Statistiką gerina atvykėliai

Kas ketvirtas Panevėžio gyventojas sulaukęs pensinio amžiaus, o vaikų iki keturiolikos metų – du kartus mažiau nei senjorų.

Visgi ekspertai tvirtina, kad nors laikai, kai Aukštaitijos sostinė skaičiavo šimtą tūkstančių gyventojų, jau praeitis, regionų laidoti nereikia.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2023-iųjų pradžioje Panevėžyje gyveno 87 913 gyventojų, Panevėžio rajone – 35 225.
Aukštaitijos sostinėje per praėjusius metus gyventojų pagausėjo daugiau nei 300.
O Panevėžio rajonui sekėsi prasčiau – pernai jame žmonių sumažėjo keliomis dešimtimis.
Pastaraisiais metais vėl į viršų kilstelėjusią demografijos kreivę fiksuojantieji statistiką aiškina imigrantų iš karo draskomos Ukrainos ar kitų trečiųjų šalių atvykimu.
Mat nors Aukštaitijos sostinėje gyventojų padaugėjo, tačiau mirčių čia dukart daugiau nei krikštynų. Pernai gimė 513 panevėžiečių, o mirė 1230.
Vaikų iki 14 metų pernai Panevėžyje gyveno vos 12,7 proc., rajone – 13,9 proc.
O 65-erių ir vyresnių žmonių dalis Panevėžyje siekė 23,3 proc., rajone – 19,2 proc.
2023 metų sausį 885 panevėžiečiai jau buvo atšventę 90 metų sukaktį, bet dar nesulaukę 100 metų. Rajone tokių senolių – 287.
Ir mieste, ir rajone gyvena po šešis šimtamečius ir vyresnius.

Neskuba susilaukti vaikų

Ekonomistas Žygimantas Mauricas pastebi, kad tokios demografinės tendencijos tarsi padalija Lietuvą į dvi dalis: regionus, kuriuose daug dirbančiųjų ir mažai išlaikomų asmenų, ir tuos, kur mažai dirbančių ir daug pensinio amžiaus žmonių.
Į regionus, kur trūksta dirbančiųjų, neateina tiek investicijų, kiek galėtų ateiti.
Užsisuka užburtas ratas: ieškantieji didesnių atlyginimų emigruoja į didmiesčius, kuriuose koncentruojasi stambieji investuotojai.
Dar prieš keletą metų regionams didžiausiu iššūkiu buvo masinė emigracija į Vakarų šalis, o dabar jiems dėl gyventojų tenka konkuruoti nebe su Norvegija ar Anglija, o Vilniumi ir Kaunu.
„Dabar didesnį vaidmenį vaidina vidinė migracija, todėl turime tokį demografinį kontrastą. Prie to labai prisideda ir universitetai. Šiauliai jau baigia prarasti savo, kaip universitetinio miesto, statusą, iš dalies jo netenka ir Klaipėda, o Panevėžys jo praktiškai ir neturėjo. Todėl didžiąją dalį jaunimo sutraukia Vilnius ir Kaunas“, – teigė Ž. Mauricas.
Anot jo, regionams vien savo jėgomis išlipti iš demografinės duobės tikrai nepavyks.
Pastarieji treji metai gimstamumo prasme buvo tragiški.
„Mūsų demografinė situacija itin prasta dėl mažo gimstamumo. Nemažai jaunų žmonių emigravę, nors susilaukia vaikų, bet jie gimsta ne Lietuvoje. O dar ir pandemijos metai iškasė demografijos duobę: Lietuvoje visuomenė buvo per daug gąsdinama, dabar dar – ir neužtikrintumas dėl karo“, – kalbėjo ekonomistas.

Išvykstančius keičia užsieniečiai

Ž. Maurico nuomone, tuštėjantiems regionams išsigelbėjimas galėtų būti tik imigracija iš trečiųjų šalių.
Ekonomistas pastebi, jog Lietuva per pastarąjį dešimtmetį labai pažengė į priekį. Pritraukta daug investicijų, pagerinta infrastruktūra, ypač regionuose, taip pat augo atlyginimai, todėl imigrantams Lietuva tampa patrauklia šalimi.
Nors šiuo metu didesnioji dalis imigrantų – karo pabėgėliai iš Ukrainos, tačiau nemažai atvyksta žmonių iš Baltarusijos, Rusijos.
„Jeigu atvertume savo sienas ir priimtume visus norinčiuosius, jų būtų tikrai nemažai, reikėtų galvoti, kaip tuos srautus suvaldyti. Dabar svarbesnė tampa imigracijos, o ne emigracijos politika“, – pabrėžia Ž. Mauricas.
Anot jo, lietuviai, ieškantys didesnio uždarbio galimybių, renkasi Vilnių ar Kauną, o imigrantams nėra didelio skirtumo, vykti į Vilnių, Panevėžį ar Naująją Akmenę.
Ekonomisto tvirtinimu, lyginant su kitais miestais, vilniečių atlyginimai tik keliasdešimčia procentų didesni, išskyrus IT sektorių ir dar kelias sritis, bet būsto nuomos kainos – du ar net tris kartus didesnės. O kur dar papildomi Vilniaus iššūkiai – darželių trūkumo problema, didžiuliai kamščiai.
„Vilnius tapo ta Europos sostine, kuri turi nemažai iššūkių. Miestas jau pasiekęs ribą, kai net ir vidutines pajamas gaunančiam vilniečiui darosi sunku pragyventi. Bet panaši situacija yra ir kitų šalių sostinėse – Varšuvoje, Prahoje, Lisabonoje ir kitur“, – lygina Ž. Mauricas.
Ekonomisto teigimu, Vilnius tampa brangiu miestu, bet gyventi čia yra ir savotiškas mados reikalas. Ši tendencija ryški dar nuo sovietmečio, kai gauti paskyrimą į Vilnių ar Kauną buvo kažkas ypatingo.
„Čia labiau mitas, kad Vilniuje daugiau uždirbama. Atlyginimų skirtumas tarp Vilniaus ir regionų turėtų būti gerokai didesnis. Vilnius yra madingas miestas, į kurį dažnai vykstama tiesiog laimės ieškoti“, – mano Ž. Mauricas.

Visą straipsnį skaitykite dienraštyje „Sekundė“, kovo 14 dienos numeryje.