kumpelienė prisipažįsta nuo šios aistros ilgą laiką bandžiusi bėgti.

Tačiau tėvelių 50-osios vestuvių metinės buvo savotiškas atskaitos taškas – sesuo paprašė dekoruoti šventę.

„Visą laiką nuo floristikos bėgau, bet supratau, kad reikia ne bėgti, o pabandyti save išreikšti ir taip. Esu iš tų žmonių, kurie tiesiog negali skinti gėlių – man patinka stebėti, kaip jos auga, žydi ir galiausiai baigia savo gyvenimą. Gal todėl pradėjau gėles džiovinti, o gėlynai šalia mano namų kasmet tik plečiasi. Man taip taip pat patinka braidyti po žydinčias pievas ir rinkti viską, ką vėliau galėsiu panaudoti“, – pasakoja V. Kumpelienė.

Prieskoniai iš savo lysvių

Pašnekovės namuose džiovinamos ne tik gėlės ir įvairių augalų dalys, tinkamos puošybai, bet ir vaistažolės, uogos, vaisiai bei kitos gėrybės.

Šiuo metu namuose džiūsta dilgėlės ir garšvos, kurios greitai keliaus į indelius, o paskui į ruošiamą maistą.

Netgi elementarius sriubos prieskonius Vilma gamina tik pati.

Nors daug paprasčiau būtų prieskonių tiesiog nusipirkti parduotuvėje, bet Vilma džiovina salierus, pastarnokus, morkas, kitas daržoves, kurie virsta pagardais. Tai pareikalauja daug laiko, energijos, bet, pasak Vilmos, atveria tikrus gyvenimo skonius.

„Kartais net nereikia stengtis – dabar yra tiek visokiausių dalykų, kurie žmogui palengvina gyvenimą, bet man labai svarbu, kad tai būtų tikra. Todėl labai daug džiovinu ir paskui malu uogų, vaisių, daržovių, taip pat dalį jų užsišaldau. Turiu nuosavą vaistažolyną. Lygiai taip pat ir drabužius siuvuosi pati, tik apatinį trikotažą ir kojines perku parduotuvėje. Taip, gal čia yra šiek tiek egoizmo, bet taip gyvendama jaučiuosi geriau“, – sakė V. Kumpelienė.

Moterų bendrystė

Pirmasis savotiškas išlipimas iš komforto zonos Vilmai tapo šią žiemą surengtos kalėdinių vainikų dirbtuvėlės, į kurias susirinko daugybė moterų.

Nors buvo nerimo, ar jai pavyks, tačiau dirbtuvėlių dalyvių spindinčios akys sakė, kad tikrai buvo verta.

V. Kumpelienė žada, kad tokių kūrybinių susitikimų moterų bendrystėje bus tikrai daugiau.

„Esu pilna ir norisi visu tuo dalintis. Su karūna, sukurta iš gamtos grožybių, ne taip seniai surengiau fotosesiją, tuo norėdama įkvėpti moteris, joms parodyti, kad kiekviena gali būti tikra karalienė. Moteris yra labai galinga, ji yra kūrėja, kaip žemė, kuri ir dovanoja gyvybę, ir kuria aplinką, ir įkvepia kitus. Bet ne arogantiška ir pasipūtusi karalienė, o lengva, moteriška, švytinti, šalia kurios gera net ir tam, kuriam šiuo metu sunkiau. Galbūt iš viso to išsivystys ir kai kas daugiau“, – svarsto V. Kumpelienė.

Laimės garantas – sutuoktinis

Už tai, kad gali kurti, V. Kumpelienė sako esanti be galo dėkinga sutuoktiniui. Jis ne tik palaiko, bet ir skatina Vilmą žengti dar vieną žingsnį į priekį.

„Labiausiai gyvenimo skonį pajutau sutikusi savo vyrą. Visada jaučiu jo tvirtą petį. Galiu sakyti, kad mano laimė yra santykyje su juo. Nors per ilgus santuokos metus buvo įvairių etapų, bet jausdama jo buvimą ir pati jaučiuosi saugi, jis mane priima tokią, kokia esu, ir vis skatina siekti savo svajonių. Jis yra mano tylusis vedlys. Kai jaučiu tvirtą vyro užnugarį, galiu visa širdimi atsiduoti kūrybai“, – sutuoktiniui, su kuriuo per gyvenimą žengia jau 27-erius metus, dėkinga V. Kumpelienė.

Vilma neslepia: jie ir patys santykių pradžioje netikėjo, kad santuoka gali išaugti į tokią stiprią sąjungą.

Mat pareiškimus tuoktis nunešė vos po pusantro mėnesio pažinties.

„Jis pats nesupranta, kodėl taip greitai man pasipiršo, o aš nesupratau, kodėl sutikau“, – juokiasi V. Kumpelienė.

Ji ir dabar nepamiršo, kokia laiminga buvo tą akimirką.

„Galvojau, jeigu nepatiks, galėsime išsiskirti. Bet ir šiandien esame kartu, džiaugiamės dviem jau suaugusiomis dukromis. Didžiulė vertybė yra kartu pradėti eiti bendru keliu ir augti kartu, mokytis vienam iš kito. Tikroji meilė prasideda tuomet, kai nebenori žmogaus pakeisti, priimi jį tokį, koks iš tiesų yra. Todėl ir kūryboje ieškau ne nusiraminimo, o norėdama atskleisti tai, ką turiu giliai viduje. Ir kartu tuo noriu dalintis su kitais. O kur tai nuves, bus matyt“, – šypsosi V. Kumpelienė.