Prie Virgilijaus ir Rasmos Buzų namų auga senas trikamienis ąžuolas – tikras stipruolių simbolis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Stipruolių legendos ir realybė

Stipruolių legendos ir realybė

Tarp gausybės įdomių lietuviškų kaimų pavadinimų yra ir gyvenimo aplinkybių padiktuotų bei žaismingos, lakios vaizduotės pasiūlytų.

Vienas tokių – Stipruolių kaimas Panevėžio rajone, vienintelis šalyje turintis tokį vardą, bylojantį apie vietos gyventojų jėgą.

Vienintelis Lietuvoje

Beveik prieš aštuoniasdešimt penkerius metus Panevėžio rajono Raguvos valsčiaus Stipruolių kaimo gyventojas Petras Štitilis mokytojai Barborai Imbrasienei taip pasakojo apie savojo kaimo pavadinimo atsiradimą: „Dalijant Marijamboro dvarą matininkui reikėję pereiti per raistelį, buvo šlapia. Tai vienas vyras užsikėlė matininką ant pečių ir parnešė. Stiprūs tame krašte buvo žmonės, tad ir kaimą, atskyrę nuo dvaro, Stipruoliais pavadino.“

Tas pasakojimas buvo užrašytas ir įtrauktas į sudarytą Lietuvos žemės vardyno anketą. Lietuvių kalbos institute iki šiol išsaugotas originalus įrašas – kaimo vardo gimimo liudijimas.

Atsargiai paėmęs į rankas pageltusio popieriaus lapą gali paskaityti šią gal išties buvusią, o gal ir kiek pagražintą istoriją.

1935 metais visų Lietuvos kaimų mokyklų mokytojai, o labiau nuošaliose vietovėse – ir girininkai privalėjo pildyti specialias anketas, vadinamas „Žemės vardai“.

Į sąrašą reikėjo įtraukti ne tik žinias apie kaimo pavadinimo kilmę, bet taip pat aprašyti kiekvieną objektą – upelį, raistą, kalną, kelią, pievą ir kt. Kai kurios anketos papildytos to krašto tautosaka.

Kelerių metų mokytojų darbas sugulė į žemės vardyno anketas, kurios saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre.

Ten yra žinių ir apie vienintelį visoje Lietuvoje kaimą Stipruolių vardu.

Stipruolių gyventojos Rasma Buzienė ir Salomėja Skaržauskienė. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Stipruolių gyventojos Rasma Buzienė ir Salomėja Skaržauskienė. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Matininkas žodį tesėjo

Kadaise Raguvos valsčiuje buvęs, o dabar Miežiškių seniūnijai priklausantis kaimas nežinantiesiems nelabai lengvai ir randamas. O ir pasukęs reikiama kryptimi – už Nevėžio gyvenvietės – gali ne ten nuvažiuoti. Stipruolių nerodo nei ženklai, nei lentelės.

Kaimas – vos kelios išsibarsčiusios trobos. Bet pavadinimo kilmės istoriją patvirtins bene kiekvienoje jų.

Tikrai, tikina vietiniai, buvo matininkas, buvo ir stiprūs vyrai, kurie ant rankų nešė jį per raistelį – samanas ir bruknes auginusią, pažliugusią žemumą.

Stipruolių gyventoja Salomėja Skaržauskienė išsaugojo tais metais, kai kaimas kūrėsi, surašytą dokumentą – žemės perleidimo raštą, išduotą jos šviesaus atminimo vyro senelei Rožei Skaržauskienei.

Būsimasis Salomėjos uošvis tuomet, kai šeima gavo žemės gabalą, atrėžtą nuo Marijamboro dvaro valdų, tebuvo vos 17 metų.

Bet savomis rankomis namą statė, vietą jam pasirinkęs prie drūto, iki šiol ošiančio ąžuolo. Saviesiems vyras pasakojo, kad ir jo jaunystės metais ąžuolas buvo toks pat – senas, didelis, tvirtas.

Išsaugotame rašte įamžinta ir matininko, gali būti net to paties, ant pečių per balas nešto, pavardė – Simas Juknevičius.

Matininkas – tas ar kitas – ir pavadinimą kaimui sugalvojo: kad jau tokie stiprūs, tebūnie Stipruolių gyventojai.

Bet, sako, paskiriant žemę R. Skaržauskienės šeimai, kaimas, regis, jau turėjo Stipruolių pavadinimą. Pirmieji ten kūrėsi savanoriai.

Šiais laikais legenda apie Stipruolių kaimo pavadinimą irgi pasakojama panašiai. Sakoma, kad matininkas, matuodamas šį pelkėtą žemės kampelį, nenorėjo sušlapti kojų, tad vieno iš savanorių paprašė nešti jį ant kupros. „Kiek paneši, tiek ir bus tavo“, – neva sakęs.

Savanoris pasitaikė nepėsčias ir nunešė toliau, nei jam priklausė. Matininkas žodį ištesėjo, užrašė jam daugiau žemės, o kaimą pavadino – Stipruolių.

