Nieko nuostabaus, jog du dėl stiklo galvą pametusius žmones būtent jis ir suvedė. R. Kriukas yra panevėžietis, jau daug metų čia turintis savo studiją. Indrė – meilės ir, žinoma, stiklo į Panevėžį atviliota kaunietė. P. Židonio nuotr.

Stiklo pasaulio žiniuoniai

Stiklo pasaulio žiniuoniai

Garsių stiklo virtuozų, sutuoktinių Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko kūrybinėje studijoje Panevėžyje apsilankiusi laidos „Stilius“ komanda jaukioje ir meniškoje aplinkoje užsibuvo ilgiau nei pusdienį.

Jau sausį televizijos žiūrovai matys išskirtinės poros interviu. Indrė sako laidos kūrėjus sąmoningai priėmusi ne namuose, o stiklo dirbtuvėse, nes būtent jose sutuoktiniai praleidžia daugiausia laiko.

„Mes – stiklo menininkai ir namuose reti svečiai. Studija antrieji mūsų namai. Natūralu, jog filmavimo komanda atvažiavo ten ir patys įsitraukė į gamybinį procesą, žavėjosi juo. Ši kūrybinė grupė pateko į kategoriją žmonių, kurie myli stiklą“, – pasakoja I. Stulgaitė-Kriukienė.

Tai ne pirmasis žinomos menininkų poros pasirodymas televizijoje. Kamerų baimė kūrėjų nekausto. Visgi kur kas patogiau ir tvirčiau Indrė jaučiasi kitoje objektyvo pusėje – veikli moteris pati fotografuoja ir dirba fotožurnaliste.

I. Stulgaitė-Kriukienė svarsto, jog laidų kūrėjus jųdviejų su vyru tandemas pritraukia dėl to, jog abu dirba su unikalia medžiaga – stiklu. O šis daugeliui – vis dar neįprastas reiškinys.

Stiklas – lyg partneris

Pasak I. Stulgaitės-Kriukienės, stiklas gana pretenzinga medžiaga. Su juo dirbti kartu ir sunku, ir lengva.

„Gyvenime stiklas yra kaip partneris. Kaip šeimoje turi derintis prie jo, taip ir prie stiklo. Gal skamba truputėlį fanatiškai, bet tame yra tiesos“, – tikina Indrė.

Anot jos, jei į darbą ateini prastai nusiteikęs, nelaimingas – nieko sukurti ir nesugebėsi. Stiklui reikia geros koncentracijos, tikslių judesių, vidinės ramybės.

„Man stiklas yra iššūkis – ar sugebėsiu šiandien su juo susitarti, susitvarkyti, ar ne. Tai ypatinga medžiaga, turinti daug technologinių niuansų, netgi kaprizų“, – sako menininkė.

Prakalbino tylenę

Nieko nuostabaus, jog du dėl stiklo galvą pametusius žmones būtent jis ir suvedė. R. Kriukas yra panevėžietis, jau daug metų čia turintis savo studiją. Indrė – meilės ir, žinoma, stiklo į Panevėžį atviliota kaunietė.

„Remigijus, kaip jis mėgsta sakyti, yra grynaveislis panevėžietis. Aš – kaunietė. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete baigiau stiklo studijas, tad galima sakyti, kad stiklas mus ir suvedė“, – šypteli menininkė.

Indrė juokiasi turinti pripažinti, kad susitikimas su Remigijumi nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kai pakerta kojas. Susipažino stiklo dirbtuvėse ir tiesiog pradėjo bendrauti. Visgi, šypteli Indrė, Remigijų kažkas patraukė – juk kitaip nebūtų užkalbinęs. Matyt, buvo kas sudomino ir ją. Taip prasidėjo dviejų menininkų, džiazuojančių stiklu, pažintis.

I. Stulgaitė-Kriukienė juokauja, jog susipažinusi su Remigijumi buvo tikrų tikriausia tylenė. Tik bėgant metams, keičiantis aplinkai, atsiradusi kultūrinėje terpėje ji tapo ganėtinai plepi ir dabar kartais netgi sunku užčiaupti.

Porą po pažinties tuomet skyrė ir atstumas. Remigijus gyveno Panevėžyje, Indrė – Kaune. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol jiedu apsigyveno kartu.

Klausimų, kur gyvenimą susieti nusprendusi pora įsikurs, kilo mažiausiai: R. Kriukas Panevėžyje čia jau turėjo tvirtą pagrindą po kojomis.

Su gimtine nelygina

I. Stulgaitė-Kriukienė prisimena, jog atvažiavus į Panevėžį visas jos pasaulis sukosi aplink stiklo studiją. Tuomet abu su vyru intensyviai kūrė. Paskui gimė dukra, natūraliai išsiplėtė ir miesto pažinimo ribos.

„Dabar turiu labai daug veiklos. Tenka dalyvauti kultūriniame gyvenime, o ir fotožurnalisto darbas duoda labai plačių galimybių pamatyti miestą, pažinti jo žmones“, – Panevėžį prisijaukino kaunietė.

Ji nė nesvarsto, ar patinka gyventi Aukštaitijos sostinėje. Tiesiog suprantanti, jog tarp šio miesto ir gimtojo Kauno yra daugybė skirtumų.

„Kaune sudėlioti visi kertiniai akmenys. Ten kiekvienas grindinio akmuo mano nulakstytas. Lyginti du miestus, turinčius skirtingą dvasinį krūvį, būtų sudėtinga“, – sako menininkė.

Dabar Indrė sako nebesijaučianti kauniete, bet dar nesijaučia ir panevėžiete, nors čia su sutuoktiniu gyvena jau vienuolika metų.

Išlaikė individualumą

Indrės ir Remigijaus Kriukų gyvenimas smarkiai paliestas kūrybos. Pasak Indrės,

visos temos ateina iš išgyvenimų, jausmų.

„Mano kūryba paremta emocijomis, jausmais, dalykais, kurie rūpi daugeliui žmonių, Pagrindinė tema yra namai. Bet ne namų, kaip interjero, o namų – kaip dvasinės būsenos“, – sako I. Stulgaitė-Kriukienė.

Dviem stipriems menininkams sutilpti po vienu stogu gana paprasta. Namuose praleistas laikas skirtas būtent šeimai, tik jo lieka ne tiek ir daug. Kelionės, komandiruotės, darbas – dažniausiai šeimą suburia tik vakarai.

Nors kartu ir dirba, ir kuria gyvenimą, menininkai tarpusavio trinties nejaučia. O ir rimtų barnių tarp sutuoktinių dabar nė nekyla.

„Darbe nesame bendraautoriai. Dirbame kiekvienas sau, kuriame atskirai. Kiekvienas turime savo kryptį. Per tiek metų „apsilamdėme“, tad ir dėl buities tikrai nebesipykstame“, – šypteli I. Stulgaitė-Kriukienė.

Menininkų pora augina aštuonmetę dukrą. Kol mergaitė dar nelankė mokyklos, jos gyvenimas virė studijoje ir kultūrinėje aplinkoje.

„Trise važiuodavome į visus kultūrinius renginius, simpoziumus, parodas. Kai buvo visai mažutė, jai net nekildavo svarstymų, kad gali būti kitaip. Sakydavo, jog „darys stiklą“, – juokiasi menininkė.

Tik vėliau atžalos gyvenime atsirado kiti prioritetai – šokiai, sportas, muzika. Tai, kas mergaitei tapo įdomiau už stiklą. O ypač jai įdomu geografija. Indrė spėja, jog dėl to, kad nuo mažų dienų kartu su menininkais tėvais visur keliavo.

„Man svarbiausia, kad dukra būtų laiminga darydama tai, kas jai patinka. Nors tėtis filmuojant laidą pasakė, kad nenorėtų, jog dukra eitų mūsų keliu“, – šypteli Indrė.

Kūrybiškumo genas

I. Stulgaitė-Kriukienė sako neturinti ambicijos, kad dukra taptų jųdviejų su sutuoktiniu įpėdine, nes ir pati tokia nesanti. Nors tiek pačios tėvai, tiek seneliai buvo išties meniški žmonės, stiklas į jos gyvenimą atėjo blaškantis tarp grafikos, fotografijos ar skulptūros.

Indrei teko išbandyti daug profesijų. Dirbo ir maisto pramonėje, ir farmacijoje. Netgi darbavosi vairuotoja, tačiau meniška siela visuomet imdavo viršų.

„Man neužteko tik sėdėti darbe nuo aštuonių iki penkių ar lakstyti su padėklais. Norėjosi vidinės kūrybos“, – šypsosi grožio iš stiklo kūrėja.

Ji svarsto, jog menišką sielą formavo ir aplinka, kurioje augo. Senelis buvo fotografas, muzikantas, šviesuolis eruditas. Močiutė pindavo iš šiaudų. Indrės mama irgi šiek tiek tuo užsiėmė, o tėtis muzikantas ir šiaip veiklus žmogus, puikių idėjų autorius.

„Kūrybiškumas visada tarsi kažkur šalia tvyrojo“, – šypteli menininkė.

Indrei ypač svarbi sutuoktinio Remigijaus nuomonė apie jos kūrinius. Šis, nors ir sukaupęs kur kas didesnį patirties bagažą, irgi linkęs atsižvelgti į menininkės žmonos nuomonę.

„Man smagu, kai jis manęs paklausia, ką manau apie vieną ar kitą jo darbą. Tai tarsi savotiškas pripažinimas. Remigijus man visą laiką buvo kūrybos autoritetas. Jo ir patirtis didesnė, ir patarimai, be abejo, labai vertingi“, – sako I. Stulgaitė-Kriukienė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų