-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Politinės suirutės nulemia ne tik žmonių, valstybių, bet ir dokumentų likimą.XX amžiuje Lietuva patyrė ne vieną okupaciją ir kaskart – grėsmę prarasti svarbiausius valstybės dokumentus ar net ištisus archyvus.
Dalis jų greičiausiai tikrai buvo sunaikinta, dalis – pateko į svetimas rankas, bet neilgai trukus sugrįžo. Tačiau esama dokumentų, kurie netikėtai atsiranda ir po daugiau nei trijų nepriklausomybės dešimtmečių.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas saugo dokumentus, datuojamus nuo 1918-ųjų iki 1990 metų. Pasak direktoriaus Daliaus Žižio, ankstyviausi yra tarpukario dokumentai, kai Lietuva dar buvo nepriklausoma, taip pat okupacijų metų dokumentai iki pat nepriklausomybės atgavimo.
„Ir jie visi prieinami visuomenei, – pabrėžia archyvo vadovas. – Žmonės gali atvykti, skaityti skaitykloje, ieškoti juos dominančios informacijos.“
Tyrinėtojams tai itin aktualu, juolab kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondus nuolat papildo nauji dokumentai, atskleidžiantys turtingą, nors dažnai skaudžią mūsų šalies istoriją.
Vienu iš didžiausių tokių netikėtumų vasarą tapo tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvo pargabenimas iš Kanados.
D. Žižio pasakojimu, apie šį archyvą ilgai neturėta konkretesnių žinių – jis laikytas dingusiu.
Būta informacijos, jog 1939 metais Lietuvos vyriausybė, nujausdama artėjančią karo katastrofą ir okupacijos grėsmę, dalį, jos manymu, svarbiausių dokumentų išvežė į Švediją. Ten paliko saugoti Lietuvos ambasadai.
Tuo metu Lietuvai Švedijoje atstovavo Vytautas Jonas Gylys.
Pasak D. Žižio, sprendžiant iš išlikusio susirašinėjimo, net pats diplomatas iš pradžių nežinojo siuntinio vertės – pateikė Užsienio reikalų ministerijai užklausimą, kas atgabenta saugoti užantspauduotose dėžėse. Atsakymo sulaukė trumpo: dėžių neliesti.
Vytautas Jonas Gylys (nuotraukoje – dar Klaipėdos krašto gubernatoriaus poste, kurį užėmė 1932–1934 metais), išsaugojęs okupacijos išvakarėse į užsienį išvežtą tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvą. LCVA nuotr.
„Kai 1940 metais įvyko okupacija, sovietai užėmė Lietuvą, pareikalavo visas atstovybes perduoti jų žinion – kartu ir Lietuvos atstovybę Stokholme“, – tęsia pasakojimą archyvo vadovas.
Tačiau V. J. Gylys nesutiko įteikti raktų nuo ambasados tiesiogiai Sovietų Sąjungos atstovei Švedijoje Aleksandrai Kolontaj ir perdavė juos Švedijos vyriausybės atstovui. D. Žižys spėja, jog tuo metu V. J. Gylys jau buvo atvėręs dėžes ir susipažinęs, kokius dokumentus saugojo. Suvokdamas jų vertę, spėjo išvežti į slapta išnuomotą butą.
„Bijojo, kad sovietai nepadarytų kratos pas jį ir nerastų. Tuomet net pati Švedijos vyriausybė buvo išsigandusi – bijojo, kad sovietai gali užimti ir Švediją“, – D. Žižys primena, jog ką tik buvo pasibaigęs Sovietų Sąjungos ir Suomijos Žiemos karas, tad švedai itin jautriai juto grėsmės artumą.
V. J. Gylys Švedijoje pragyveno iki 1949 metų, paskui persikėlė į Kanadą. Ten buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu Toronte ir iki pat mirties 1959-aisiais niekam, panašu, nerodė saugomų dokumentų.
Diplomatui mirus, dokumentų saugojimo misiją perėmė diplomato žmona (šeima vaikų neturėjo). Kai apie 1990-uosius ir Vanda Gylienė išėjo anapilin, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvą nuo sąvartyno išgelbėjo lietuvių kaimynas, profesorius Čarlis Hopkinsas‚
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kanadietis bandė surasti, kam būtų įdomūs šie dokumentai, tačiau nesėkmingai. Po kurio laiko Č. Hopkinsas užklydo į Toronte esančias Šv. Jono kapines, kur palaidota daug lietuvių, o šalia kapinių išvydo užrašą: „Kanados lietuvių muziejus-archyvas“. Susisiekus su šia bendruomenine organizacija, gegužę užsimezgė bendradarbiavimas ir Č. Hopkinsas neatlygintinai perdavė Lietuvai šį archyvą. Jis į mūsų šalį sugrįžo birželio pabaigoje.
Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio 1959 metų birželio 21 dienos raštas Lietuvos konsului Čikagoje Povilui Daužvardžiui dėl Lietuvos generalinio konsulato Toronte archyvo likimo. Paties S. Lozoraičio – vieno žymiausių XX amžiaus Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjo, diplomato, – archyvas irgi buvo tarp susigrąžintųjų į Lietuvą per pastaruosius porą dešimtmečių. LCVA nuotr.
Tarpukariu Užsienio reikalų ministerijai priklausę dokumentai šiuo metu atiduoti į archyvarų ir kitų specialistų rankas. Jie restauruojami, tvarkomi ir, jei pavyks, kitų metų liepos 6-ąją bus pristatyti visuomenei, viliasi D. Žižys.
„Šie dokumentai yra tarptautinio Lietuvos valstybės pripažinimo ir prestižo įrodymas“, – sako Lietuvos centrinio valstybės archyvo vadovas.
Galimybės susipažinti su svarbiomis šalies istorijai tarptautinėmis sutartimis – Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos, Lietuvos su Latvija, sudarytomis nuo 1922 iki 1925 metų, 1934 metais Ženevoje pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo (Baltijos Antantės) sutartimi ir daugeliu kitų, sudarytų net su tokiomis mums egzotiškomis tuo metu valstybėmis, kaip Čilė ar Meksika, – nekantriai laukia ir laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų tyrinėjantys mokslininkai.
„Ir tai yra sutarčių originalai“, – primena D. Žižys.
Labiausiai intriguojanti, jo nuomone, 1920 metų sutartis su sovietų Rusija: prie jos pridėtas didžiulis, bemaž dešimties kvadratinių metrų žemėlapis, kuriame tuometinė Lietuvos siena eina ir per dalį Baltarusijos teritorijos.
D. Žižiui nepaprasta atrodo ir 1921-ųjų sutartis, pagal kurią Lietuva būtų turėjusi sieną su sovietų Ukraina.
„Yra įvairių dokumentų, kurie tikrai bus įdomūs tyrinėtojams“, – neabejoja jis.
„Šie dokumentai yra Lietuvos valstybingumo įrodymas.“
D. Žižys, LCVA direktorius
Deja, ne visiems archyvinių dokumentų originalams pavyksta sugrįžti į Lietuvą. Vis dar nežinoma, kur dingęs Vasario 16-osios aktas. Puoselėta vilčių, kad Lietuvos nepriklausomybę liudijantis dokumentas galėtų atsirasti tarp iš Kanados susigrąžintų Užsienio reikalų ministerijos dokumentų, tačiau taip nenutiko.
D. Žižys neslepia: tokia tikimybė visada buvo menka. Juk minėtų dokumentų evakuacija į Vakarus užsiėmė Užsienio reikalų ministerija, o Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo saugomas prezidentūroje.
„Visi prezidentūros dokumentai išvažiavo į Sovietų Sąjungą – jie dingę ir niekas nežino tolesnio jų likimo, – aiškina Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius. – Galbūt po keliasdešimties metų dokumentai pasirodys, bet kol kas nežinia, kur galėtų būti prezidentūros archyvas.“
Pasak D. Žižio, būta vienintelio atvejo, kai į Maskvą sovietų išgabenti Lietuvos archyvų dokumentai po truputį sugrįžo, nors toli gražu ne visi. Prapuolė ir dauguma dokumentų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išsigabeno į Vakarus traukęsi Lietuvos piliečiai.
„Rašytojai, menininkai ar kiti žymūs žmonės išsivežė kartu kažkokius dokumentus, – patvirtina D. Žižys. – Bet valstybinės reikšmės dokumentai, kurie buvo saugomi ambasadose, arba išvežti, dabar daugmaž sugrįžę į Lietuvą.“
Rašytojo, diplomato Igno Šeiniaus archyvo dokumentai, 2011-aisiais atvežti į Lietuvos centrinį valstybės archyvą iš Švedijos. LCVA (L. Dmuchovskajos) nuotr.
D. Žižio teigimu, Lietuvos centrinis valstybės archyvas per pastaruosius du dešimtmečius sugrąžino nemažai archyvų, iki tol saugotų užsienyje.
„Tarp jų ir mūsų diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio archyvas, kuriame – visas pokaris“, – sako jis.
Vieno žymiausių XX amžiaus Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjo, diplomato archyvas itin svarbus Lietuvos diplomatijos istorijos tyrinėjimui. Diplomato sūnus Kazys Lozoraitis perdavė ir Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje dokumentus, taip pat dalį šeimos archyvų.
Iki tol dokumentai buvo saugoti S. Lozoraičio asmeniniame archyve Romoje. Šis laikomas vienu didžiausių ir svarbiausių, sukauptų sovietmečiu lietuvių išeivijoje, – dokumentai apima beveik visą praėjusį šimtmetį.
S. Lozoraičio fondą sudaro įvairūs Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikos, Baltijos valstybių ir tarptautinių organizacijų veiklos dokumentai, atspindintys lietuvių išeivijos padėtį, liudijantys Lietuvos diplomatų indėlį keliant Lietuvos laisvės bylą, tarpusavio santykius ir panašiai. Čia yra nemažai su įvairiais Lietuvos kultūros, religijos, švietimo veikėjais susijusių dokumentų.
Pargabenti į Lietuvą ir rašytojo, diplomato Švedijoje Igno Šeiniaus archyvas, diplomato Jono Norkaičio archyvai, iš Prancūzijos susigrąžintas pasiuntinybėje dirbusių diplomatų tėvo ir sūnaus Jurgių Baltrušaičių archyvas ir dar daugelis kitų.
Pasak D. Žižio, po truputį sugrįžta ir tokie archyvai, kaip 1943-iaisiais ilgametę rezistencinę kovą įžiebusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, arba VLIK.
„Žmonės įsitikino, jog mes turime geras saugojimo sąlygas, kad Lietuva jau atsistojusi ant kojų, kad yra NATO narė ir nebebijo jokių galimų konfliktų, – tokią „sugrįžimų“ gausą aiškina Lietuvos centrinio valstybės archyvo vadovas. – Anksčiau būdavo, kad užsienyje gyvenantys asmenys, kurie turėjo išsaugoję kažkokius dokumentus, nenorėdavo su jais skirtis – baimindavosi, jog dar „visko gali būti“, įskaitant ir okupacijų. Dabar šis procesas įsibėgėjęs.“
Tiesa, artimiausiu metu archyvarai prisipažįsta nelaukiantys naujų skambių sugrįžimų. Kita vertus, sako D. Žižys, dokumentams būdinga atsirasti netikėtai – ir tokių staigmenų nenuspėsi.
„Būna, ima ir paskambina žmogus – sako turintis dokumentų, kurie vaikams ir anūkams neįdomūs, bet galbūt įdomūs Lietuvos istorijai, tad neramu, kad iškeliavus iš šio pasaulio atsidurs šiukšlyne“, – pasakoja archyvo direktorius.
Kaip labai dažnai archyvui dovanojamas vertybes D. Žižys įvardija istoriškai reikšmingus fotografijų rinkinius.
„Jei Panevėžio krašte yra tokių turinčiųjų, prašome visada kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą“, – kviečia jis.
D. Žižio teigimu, Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi ne tik rašytiniai, popieriniai, dokumentai, bet ir vaizdo, foto-, kino medžiaga.
„Pas žmones yra daug išlikusių tokių istorinių nuotraukų, kaip Baltijos kelio, Sausio 13-osios įvykių. Jos dūla stalčiuose niekam neįdomios, o 
specialistai, kurie leidžia apie tuos įvykius knygas, rašo istorinius darbus, kreipiasi į mus ir ima medžiagą iš archyvo“, – pastarojo direktorius patikina, jog kartais ir namuose laikomi asmeniniai prisiminimai gali praturtinti istoriją.
