Stereotipų laužytoja

Nieko nėra įprasčiau, nei galvoti ir matyti pasaulį stereotipais. Kur kas sudėtingiau juos laužyti ir plaukti prieš srovę. Tą ir padarė Aistė Skaburskytė. Jeigu kada lankysitės Kongresų rūmuose ar eisite žiūrėti spektaklio į Nacionalinį dramos teatrą, prisiminkite, kad automatiką šiems pastatams sukūrė ne kas kitas, o žavi panevėžietė inžinierė.

Šiandien vis dar daug dvejonių kelia mergina, kuri norėtų ir, žinoma, galėtų pastatyti namą, nutiesti kelią ar suprojektuoti pastato automatiką. Aistės Skaburskytės manymu, nepasitikėjimas moterimis ir jos gebėjimais kilęs iš laikų, kai buvo anksti kuriamos šeimos, ganėtinai ribotos galimybės ir moterys atsidėdavo namams.

„Tie laikai buvo dar ne taip seniai, todėl vis dar pasitaiko žmonių, kuriems neįprasta matyti moteris inžinieres ar vadoves“, – mano Aistė.

Inžinerijos magistro laipsnį turinti 26-erių A. Skaburskytė, nepaisant to, kad kurse buvo vienintelė mergina, studijuodama kitokio požiūrio į save nejautė. Veikiausiai dėl to, kad stropiai mokėsi ir jai puikiai sekėsi. Visgi akibrokštų akademinėje aplinkoje Aistė neišvengė.

„Vieną kartą dėstytojas yra pasakęs, kad moterims čia ne vieta. Per daug dėl to nesijaudinau – jau buvau spėjusi pamatyti, kad man sekasi nė kiek ne prasčiau nei grupiokams vaikinams. Dar prisimenu, kai nuėjau į pirmą savo inžinierės darbą, po kurio laiko iš kolegos sužinojau, kad direktorius domėjosi, ką moteriškė čia veiks“, – pasakoja inžinierė.

Dabar kolegos Aistę priima itin draugiškai, jai tenka dalyvauti susirinkimuose su kitomis įmonėmis (konstrukcijų, vandentiekio, šildymo, vėdinimo ir kitų inžinerinių sistemų), vykdant bendrą statinio projektą. O tada ir išryškėja požiūris į moteris inžinieres.

„Būna, matau, kad galvoja, jog nesuprantu, nežinau, nepasitiki mano pateiktais atsakymais, paaiškinimais. Jei nežino vyras – normalu, pasitikslins ir atsakys per kitą susitikimą. Jei nežinau aš – nežinau, nes esu moteris“, – su stereotipų suvaržytaisiais vis dar tenka susidurti A. Skaburskytei.

Visgi specialistė džiaugiasi, jog per ketverių su puse metų darbo patirtį tokie atvejai buvo vienetiniai.

Po abitūros egzaminų Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje A. Skaburskytės pirmasis studijų pasirinkimas buvo aviacijos elektronika. Dabar aviacija liko hobiu.

Pagerbta tarp vaikinų

Aistė neslepia, jog atėjus į pirmą paskaitą VGTU Elektronikos fakultete ir supratus, kad bus vienintelė mergina didelėje auditorijoje, aplankė keistas jausmas.

„Galvojau, kaip keista, kad daugiau jokia mergina nepasirinko automatikos studijų. Buvo minčių, kad gal ir aš ne čia pataikiau. Bet nepabandžiusi neturėjau minčių studijas mesti“, – iššūkių nepabijojo A. Skaburskytė.

Nors grupiokai buvo draugiški, juokaudami per dantį patraukti būsimos inžinierės ir jie nepraleido progos.

„Juokaudavo, kad vienintelę panelę turi, bet visada draugiškai. Vis dėlto šiek tiek bijojau likti prasčiausiai besimokančia studente. O ir šeima, draugai mano specialybę vadindavo vyriška“, – prisimena Aistė.

Anot jos, studijų pradžioje būta paskaitų, kai atrodė, kad tai ne jos jėgoms. Didžiausias iššūkis panevėžietei pasirodė programavimas.

„Bet niekada netingėjau mokytis, tad gaudavau gerus pažymius. Įsibėgėjus studijoms pasidarė smagu, kad esu viena iš geriausiai besimokančių ir galiu įrodyti, kad nėra vyriškų ar moteriškų studijų. O geri pažymiai atsipirko – visus semestrus gavau stipendiją už pažangumą“, – pasakoja Aistė.

Laiką leido garaže

Jau vaikystėje A. Skaburskytė pamėgo sukiotis garaže ir žaisti su įvairiausiais atsuktuvais, raktais, išrinkinėti nebenaudojamus mechanikos prietaisus, tėčiui taisant automobilį padavinėti įrankius. Tai vieni pirmųjų, ryškiausių, Aistės inžinerinių prisiminimų. O mokykloje labai aiškios krypties ji niekada neturėjo – viskas buvo įdomu ir puikiai sekėsi.

„Ilgą laiką galvojau apie statybos inžineriją, aviaciją ir net politikos mokslus, meno istoriją. 12-oje klasėje pradėjau labiau linkti į inžinerijos pusę. Universitete supratau, kad pasirinkau teisingai, nes nemėgstamiausios paskaitos buvo teisės, ekonomikos, vadybos, filosofijos“, – šypteli A. Skaburskytė.

Konstruoja karo lėktuvų modelius

Beje, po abitūros egzaminų Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje A. Skaburskytės pirmasis studijų pasirinkimas buvo aviacijos elektronika. VGTU universitete aviacinės automatikos studijos dvejus metus vyksta ne aviacijos institute, o Elektronikos fakultete. Tad po poros metų studijų ten Aistė nusprendė jas ir tęsti. Vėliau mergina rado patinkamą darbą būtent pagal šią specializaciją ir aviacija liko kaip hobis.

„Tai puikus pavyzdys, kaip vieni pasirinkimai atveda prie kitų“, – šypteli gabi inžinierė.

Aviacija Aistę visada žavėjo. Gyveno kaime ir kaskart išgirdusi skrendant lėktuvą, strimgalviais bėgdavo į lauką pažiūrėti, kaip šis skrodžia dangų. Būdama dešimties ir pati turėjo galimybę paskraidyti sraigtasparniu.

„Buvau be galo sužavėta pirmą kartą išvydusi, kaip žemė atrodo iš viršaus! Meilė lėktuvams išliko iki dabar. Kaip kitiems gražu sportiniai automobiliai, taip man lėktuvai“, – sako A. Skaburskytė.

Jau būdama inžinierė, laisvu metu Aistė pradėjo konstruoti lėktuvų modelius. Labiausiai jai patinka Antrojo pasaulinio karo metų modeliai. Kadangi turi draugų sklandytojų, kai tik ištaiko progą, leidžia laiką su jais aerodrome, padeda pasiruošti varžyboms.

„Esu išbandžiusi ir parasparnių sportą. Esant palankiam vėjui pajūryje, galima skraidyti virš kopos, galima laikytis ore ir virš Kernavės piliakalnio“, – entuziastingai pasakoja panevėžietė.

Grandioziniai inžinierės projektai

Turbūt ne kiekvienas supranta, ką veikia šiandienos inžinieriai. Aistės diena įprastai prasideda nuo kavos puodelio. Tada peržvelgiamos jau iš vakaro susiplanuotos užduotys ir sėdama prie vykdomo projekto.

„Kartais būna daugiau aiškinimosi, kaip ką padaryti, informacijos ieškojimo. Kartais, kai jau galvoje viskas sudėliota, visa informacija aiški, daugiau užsiimu braižymu“, – pasakoja A. Skaburskytė.

Ji šypsosi, jog sąvoka „pastato automatika“ daugeliui skamba kaip iš fantastinio romano. Aistė paprastai paaiškina, jog jos užduotis – padaryti, kad pastatas būtų veikiantis: palaikoma nustatyta patalpų temperatūra, automatinis vėdinimas, apšvietimo valdymas, gaisro gesinimo sistemos. Reikia suprojektuoti ir automatikos spintas, nurodyti, kur ir kokie kabeliai bus klojami, kur stovės jutikliai, pavaros.

Šiuo metu A. Skaburskytė dirba su vienu iš naujausių Vilniaus verslo centrų. Taip pat su Vilniaus nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos projektu. Tad filosofavusiems, kad inžinerija – ne moteriška profesija, Aistė dabar turi atsaką.

„Kai kitą kartą eisite žiūrėti spektaklio į Nacionalinį dramos teatrą ar Kongresų rūmus klausytis koncerto, prisiminkite, kad automatiką šiems pastatams sukūrė moteris“, – šypsosi inžinierė.

Aistė laisvalaikį mėgsta leisti itin aktyviai. Mergina keliauja, gaudo parasparniu palankų vėją ar čiuožia snieglente.

Kasdien mokosi

Pasak Aistės, inžinierių darbe ypač svarbus atidumas ir susikaupimas. Kiekviena inžinieriaus klaida keliauja per kitas grandis.

„Jei suklysiu aš, tada objekte dirbantys žmonės blogai atliks fizinius darbus, teks projektą perdaryti“, – aiškina pašnekovė.

Ji įsitikinusi, jog susikurti tvirtą pagrindą sėkmingai karjerai reikia laiko bei patirties. Inžinierė nė neslepia, jog vis dar su kiekvienu projektu išmoksta kažko naujo.

„Yra labai daug įvairių variantų, kaip valdyti inžinerines sistemas, daug skirtingų įrangos pasirinkimų. Skirtingi pastatai, skirtingi užsakovai, skirtingi poreikiai. Visada yra kur tobulėti“, – sako A. Skaburskytė.

Trūksta realių pavyzdžių

Nors statistiškai apskaičiavus, aštuoni iš dešimties dirbančių inžinerijoje – vyrai, A. Skaburskytės manymu, moterų vaidmuo inžinerijoje didėja. Nors, anot jos, pati specialybė apskritai nėra itin populiari tarp studentų.

„Mokykloje nelabai kas svajodavo tapti inžinieriais. Stodama irgi neturėjau aiškios idėjos, ką dirbsiu baigusi studijas. Tad gal reikėtų mokyklose daugiau pasakoti, kokių sričių būna inžinierių, kaip jie dirba, kaip atrodo jų darbo rezultatas“, – apie poreikį populiarinti tiksliųjų mokslų studijas kalba Aistė.

Įsimintina patirtis

Įprastai vyriškoje aplinkoje moteriškos lyties atstovės sulaukia daugiau dėmesio ar net yra lyginamos tarpusavyje. Ar išties moterims inžinierėms tenka daugiau atsakomybės ar net spaudimo?

„Žinau, kad kartais moterims nepatiki atlikti sunkių užduočių. Bando atlikti už jas ar siūlo pagalbą, nors jos visai nereikia. Dažniausiai tada jauti spaudimą: nori įrodyti, kad gali viską padaryti pati ir nė kiek ne prasčiau. Darosi baisu suklysti, kad kitą kartą nebūtų taip, jog tau vėl neleidžia pačiai ko nors daryti“, – pripažįsta Aistė.

Ji dar ir dabar pamena didžiausią iššūkį, su kuriuo teko akis į akį susidurti dar būnant visiškai žalia naujoke inžinerijos srityje.

„Buvome trys projektuotojai. Vasarą statybos vyksta aktyviausiai, todėl tai įtempčiausias metas. Ir taip sutapo, kad mano abu kolegos savaitę nebuvo darbe. Jaučiau daug streso, nes teko primti savarankiškus sprendimus, jaučiausi dar nepasiruošusi, nepakankamai kompetentinga. Tokie atvejai duoda geriausią patirtį“, – tvirtina Aistė.

Žino, ko nemato kiti

Pasak A. Skaburskytės, didžiausia motyvacija eiti pirmyn yra pasiektas rezultatas. Nors inžinierės darbe buvo visko: ir ašarų, ir manymo, kad nemėgsta šio darbo, dabar Aistė džiaugiasi paprastute galimybe su draugėmis gerti kavą kavinėje, kurioje pati ruošė automatikos sistemas.

„Žinau, kaip viskas veikia, kur kas suprojektuota, kaip darbas vyko, kol paskietas galutinis rezultatas. Žmonės to net nemato – juk viskas paslėpta, o aš sėdžiu ir žinau“, – šypsosi inžinierė.

Kasdieniame darbe ją „veža“ galimybė spręsti iškilusias problemas. Nors dažnai jas lydi įvairiausi nesusipratimai.

„Būna, skambini aiškintis, nukreipia kitur, skambini toliau, vėl nukreipia. Atrodo, niekas nieko nežino,

Aistė neslepia, jog atėjus į pirmą paskaitą VGTU Elektronikos fakultete ir supratus, kad bus vienintelė mergina didelėje auditorijoje, aplankė keistas jausmas.

negauni atsakymų, būtinų projektui atlikti. Prie pastato projekto dirba labai daug inžinierių. Turiu gauti iš jų užduotis, brėžinius. Labai patinka, kai pamažu viskas dėliojasi, aiškėja. Ir dienos pabaigoje pamatau, kad viską spėjau. Sakoma, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Man ši frazė labai tinka darbe“, – sako automatikos sistemų specialistė.

Užsikrėtė kelionių aistra

Studijų metais Aistė ne tik atrado savo pašaukimą, bet pasidavė ir kelionių malonumui. Dar trečiame kurse su grupiokais išvažiavo metams į Čekiją. Tai buvo pati pirmoji merginos kelionė.

Grįžus į Vilnių A. Skaburskytei labai norėjosi tęsti pažintį su kitomis šalimis. Jų dabar jau yra aplankiusi apie dvidešimt penkias.

Gražiausia Europoje vieta Aistei – Madeiros sala, priklausanti Portugalijai.

„Ten taip žalia! Kadangi mėgstu aktyvias keliones, ši sala buvo tobula dėl daugybės gražių takų kalnuose, kur kasdien ėjau į žygius. Ir labai labai skanūs vaisiai. Vienintelė vieta Europoje, kur galima valgyti ananaso ir banano hibridą – bananasą“, – pasakoja užkietėjusi keliautoja.

Išmaišiusi Europą, Aistė norėjo pamatyti kitokią kultūra ir prieš pusantrų metų išvyko į Maroką.

„Pirmą dieną buvo keista, jaučiausi nesaugiai, gal net buvo baisu. Bet greit apsipratome. Smagiausia dalis buvo nakvynė Sacharos dykumoje“, – tolimos kelionės įspūdžiais vis dar gyvena A. Skaburskytė.

Ne taip seniai ji grįžo iš viešnagės po Kubą, Panamą ir JAV, Luizianos ir Floridos valstijas. Ši kelionė Aistei pasirodė pati įdomiausia, nes buvo gana intensyvi.

„O Kuba atrodė dar ir kaip žavi kelionė į praeitį. O dabar laukia kelionė į Afriką“, – ruošiasi inžinierė.