„Ar jūs tikrai stiprūs?“ – Stipruolių gyventojai nė neskaičiuoja, kiek jau kartų girdėjo šitokį klausimą. Bene kiekvienas, išgirdęs kaimo pavadinimą, to paties, žiūrėk, pasiteiraus.

Dažniausiai, žinoma, atsakoma teigiamai, tik su kiek ironiška šypsena.

Rasma Buzienė domisi savu jau spėjusio tapti Stipruolių kaimo istorija. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Rasma Buzienė domisi savu jau spėjusio tapti Stipruolių kaimo istorija. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Reformos paliesti

Rašant apie senuosius kaimus, neišvengiamai tenka prisiminti Lietuvoje tarpukariu vykdytą žemės reformą. Jos pagrindinis tikslas buvo išdalinti dvarams priklausiusią žemę valstiečiams – bežemiams ir mažažemiams.

Tos reformos vykdymas labai pakeitė Lietuvos veidą.

Iki reformos ketvirtadalį visos valstybės teritorijos sudarė dvarų valdos. Po Pirmojo pasaulinio karo dalis Lietuvos dvarų liko apleisti ar sunaikinti, be to, kai kurie dvarininkai buvo sulenkėję ir nusiteikę prieš Lietuvos nepriklausomybę.

1922 metais balandį paskelbtas Žemės reformos įstatymas, nurodantis nusavinti didesnių ūkių žemę, savininkams paliekant 80 hektarų minimumą.

Iš suvalstybintos žemės buvo formuojami 8–20 hektarų ūkiai, visų pirma išdalyti bežemiams ir mažažemiams bei kariams savanoriams.

„Stiprūs tame krašte buvo žmonės, tad ir kaimą, atskyrę nuo dvaro, Stipruoliais pavadino.“

Stipruolių gyventojas Petras Štitilis

Iš dvarininko Adomo Zarembos, valdžiusio Marijamboro dvarą, nusavinus žemes bei jas išdalinus, ir atsirado Stipruolių kaimas.

R. Skaržauskienė žemės gavo kaip mažažemė. Būrį vaikų auginusi moteris buvo likusi našle. Jos vyras, valdžiai dėl kažko užkliuvęs, buvo išsiųstas į rekrūtus ir namo nebegrįžo.

Žemės perleidimo rašte rašoma, kad valstybė 1928 metais kovo 10 dienos įsakymu perleido Rožei Skaržauskienei 14,5 hektaro žemės už 522 litus, apmokėjimą išdėstant per 36 metus.

Dokumente parašyta, kad žemė 1925 metų lapkričio 30 dienos Žemės Reformos Valdybos įsakymu buvo nusavinta iš A. Zarembos Marijamboro dvaro, esančio Panevėžio apskrityje, Raguvos valsčiuje.

Senbuviai pasakoja, kad kadaise Stipruolių kaimui priklausė geras gabalas žemės į rytus nuo Panevėžio–Ukmergės plento iki pat ribų su Budrionių kaimu.

Daugelio buvusių kaimo sodybų jau nebėra. Bet, kaip sako gerai kaimo istoriją žinantieji, Panevėžyje dar gyvena žmonių, gimusių ir užaugusių tose Stipruolių kaimo sodybose.

Šioje didžiulėje erdvėje įsikūrusioje Buzų sodyboje, kaip sako šeimininkai, gyvenimas yra nuostabus – ne iliuzija, o tikra realybė. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Šioje didžiulėje erdvėje įsikūrusioje Buzų sodyboje, kaip sako šeimininkai, gyvenimas yra nuostabus – ne iliuzija, o tikra realybė. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Ypatingieji Stipruolių sūriai

Stipruolių vardą dažnai išgirsi minint ir įvairiuose žmonių susibūrimuose, mugėse. Tik kalba dažniausiai sukasi ne apie patį kaimą ar jo gyventojus, o apie jų gaminamus gardžius sūrius.

Stipruolietė S. Skaržauskienė, tų sūrių gaminimo, meistrė dažnai vyksta į šventes ir pardavinėja pačios spaustus „Stipruolių“ sūrius.

Dalyvavo jie ir šeštadienį Bernatonių kaime jau 18 kartą vykusioje tradicinėje kulinarinio paveldo Sūrio šventėje. Joje ir sūrio gamintojams, ir jo mėgėjams yra ką veikti.

Nė karto nedalyvavę Bernatoniuose rengiamose Sūrio šventėse tikrai nėra vienu metu regėję tokios gausybės įvairių spalvų, formų, dydžių, pavadinimų ir skonių sūrių. Vieni nuo kitų jie skiriasi ne tik išvaizda, bet ir pagaminimo būdais bei žaliavomis.

Salomėjos sūriai gali būti slėgti, kepti, džiovinti, su pačiais įvairiausiais priedais, bet vadinasi visi vienodai „Stipruolių“.

