V. Šilgalis juokauja, kad daugelis vyrų savo garažuose kaupia įvairiausių atliekų, detalių, turi stakles ir įrankius, bet neturi vaizduotės.

Statybininko rankos prašosi kūrybos

Statybininko rankos prašosi kūrybos

Juokaujama, kad maždaug 36 kilometrus nuo Panevėžio nutolęs mažas Stirniškių kaimas Kupiškio rajone yra turtingų panevėžiečių vasarvietė. Čia įsikūręs statybininkas Vidmantas Šilgalis, prieš keletą metų Panevėžyje išgarsėjęs dėl originaliai dekoruojamų senų keptuvių, gal ir negali pasigirti pilnomis kišenėmis, tačiau atkaklumo ir fantazijos tikrai nestokoja.

 

Panevėžietis 54-ejų Vidmantas Šilgalis dar nuo mokyklos laikų jautė pieštukų, spalvų trauką, bet gyvenimas vyrą pasuko į žemiškesnę – statybininko – profesiją. Visgi po trijų dešimtmečių menas šį žmogų vis tiek prisivijo ir iki šiol nepaleidžia.

Apie maždaug 36 kilometrus nuo Panevėžio nutolusį mažą Stirniškių kaimą Kupiškio rajone juokaujama, kad tai jau kelinti metai turtingų panevėžiečių vasarvietė. Kaimelis įsikūręs itin vaizdingoje vietoje – pačiame Lėvens upės slėnyje, piliakalnio papėdėje. Čia stūksantis Palėvenės dvaras traukia minias turistų.

Išskirtinis Šilgalių kiemas nelieka nepastebėtas ramiame kaime. Naujakurius labiausiai nudžiugino už sodybos namo durų užkištas anonimo raštelis.

Tačiau ne mažiau pastarųjų akis atkreipia ir pakeliui stovinti itin ryški sodyba. Medinis vyšninės spalvos namas su akinamai baltomis, ranka dekoruotomis langinėmis, ant stogų supasi įdomios vėtrungės. Kiemą puošia metalo dirbiniai, gėlynai ir iš akmenų sumūryti statiniai. O labiausiai daugelį pavažiuojančiųjų stebina pasakų namelį menantis spalvingas lauko tualetas.

Tai kadaise trumpai tautodailininku buvusio panevėžiečio V. Šilgalio sodyba.

„Ją įsigijome prieš ketverius metus. Pasirodo, šios vietos vilioja turtingus panevėžiečius – smagu pasijusti tokiam“, – juokaudamas pokalbį apie įkurtuves pradeda ypatingų namų šeimininkas.

Vidmantas iš karto priduria niekada negalėjęs pasigirti pilnomis kišenėmis. Todėl viską savo sodyboje kūrė iš vaizduotės ir darbštumo fondų.

„Turiu daug idėjų ir tik dvi rankas – taigi penktą vasarą net nebuvau grybauti. Viską atiduodu šitai vietai, kiekvieną savaitgalį atvažiuojame su žmona ir darbuojamės“, – pasakoja panevėžietis.

Vakarai su gitara ir lakštingalomis

V. Šilgalis – paprastas statybininkas. Su žmona nuo pat vedybų gyvena mieste, bet neseniai pora įsinorėjo kaimo.

„Mes abu kilę iš kaimų: aš – nuo Skuodo, žmona – nuo Biržų. Susituokę gyvenam Panevėžio mieste, bute. Ir vieną dieną ekspromtu sugalvojome pirkti sodybą, norėjome gamtos prieglobsčio, daugiau erdvės. Taip netikėtai per skelbimus ir radome šitą vietą“, – apie pastarųjų metų pokyčius pasakoja Vidmantas.

Atvykę į Stirniškius, panevėžiečiai išvydo į žemę susmegusią trobą. Pirmiausia ją reikėjo ištraukti iš žolių. Buvęs šeimininkas paseno, liko vienas ir vasarnamį parduoti sutiko gana pigiai.

„Arčiau Panevėžio gerokai prastesnės sodybos buvo brangesnės, tad mums labai pasisekė, nes vieta čia nuostabi – tikra ramybė. Po visų darbų atsisėdu pavėsinėje, po kalnu, ir lakštingaloms čiulbant brązginu gitara, kad visas slėnis skamba“, – šypsosi V. Šilgalis. Jis skambinti pramoko dar vaikystėje, bet nuo tada įgūdžių taip ir nebetobulino: kaltos rankos, kurios daug ir sunkiai dirba. O darbo 2016-aisiais atsikėlus į Stirniškius panevėžiečiui – per akis.

„Sunerimau, kai traukdamas senus baldus troboje aptikau kiauras grindis, stogas vos laikėsi. Labai daug triūso reikėjo įdėti“, – atsidūsta šeimininkas, rodydamas sodybos nuotraukas prieš remontą ir po jo.

Į Palėvenės dvarą atvykstančių turistų akis ne mažiau traukia ir pakeliui stovinti itin ryški sodyba. P. Židonio nuotr.

Lemtinga dovana

Bet ši vasara, pasak V. Šilgalio, jau teikia vilčių, kad sodybos reikalai eina į pabaigą. Ant stalo guli sąrašas svarbių darbų, kai šeimininkas juos įveikia – išbraukia.

„Turiu atostogų ir jas leidžiu čia: iš ilgai pakelėse rinktų akmenų sumūrijau kieme tvoreles, apmūrijau šulinį, nudažiau senovinius ratus sienoms dekoruoti. Dar yra ką padaryti, bet nors jau galas matosi“, – teigia V. Šilgalis.

Šeima, anot jo, tokiais savo galvos rūpesčiais džiaugiasi ir visi jau įpratę prie Vidmanto sumanumo – statybininką nuo mokyklos traukė kūryba.

„Buvome klasėje du tokie, kurie peckeliojom. Kitas draugas – menininkas nuo Dievo, kaip sakoma, o aš – dėl įdirbio. Netapau dailininku, bet teptukas mane prisivijo sulaukus 30-ies“, – šypsosi panevėžietis.

Tuomet gimtadienio proga vyras iš žmonos draugės dovanų gavo akvarelinių dažų. Reikėjo kur nors juos panaudoti.

Vienas po kito pasipylė paveikslai, ir savamokslis buvo pastebėtas Panevėžio tautodailininkų. Įstojo į jų draugiją, tik neturėjo laiko jos veiklai. Bandė dalyvauti parodose, bet suprato, kad ant kelių kėdžių nepasėdės.

„Mano kolegos žino, kad turiu fantazijos. Prisimenu, surengiau parodą Akmenėje, tada ten buvo mane išsiuntę į komandiruotę statybose, tai organizatoriai juokėsi dar niekada meno parodoje nėra matę tiek daug statybininkų. Bet šiaip bendradarbiams nėra labai įdomu mano pomėgiai, ten kiti rūpesčiai“, – sako amatininkas ir kūrėjas.

Unikalios keptuvės

Sužibėti kaip menininkui viešumoje, pasak Vidmanto, jam nepavyko. Nors spalvingais vabaliukais dailiai išdažyta savamokslio namo laiptinė Panevėžyje labai pradžiugino kaimynus, jo piešiniai buvo sužavėję ir dabar jau uždarytos „Nevėžio“ mokyklos vaikus.

„Gal ir turiu gebėjimų, bet nelaikau savęs dailininku. Pačiam lyg ir gražu, lyg ir patinka“, – atsargiai priduria Vidmantas

Visgi dėmesio sulaukė originali jo dekoruotų senų keptuvių kolekcija.

Prieš keletą metų panevėžietis pristatė 18 unikaliais kūriniais paverstų atitarnavusių, „petelnėmis“ vadinamų virtuvės rakandų. Jiems dekoruoti autorius naudojo ne tik dažus ir teptuką, bet ir alaus butelių kamštelius, metalines drožles, įvairias detales, spynas, riešutų kevalus, tuščias šovinių tūteles, iš medžio drožtas formas. Kai kurias keptuves Vidmantas dekoravo Zodiako ženklų tematika.

„Man viskas praverčia. Ką randu, ką gaunu – pasitelkiu išmonę ir sukuriu kažką“, – prisipažįsta išradingasis vyras.

Jo sodybos ūkinės patalpos prigrūstos sendaikčių, armatūros. Iš pastarosios savamokslis kūrėjas lanksto neįtikėtinas kiemo puošmenas. O kai jas ir kiti pastebi, meistras dažnai sulaukia prašymo pagaminti tokias pat.

„Iš tokios medžiagos esu daug pridaręs dekoratyvinių dviračių gėlių vazonams. O vieną kartą turėjau iššūkį draugui sukonstruoti motociklo „Jawa“ dekoratyvinį prototipą. Nebuvo lengva, bet įveikiau užduotį“, – džiaugiasi Vidmantas ir priduria, kad azartas puikus variklis kurti.

Daugelis vyrų, anot jo, savo garažuose kaupia įvairiausių atliekų, detalių, turi stakles ir įrankius, bet neturi vaizduotės. O V. Šilgalis džiaugiasi gavęs iš aukščiau tokią dovaną. Jam pakakdavo ir savo ankšto sandėliuko daugiabučiame name, mieste.

„Kai neturėjome sodybos, visus vakarus pradingdavau sandėliuke. Šią žiemą ten ir savo naujo namo langines dekoravau – aš norėjau vienaip, žmona pasiūlė kitaip. Visa mūsų aplinka čia, Stirniškiuose, kuriama su šiek tiek tautiškais motyvais“, – savo darbus rodė šeimininkas.

Net sunku patikėti, kad kai Vidmantas su žmona nusižiūrėjo pirkti sodybą Stirniškiuose, šioji galėjo atrodyti apgailėtinai – susmegusi į žemę, apaugusi žolėmis.

Raštelis iš praeities

Išskirtinis Šilgalių kiemas nelieka nepastebėtas ramiame kaime. Labiausiai naujakurius nudžiugino vieną dieną už sodybos namo durų užkištas raštelis. Jį surašęs nežinomas žmogus dėkojo panevėžiečiui už atkurtą sodybą, kur anonimas esą gyveno iki 1966 metų. Pats namas pastatytas 1949-aisiais.

„Koks sutapimas – jis iš čia išsikraustė tais pačiais metais, kai gimiau“ , – paaiškina panevėžietis ir svajoja, kaip vieną dieną pats ramiai sudės rankas ir pasigrožės pasiektais rezultatais.

Tuomet galbūt ateis naujas įkvėpimas vėl piešti ir tapyti, ką Vidmantas buvo numetęs pastaruosius ketverius metus.

„Kūryba mano pomėgis, tai – džiaugsmas sielai ir nuovargis nugarai“, – juokiasi V. Šilgalis.

O gal viską baigus Stirniškiuose jau nieko daugiau ir nebereikės – tik gero poilsio su naujais kaimynais ir šeima. Tiesa, iš pastarosios vyrui pašonėje liko tik žmona. Dvi dukras išauginęs tėvas, kaip ir daugelis kitų lietuvių, jas išleido į užsienį.

 

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų