P. Židonio nuotr.

Su laisve – į verslą ir meną

Panevėžietė Ieva Zubienė visada žinojo – dirbs tik sau.

Dar mokyklos laikais, per vasarą užauginusi 700 viščiukų, ji tikėjo, jog didžiausias privalumas yra nepriklausomybė – be viršininko ir su galimybe užsidirbti savarankiškai.

Tačiau bėgant metams suprato, kad tikroji laisvė jai reiškia ne tik verslą, bet dar ir meną.

Profesionalios menininkės startas

Panevėžio kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ pristatyta jaunos, dar ne daug kam žinomos tapytojos I. Zubienės paroda „Šviesos spalva“.

Tai pirmoji trisdešimtmetės menininkės profesionalios kūrybos paroda.

Anksčiau ji eksponavo tapybos darbus miesto bibliotekose, kitose įstaigose, tačiau tuomet šią veiklą laikė daugiau mėgėjiška.

Dabar ji baigia dailės magistrantūros studijas ir meno srityje jaučiasi daug tvirčiau.

Daugelis dailininkų pasakoja, kad pieštukus ir teptukus pamilo dar vaikystėje, tačiau Ieva tapybą atrado jau suaugusi.

Tiesa, jos vaikystės namuose visada kvepėjo dažais: Ievos tėtis – savamokslis dailininkas Arūnas Gritėnas.

„Jis nėra baigęs dailės mokslų, tačiau visada piešė ir turėdavo užsakymų – tai kokią reklamą parduotuvei sukurti, tai paveikslą nutapyti ar interjerą padekoruoti. Visa tai mačiau, bet pati į meną nelinkau. Gyvenome kaime, labai paprastai, niekas mūsų su sese į dailės mokyklas vežioti negalėjo“, – vaikystę prisimena Ieva.

„Pragiedrulių“ kūrybiškumo centre Ieva pristatė savo pirmąją profesionalios kūrybos parodą. P. Židonio nuotr.

Verslumas nuo vaikystės

Tačiau nepriklausomas tėvo gyvenimo būdas dukrai buvo artimas jau nuo mažų dienų.

Dar vaikystėje ji suprato, kad nenorės turėti vadovo – laisvė pačiai priimti sprendimus ir kurti savo darbo aplinką Ievai visada atrodė geriausias pasirinkimas.

„Nuo vaikystės esu labai versli“, – šypsosi I. Zubienė, prisimindama, kaip mokykloje puikiai mokėdavo parduoti kosmetiką iš katalogų ar pačios gamintas apyrankes.

Gyvendama kaime mergina ūkininkavo, rasdavo būdų užsidirbti pinigų savo poreikiams. Jai patiko turėti savo biudžetą, atskirą nuo tėvų.

Suprasdama turinti savybių, tinkamų verslo pasauliui, baigusi mokyklą Ieva net neturėjo abejonių, jog jos kelias būtent ten ir veda.

Iš Ukmergės rajono, Tulpiakiemio kaimo kilusi mergina įstojo mokytis vadybos.

Pradėjo nuo kavinės

Baigdama studijas Ieva nusprendė atidaryti savo pirmąją kavinę Panevėžyje.

Jos būsimo vyro Manto tėvai Aukštaitijos sostinėje tuo metu turėjo valgyklą, kurioje Ieva dažnai sukiodavosi, bandydama perprasti maisto verslo subtilybes.

„Supratusi, kaip visa tai veikia, vyro padedama atidariau kavinę Panevėžio mokslo ir technologijų parke. Daugiausia maitinau to centro darbuotojus, verslas sekėsi neblogai. Tačiau gimus sūnui Jokūbui nusprendžiau veiklą nutraukti – motinystė tapo svarbesnė“, – pripažįsta I. Zubienė, po studijų sukūrusi šeimą.

Anot jos, nedidelė kavinė buvo puikus startas ir svarbi pamoka verslo kelyje.

„Kai gimė sūnus, jam reikėjo daug dėmesio ir mano laikas tapo sunkiai prognozuojamas. Supratau, kad patogiausia būtų dirbti savaitgaliais, todėl ėmiau svarstyti apie naują veiklą, kurią galėčiau vystyti pritaikydama prie motinystės pareigų“, – pasakoja pašnekovė.

Panevėžietė sugalvojo imtis nuomos paslaugų Katinuose, Panevėžio rajone.

„Visada žinojau, kad pasieksiu šviesą.“

I. Zubienė

Atnaujintas buvusios kaimo pieninės pastatas priklauso uošviams, todėl kartu su šeima Ieva sutvarkė reikalingus dokumentus būsimam verslui pradėti.

Prieš trejus metus pradėjusi nuomoti sodybą įvairioms šventėms ir renginiams, vėliau Ieva ėmėsi ir maisto gamybos.

Ji baigė virėjų kursus pas žinomą virtuvės šefę ir sodyboje pati pradėjo ruošti užkandžius bei patiekalus.

„Nesu didelė maisto gamybos entuziastė, bet natūraliai teko įsisukti į šį katilą, kad verslas augtų ir neštų pajamų. Šiais laikais, kai restoranų ir kavinių savininkai skundžiasi prastu uždarbiu, man sekasi gana stabiliai“, – nesiskundžia I. Zubienė.

Pasak jos, vieną savaitgalį sodyboje gali nebūti nė vieno renginio, o kitą – vos pavyksta suderinti visus užsakymus. Pastarosiomis dienomis darbo valandas Ievai tenka pamiršti, tačiau moteriai patinka pačiai planuoti savo grafiką.

Pastūmėjo ir sutuoktinį

Panašiai gyventi Ieva išmokė ir sutuoktinį.

Anksčiau dirbęs metalo gamybos srityje, jis taip pat nėrė į verslą Katinų kaime.

Žmonos palaikomas pradėjo vystyti metalo apdirbimo veiklą, vėliau gavo paramą ir gana sėkmingai plečiasi, kurdamas naujas darbo vietas.

„Daug ko vaikystėje neturėjau, o norėjau, gal todėl tokia ir užaugau. Noriu dirbti ir užsidirbti“, – patikina I. Zubienė.

Tačiau daugiau laiko skirti verslui, kaip norėtų jos vyras, Ieva kol kas negali. Mat dalį jos valandų jau kurį laiką užima ir menas.

Pašnekovė prisimena, kaip bestudijuojant vadybą kartą tuomet dar jos būsimas vyras paklausė, ar turinti kokį nors pomėgį.

Ši nieko sugalvoti negalėjo, bet mintis, jog žmogus turi ką nors mėgti, giliai įstrigo galvoje.

O laikui bėgant suprato: ji nori tapyti.

Panevėžietė Ieva Zubienė mokosi suderinti verslą ir meną. P. Židonio nuotr.

Palinko į tapybą

Ieva susipirko visas reikalingas priemones: drobes, teptukus, dažus, ir pradėjo lankyti dailės pamokas pas panevėžietę, garsią dailininkę ir pedagogę Iriną Nosovą.

„Pradėjau mokytis, lavinti ranką. Iš pradžių daugiausia kopijavau, studijavau spalvas, jų maišymo subtilybes“, – pasakoja I. Zubienė.

Laikui bėgant pradėjo ir pati kurti.

Sukaupusi tapybos darbų kolekciją, išdrįso surengti ir savo pirmąją parodą gimtinėje, paskui Panevėžio kultūros centre, pristatė darbus kitose erdvėse.

Tačiau nuolat jautė, kad reikia gilinti tapybos žinias. Vienas žymiausių Panevėžio tapytojų Girmantas Rudokas pasiūlė Ievai studijuoti dailę.

I. Zubienė įstojo tiesiai į tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno padalinyje.

„Man būtų per sudėtinga auginti vaiką ir kasdien eiti į paskaitas studijuojant bakalaurą. Todėl pasinaudojau galimybe laisviau mokytis magistrantūroje. Aišku, teko baigti išlyginamąsias studijas, o dabar liko tik pusmetis ir, jei apsiginsiu savo nagrinėjamą temą, gausiu diplomą“, – džiaugiasi moteris, išdrįsusi pasinerti į tokius mokslus.

Atėjusiai iš verslo pasaulio savamokslei studentei iš pradžių buvo baisu, kaip ją sutiks meno atstovai.

Tačiau profesionalai ją priėmė konstruktyviai: pastabos ir kritika, anot Ievos, buvo pagrįstos jos pastangomis ir darbu.

„Kas kartą gaudama dėstytojų pastabų žinau, kad tai pagalba. Suaugęs žmogus jau moka priimti kritiką tikslingai. Jaučiu, kad tobulėju, o dėstytojai tik stumia mane į priekį. Per peržiūras visada gaunu konstruktyvios kritikos, neretai ji giliai paliečia ir žeidžia, bet kartu augina. Neglosto ir negiria, pasako, kaip yra. Jei kas pasako, kad gražu – tai man blogiausias įvertinimas“, – prisipažįsta studentė.

Šviesos gaudytoja

Įstoti į Vilniaus dailės akademiją I. Zubienei padėjo šviesa. Ši tema ją lydi toliau.

„Magistrinį darbą rengiu šviesos ir spalvos sąveikos tema. Mane šviesa įkvepia, ją matau visur. Stebėdama šviesą mėgstu kurti kompozicijas, kuriose matomas audinys, šviesa, kūniškumas, šiluma“, – pasakoja menininkė, net per pokalbį akis nukreipusi į langų žaliuzes, pro kurias veržėsi šviesa.

Šviesos ir tamsos santykis menininkę lydi visada.

Naktimis jai patinka stebėti, iš kur pasirodys bent vienas spindulėlis.

Dailininkė spėja, kad galbūt taip iš jos pasąmonės lenda sunkoka vaikystė, kurioje mokėdavo pamatyti viltį ir viziją, kad galiausiai vis tiek bus gerai.

„Visada žinojau, kad pasieksiu šviesą – man tai pasirinkimo būsena. Tai tikriausiai ir yra psichologinis šios temos aspektas“, – svarsto pašnekovė.

Studijuodama panevėžietė mato nemažai liūdnų, net depresijoje skendinčių menininkų, tačiau, jos nuomone, tereikia atidaryti duris ir įsileisti šviesos į kasdienybę.

I. Zubienė dažnai tapo savo sūnų Jokūbą, dažnai jo atvaizdas mamos paveiksluose tampa fragmentiškas, sunkiai nusakomas, tačiau jis yra vienas iš pagrindinių autorės mūzų.

„Man labai svarbu jaukumas, saugumas, tą bandau perteikti ir kūryboje. Noriu, kad mano kūriniai skleistų ne tik fizikinę, bet ir dvasinę šviesą, kuri žmogui labai svarbi“, – apie savo darbus kalba dailininkė.

Nors Ieva prisipažįsta nesanti didelė maisto gamybos entuziastė, visgi šeimos verslas privertė pradėti gaminti. Asmeninio archyvo nuotr.

Kritika iš tėčio

Menas I. Zubienės suvokimą apvertė aukštyn kojom ir suteikė daug žinių. Dabar ji jaučia, kad to mokysis visą gyvenimą.

„Tapytojas niekada nebūna tobulas, čia visada yra kur tobulėti“, – tvirtina Ieva.

Dukros studijomis itin džiaugiasi tėvas, kartais jis mėgsta atžalą ir pakritikuoti.

Tačiau pašnekovė priduria, kad jų tapybos stiliai skirtingi: pati linkusi į abstrakciją, o tėtis mėgsta realizmą.

Menininkė jau daug žino, koks turi būti šiuolaikinis, profesionalus menas, ir puikiai atskiria savamokslius dailininkus. Išlavinti ranką prie drobės esą visada įmanoma, bet kūryboje reikia ir žinių.

Ieva meną dabar mato kaip pagrindinę savo veiklos kryptį.

Tačiau ji pabrėžia, kad tai nesusiję su pinigais ir uždarbiu. Tą moteris palieka verslui. Anot jos, dauguma menininkų taip ir gyvena laviruodami tarp pajamų iš darbo ir pomėgio kurti.

Traukia kaimas

Kūrybai panevėžietė skiria bent tris dienas per savaitę.

Tapyti ji važiuoja į savo studiją Beržų gatvėje Panevėžyje, o kai šalta – į Velžį. Ieva juokauja, kad jos erdvėje vyrauja meninis chaosas.

„Man patinka pasileisti muziką, pajusti kavos kvapą. Dirbtuvių, skirtingai nei namų, po darbo nereikia sutvarkyti. Todėl grįžusi visada randu tą pačią nuotaiką kurti“, – sako I. Zubienė.

Namuose Panevėžyje, netoli „Ekrano“ marių, ji visgi turi būti tvarkinga mama ir pasirūpinti šeima. Jau netrukus Zubai planuoja keltis gyventi į Kutiškių vienkiemį netoli Katinų, kur statosi naujus namus plačiame hektaro sklype, šalia didelio elnių ir danielių aptvaro.

Pastarasis ūkis – Ievos vyro, medžiotojo, išpildyta svajonė.

Jaunieji ūkininkai lepina savo augintinius daržovėmis, vaisiais ir pavasarį jau džiaugsis gausiu būriu jauniklių.

„Su vyru norime gamtos. Ištrūkusi iš kaimo, kur augau, troškau gyventi mieste. Bet kai pabuvau čia ilgiau, pasiilgau žalumos, gyvūnijos, noriu matyti, kaip auga gėlės, kaip saulė kyla, kaip leidžiasi. Mieste viskas kitaip“, – svarsto I. Zubienė.

O būsimoje sodyboje, pasak menininkės-verslininkės, akys gali ganytis kilometrų ilgio platumose. Čia grynas oras ir Ievos taip siekiama laisvė, tad kyla dar daugiau minčių tiek apie verslą, tiek apie kūrybą.