„Apie sunkumus nekalbu“, – sako šeimininkė, paklausta, kiek jėgų reikia turėti sukantis tame nesibaigiančiame darbų rate. Juk patys sūriai iš karvės tešmens nekrenta.

Gardžiausių sūrių gausybę prigaminus dar reikia ir pirkėją surasti – šiais laikais visokių produktų pasiūla didžiulė.

Tik tie, kurie supranta šviežių kaimiškų produktų naudą ir jau spėjo įvertinti jų skonį, tampa nuolatiniais „Stipruolių“ sūrio pirkėjais ir valgytojais. O tų sūrių visokiausių – ir saldaus, ir rauginto pieno, ir keptų, rūkytų, su razinomis, džiovintomis spanguolėmis, paprikomis, krapais, česnakais ir kitkuo.

Šilalės rajone gimusi ir užaugusi S. Skaržauskienė iš mamos išmoktus sūrių gamybos būdus prisiminė, kai pradėjo studijuoti jos sūnus. Reikėjo pinigų, tad ir nutarė suslėgtą sūrį nuvežti į Panevėžį parduoti. Taip po truputį ir prasidėjo verslas.

Dabar Panevėžio turguje moterį galima sutikti bene kasdien – „Stipruolių“ sūriai išties paklausūs.

Dokumentus ir užrašus, rastus daugiau kaip prieš šimtą metų statytoje sodyboje ant aukšto tarp spalių, Buzai įrėmino ir saugo. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dokumentus ir užrašus, rastus daugiau kaip prieš šimtą metų statytoje sodyboje ant aukšto tarp spalių, Buzai įrėmino ir saugo. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kovojo už kaimo vardą

Dar vienoje Stipruolių kaimui priklausančioje sodyboje gyvena gausi Virgilijaus ir Rasmos Buzų šeima.

Tiesa, šios vietovės istorija kiek kitokia. Jų sodyba Stipruolių kaimui priskirta tik sovietmečiu. Bet dabar vėl numatyta tokį pavadinimą iš jų atimti, o gyventojus priskirti Nevėžio gyvenvietei. Su tokiomis permainomis nenorėdama susitaikyti šeima ėmė skambinti visais varpais ir ieškoti galimybių išsaugoti išskirtinį kaimo pavadinimą. Atrodo, jiems pavyko.

„Ir geranoriškų valdininkų juk būna. Tokių dėka vėl galėsime didžiuotis priklausydami Stipruolių kaimui“, – sako R. Buzienė.

Šioje didžiulėje erdvėje, prie trikamienio ąžuolo įsikūrusiuose namuose, kaip sako moteris, gyvenimas yra nuostabus.

„Čia gyvename ne iliuzijose, o pačioje tikriausioje tikrovėje“, – teigia Rasma.

Kadaise šioje vietoje buvęs Zažečės palivarkas, vėliau tapęs Zažečės kaimu.

„Lietuviškai būtų Užupio“, – patikslina sodybos šeimininkė.

Palivarką anuomet valdė dvarininko A. Zarembos sesuo Teklė Smažinienė. Jos dvarelis buvo mažesnis, ji neturėjo daugiau kaip 80 hektarų, tad nepateko ir į žemės reformos permainas.

Buzai šią sodybą įsigijo prieš dešimtmetį ir čia prigijo tarsi savoje gimtinėje.

O kuopdami ant aukšto buvusius spalius tarp jų aptiko buvusių sodybos savininkų paslėptus užrašus, nuotraukas. Juos įrėminę saugo garbingoje vietoje, tarp gausybės sienas puošiančių šeimos nuotraukų, įvairių tautiškų elementų, žygeivių, bendrijos „Romuva“, kurių veikloje šeima dalyvauja, simbolių.

Kiekvienam šeimos nariui užtenka vietos nuotraukų galerijoje. O tų narių tikrai daug – tėvai užaugino keturis vaikus, jau ir vienos anūkėlės susilaukė.

Saviesiems vaikams palikus namus, išvažiavus studijuoti, šeimą papildė toks pat gausus būrys globotinių. Buzai augina keturis taip pat savus spėjusius tapti vaikus, jie dabar jau mokyklinio amžiaus.

O kaimo pavadinimas – Stipruoliai – visiems labai patinka. Visi džiaugiasi, kad jis bus išsaugotas.

R. Buzienė sako, kad ir daugiau sodybų yra praradusios Stipruolių vardą.

„Atsimenu, nešiojau balsavimo lapelius ir vienoje sodyboje išklausiau moters nusiskundimą, kad jie, anksčiau Stipruolių kaime gyvenę, prieš savo valią buvo prijungti prie Marijamboro kaimo. O po kurio laiko ir mums būtų tekę atsisakyti tokio ypatingo vardo“, – pasakoja moteris.

Marijamboro kaimas – jo vardas išlikęs toks kaip buvusio dvaro – taip pat, kaip ir Stipruoliai, vos kelias sodybas išsaugojęs.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų