Stereotipus laužantis šokėjas Marius Pinigis

Stereotipus laužantis šokėjas Marius Pinigis

Šiuolaikinio šokio atstovas Marius Pinigis, nors atrodo labai jaunas, jau 5 metus dėsto šokio judesį būsimiems aktoriams. „Manoma, kad šokėjo profesija tinkama tik jauniems žmonėms, bet tai nėra tiesa“, – ilgą pauzę padaro pašnekovas, tad šią prieštarą nukeliame į pokalbio pabaigą.

Profesiją nulėmė prigimtis

Vytauto Didžiojo universitete M.Pinigis baigė politikos mokslus – nieko bendra, regis, su menu, bet tuo pačiu metu jis šoko šiuolaikinio šokio trupėje „Aura“. Ši patirtis leido pasiekti profesionalų lygį. „Iš Birutės Letukaitės gavau daugiau žinių, nei kas kitas galėtų man pasiūlyti Lietuvoje: suvokimą, kas yra šokis, galimybę dirbti su skirtingais choreografais“, – „Auros“ vadovę gyrė šokėjas.

Pasiteiravus, ar Panevėžyje augusį berniuką nuo vaikystės traukė šokis, Marius žaviai nusišypso: tai esą lėmė prigimtis. „Vaikystėje būna akivaizdu – žmonės pasaulį priima labai skirtingai. Vieni – stebėtojai, kiti – lytėtojai. Aš buvau kinetinis vaikas – visą pasaulį pažinau per judesį“, – pasakojo jis, nesiliaudamas plastiškai judėti net kalbėdamas, aptakiais rankų judesiais iliustruodamas kiekvieną sakinį.

Šiuolaikinio šokio perspektyvos

(J. Butkutės nuotr.)

Šiuolaikinio šokio patirties M.Pinigis sėmėsi ne tik Kaune, bet ir įvairiuose seminaruose užsienyje: „Kūno kalba – labai plati, todėl sveikiau į save įdėti daug skirtingų disciplinų. Ar to mokaisi universitete, ar savarankiškai atsirenki, kas pasaulyje vyksta įdomiausia, – nėra taip svarbu. Mūsų laikais tai labai gyva, dinamiška specialybė, verčianti atsinaujinti.“

Kalbėdamas apie tokių kaip pats šokėjų perspektyvą, M.Pinigis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje nėra šiuolaikinio šokio valstybinio teatro, esamos šokio trupės veikia viešosios įstaigos arba projektiniais pagrindais. Palyginti su baletu, šiuolaikinio šokio tąsa nutrūksta vos baigus mokslus – tolimesnis kelias nėra aiškus, be to, trūksta stiprių dėstytojų, jų atlyginimai menki ir studentų surenkama labai nedaug. „Aš ir pats gal dėstyčiau šokėjams Vilniuje, ne aktoriams Kaune, bet neturėčiau galimybės ir laiko tiek važinėti, o atsižvelgiant į finansus tai būtų absoliučiai nenaudinga“, – sakė M.Pinigis.

Vis dėlto egzistuoja ir šviesioji šio meno pusė. „Sistemoje dar apstu vietos ir erdvės tobulėti, yra optimistiškai nuteikiančių pavyzdžių – daug jaunų šokėjų išvažiuoja studijuoti į užsienį, geriausias šiuolaikinio šokio mokyklas. Kokios galimybės juos susigrąžinti, padaryti terpę palankią jiems kurti, būti pripažintiems?“ – retoriškai klausė šokėjas. Šiuolaikinio šokio asociacijai priklausantis M.Pinigis siekia įrodyti, kad jauni profesionalai yra laukiami. Anot jo, apie nacionalinę trupę dar per anksti kalbėti, tačiau tokia vizija galima.

„(G)round zero“ vystosi toliau

(A. Bulotos nuotr.)

Pernai žiūrovus maloniai nustebinęs šokio spektaklis „(G)round zero“ – bendras M.Pinigio ir Mariaus Paplausko darbas. „Aš nesiekiau Mariaus išmokyti šiuolaikinio šokio, o jis manęs – gatvės, ieškojom vidurio. Kūrinys atspindi skirtingas mūsų spalvas. Mizanscenų idėja, sinchroniškumas, judesių kokybė ne taip svarbu kaip skirtumai, organiškumas. Nenorėjome tapti tuo, kuo nesame“, – apie spektaklį pasakojo M.Pinigis.

Kurdamas M.Pinigis net sumanė nusiskusti plikai, ko niekada iki tol nebuvo bandęs: „Stengėmės nuo pamatų save sukonstruoti ir pateikti nauja forma, žaismingai. Tas spektaklis gilaus turinio neturi ir aš sąmoningai to siekiau. Visi buvo pratę, kad atlieku rimtus vaidmenis, o šį kartą norėjosi, kad publikai būtų staigmena.“

Dviejų skirtingų šokio stilių atstovų ilgametė draugystė išaugo į gražų kūrybinį bendradarbiavimą. „Norėjau su Mariumi kurti, kad sujungtume tuos du pasaulius, kurie yra be galo skirtingi. Mariui tai buvo pirmas spektaklis – jis niekada nešoko rimto spektaklio. Scenos meno kūrinys pritraukė naują auditoriją, ši pamatė, kad šokant galima ne tik kovose (kaip įprasta gatvės šokėjams – aut. pastaba) dalyvauti.“

(A. Bulotos nuotr.)

Spektaklio „(G)round zero“ idėja gimė spontaniškai. „Mums šokyje labai svarbi motyvacija, atsidavimas, nes nemažai laiko praleidžiame mokydami ir motyvuodami kitus. Dabar gausu motyvacijų: sustiprink pilvo presą per 6 dienas, daryk taip ir tapsi toks“, – pasakojančio M.Pinigio veide švietė vis platesnė šypsena – gal todėl, kad spektaklyje šmaikščiai šaipomasi iš šiuolaikinių motyvacijos formų. Idėjos autorius tikino, kad jųdviejų su M.Paplausku spektaklis vis dar plėtojamas, nes „procesas dar vertingesnis nei tai, kas yra scenoje“.

Kas stabdo šiuolaikinius žmones?

M.Pinigis pasakojo, kad kūrybiniam duetui temą padiktavo vaikystės prisiminimai, sektino herojaus paieškos ir noras veikti. Anot šokėjo, šis spektaklis taip pat gali būti pamokantis, raginantis jaunimą imtis veiklos: „Matau daug nemotyvuotų žmonių, tokia paradoksali situacija – gyvename amžiuje, kai visko gausu, informacijos perteklius, gali daryti ir tą, ir aną, bet, kuomet tiek daug gali, sustingsti ir nieko nebedarai. Dirbu su jaunimu, mažais vaikais ir studentais: visi nori, kad už juos būtų padaryta. Yra laisvė reikalauti: noriu, esu tuščias indas, pilkit į mane! Bet kodėl kažkas turi į tave investuoti? Mes visada labai daug galvojame apie save ir labai mažai apie kitą. Su laisve ateina ir labai didelė atsakomybė – ką aš su ta laisve darau. Be to, šis spektaklis – gera priemonė supažindinti jauną žmogų su šiuolaikiniu šokiu kaip su patrauklia profesija. Trūksta vyrų profesionalų. Tenka susidurti su nuomone, kad tai nevyriška profesija. Žinau, nes pats esu vyras šokėjas. Mokyklose matau, kad tarp norinčių šokti yra 300 mergaičių ir 1 berniukas.“ M.Pinigis pabrėžė, jog jaunimą kamuoja ne tik pasyvumas, tikslo neturėjimas, bet ir iš ankstesnių kartų perimti stereotipai: šokėjas nėra patraukli vyriška profesija, nes šokis – tik mergaitėms tinkamas užsiėmimas.

Stereotipų sunku atsikratyti

(A. Bulotos nuotr.)

Norėdamas paneigti tokią nuomonę, kartu su režisieriumi Gildu Aleksa iš „Teatrono“ M.Pinigis lankėsi mokyklose ir supažindino moksleivius su šiuolaikinio cirko galimybėmis. „Kadangi mūsų grupė – labai vyriška, tai buvo puiki proga pristatyti dar vieną galimybę jaunuoliams. Galiu pasakyti iš savo patirties: šokėju vyru būti labai apsimoka. Konkurencija nedidelė, yra daug projektų, iš kurių galima gyventi“, – sakė M.Pinigis.

Sūnų auginantis jaunas tėtis prasitarė, kad ir pats nėra atsikratęs ilgą laiką vyravusių nuostatų. Nors dvejų metukų berniuką jiedu su žmona ima kartu į spektaklius, vaikas auga meniškoje aplinkoje, galvodamas apie jo ateitį Marius pagavo save mąstantis tradiciškai: „Kažkodėl man tvorelės galvoje – gal sūnus krepšinį norėtų žaisti? Taip yra todėl, kad aš augau tokioje aplinkoje, kurioje buvo sakoma, kad berniukų spalva – mėlyna, mergaičių – rožinė, berniukas – tai krepšinis, mergaitės – lėlytės. Aš pats šoku, vadinasi, pakeičiau savo mąstymą, bet giluminiai dalykai likę.“

Galiu pasakyti iš savo patirties – šokėju vyru būti labai apsimoka. Konkurencija nedidelė, yra daug projektų, iš kurių galima gyventi.

Teigiama, kad ugdymo sistema nėra pritaikyta judriems vaikams, kokie dažniausiai yra berniukai, ji orientuota į ramias mergaites. Šios taisyklės, regis, turėtų neveikti šokio, kupino judėjimo, tačiau viskas veikia taip pat. „Kai mokau choreografijos mokykloje, berniukų yra 2, mergaičių – 200. Mergaičių ir berniukų energija yra labai skirtinga. Jei berniukas atsiduria 10 mergaičių klasėje, jam nėra, ką veikti. Berniukai siaučia, dūksta, bet kai toks vienas, jaučiasi nekaip, todėl daug šokėjų ir atkrinta“, – mintimis dalijosi Marius.

Svarstydamas, kaip išeiti iš užburto rato, M.Pinigis siūlo pasitelkti užsienyje taikomą praktiką: pritraukti daugiau berniukų siūlant rinktis gatvės šokius, akrobatiką, netgi kovos menus ir po truputį supažindinti su baleto ar šiuolaikinio šokio pradmenimis.

Profesionalus politologas scenoje

(A. Bulotos nuotr.)

Paklausus, ar domisi politika, politologiją baigęs M.Pinigis prisipažino sekantis įvykius: „Naujausi reiškiniai Lietuvoje yra labai liūdinantys, man net baisiau ne patys įvykiai, o žmonių reakcijos, nes supranti, kad gyvename užburtame rate ir patys pagimdome tuos įvykius. Galima kaltinti valdžią, galima kaltinti žmogų, kuris įvykdo nusikaltimą, bet mes patys gyvename tokioje neigiamoje atmosferoje… Nesakau, kad staiga visi pradėtume šypsotis ar mūsų algos padidėtų, bet tai, kaip mes projektuojame savo kasdienybę, savo emocijas, kaip bendraujame vienas su kitu, daro labai didelę įtaką. Sisteminių dalykų šypsena nepakeisi – turi ir valdžia, ir visuomenė pasistengti. Sakome, kad valdžia vagia, bet matau, kad patys vis kažką nuvagiame: įsipilsiu daugiau degalų, bet parašysiu, kad mažiau įsipyliau, ar panašiai… Valdžia ateina iš mūsų visuomenės ir yra mūsų veidrodis. Visuomenė – tik žodis, jos nepačiupinėsi, bet mes galime vienas kitą pačiupinėti, galime vienas su kitu bendrauti, nuo to viskas ir prasideda.“

Šias gražias mintis Marius stengiasi perduoti ir savo studentams, kuriuos moko judesio kultūros: „Judesys yra labai plati sąvoka. Tai – ne tik kūno, bet ir emocijų lankstumas. Turime išsiugdyti periferinį matymą, jautrumą aplinkai, mums to labai trūksta. Kūno lavinimas padeda tą jautrumą ugdyti.“

Norėdama grįžti prie pokalbio pradžioje išsakytos abejonės, paklausiau nesiliaujančio plastiškai siūbuoti pašnekovo, kaip jis įsivaizduoja save dar po kelių dešimčių metų. „Keliaudamas po pasaulį, stebėdamas statomus spektaklius mačiau, kad nuo 40-mečio tik prasideda geriausias tarpsnis, nes iki tos ribos labai pasikliauji kūnu. Man buvo daug įdomiau žiūrėti į spektakliuose šokančius vyresnius žmones nei į save patį šokantį. Net apmaudu: nenoriu būti vyresnis, bet kodėl jis įdomesnis už mane? Yra branda ir sąmoningumas. Žmogus susiformavęs, išsigryninęs nuostatas apie santykius, pasaulį – scenoje tokie dalykai matomi. Būtų smagu, jei 70-ies dar sukrutėčiau“, – turėdamas galvoje sceną baigė pašnekovas.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų