-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Partizanų vado Antano Žilio-Žaibo ir jo žmonos partizanės Zofijos Žilienės-Klajūnės skaudi gyvenimo istorija – kovotojų už laisvę šeimų realybės atspindys. Tėvui žuvus, motinai ilgus metus kalint Kazachstano lageriuose, partizanų vaikai buvo priversti gyventi slepiami svetimuose namuose. Tačiau net ir ten saugu nebuvo – enkavėdistams rūpėjo, kaip iš vaikų išpešti informaciją, kur palaidotas jų tėvas.Vyriausiasis partizanų Antano ir Zofijos Žilių sūnus Algimantas gimė 1943-iaisiais dar tebesiaučiant Antrajam pasauliniam karui, o jo brolis Petras ir sesuo Meilutė – jau tėvams pasitraukus į mišką.
Kadangi saugumas partizanų šeimą negailestingai persekiojo, vaikus teko slėpti pas kitus žmones.
Antanas Žilys buvo kilęs iš Jurgelionių kaimo Ukmergės rajone, Zofija Striogaitė-Žilienė – iš Ukmergės.
Kaip pasakoja jų sūnus Algimantas, tėvai susipažino vokiečių okupacijos metais. Tada mama buvo gimnazistė, tėtis – aviacijos leitenantas, į Ukmergę su aviacijos eskadrile perkeltas dar sovietams pirmąkart aneksavus Lietuvą.
Taigi šeimą jiedu sukūrė dar iki partizaninio karo pradžios.
Po gimnazijos Zofija baigė Ukmergės prekybos mokyklą ir įsidarbino parduotuvėje Taujėnuose. Antanas tuo metu dirbo Taujėnų valsčiuje ir dalyvavo pasipriešinimo naciams judėjime.
Sykį, per išpuolį prieš vokiečių okupacinės valdžios rėmėjus, A. Žilį pašovė.
Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, šeimai reikėjo priimti sudėtingą sprendimą – trauktis ar likti. Atsakymą padiktavo karininko pareiga Tėvynei: 1944 metų liepą A. Žilys išėjo partizanauti, o 1945-ųjų pradžioje tapo Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio vadu. Jo vadovaujami partizanai aktyviai veikė Anykščių, Ukmergės, Panevėžio rajonuose.
„Iš pradžių mama gyveno nelegaliai, bet dar ne miške, – prisimena Algimantas Žilys. – Kai Taujėnuose ją areštavo stribai ir jai pavyko ištrūkti, tada pabėgo pas partizanus.“
Kadangi šeimos ieškojo sovietai, slapstytis teko ir Žilių vaikams. Paliktus globoti patikimiems žmonėms, tėvai juos galėdavo tik slapta lankyti.
Šie trumpi susitikimai paliko itin ryškų pėdsaką vyriausiojo sūnaus atmintyje.
A. Žilys mena, kaip sykį gyvenant Pusbačkiuose, Anykščių rajone, apsimetė, jog labai skauda pilvą – kad tik mama aplankytų.
„Mama atėjo lietingą naktį – su automatu, kurį tėtis nešiojosi, visa šlapia. Pagailo man. Daugiau taip nebedariau“, – pasakoja jis.
Tokie partizanų apsilankymai būdavo rizikingi ir jiems patiems, ir namų šeimininkams. Iš čia ir kitas giliai A. Žilio atmintin įsirėžęs vaizdas: aklinai uždangstyti namų langai – kad svetima akis ko nors nepamatytų – ir kartais leidžiamos plokštelės.
„Plokštelė sukdavosi ir aš užmigdavau, o ryte pabudus jų jau nebebūdavo, – pasakoja Algimantas. – Kartą ryte jų neberadau, tačiau mama buvo likusi. Man sviestu užtepė duonos riekę, supjaustė.“
Dėl nuolat visai šeimai grėsusio pavojaus berniukas negalėjęs vadintis sava pavarde – iki pat ketvirtos klasės buvo ne Žilys, bet Maskoliūnas. Šeimos pavardę susigrąžino tik po Stalino mirties.
Ir klajoti iš vienos vietos į kitą Algimantui teko nemažai. Vyras pasakoja pirmą klasę lankyti pradėjęs Traupyje, Anykščių rajone, tačiau kartą vakare atvažiavę žmonės jį išvežė kitur gyventi. Būdavo, kad naktį užmigdavo vienoje vietoje, o ryte jau atsibusdavo kitoje.
Kol Algimantas buvo mažas, grėsmė, kad netyčia prasitars, išsiduos stribams ar kitiems, kas esąs, suaugusiesiems labiausiai kėlė nerimą. Tad mokydavo, ką turėtų atsakyti klausiamas, kas yra jo tėvas ir kur jis.
Iš pradžių, A. Žilio teigimu, jis buvo primokytas išgirdus tokį klausimą bėgti. Tačiau greitai susizgribta, kad okupantai ar stribai greičiausiai nepažiūrės, kad vaikas, ir šaus.
„Tai liepdavo sakyti, kad „tėvas ruskis“, o paskui, jeigu kas, – kad jis „pro langą iššoko“, – juokiasi dabar pasakodamas A. Žilys.
Kartą Algimantui kaip tyčia teko eiti per kaimą, kur vienoje sodyboje ilsėjosi stribai.
„Išeina man skersai kelio karininkas, paima ant rankų – už pažastų pakelia iki savo akių lygio ir šypsodamasis žiūri“, – iki šiol prisimena.
Kai nepažįstamasis atsidarė karišką planšetę, berniukas pamanė: viskas.
„Galvojau, kad dabar į mane šaus, – prisipažįsta. – Jis manęs net neklausė, kas mano tėvas, o aš jam pradėjau sakyti, kad mano tėtis pro langą iššoko ir pabėgo. Karininkas užsikvatojo – stribai irgi.“
O karininkas iš planšetės išėmė saldainį ir padavė vaikui.
Toks Antanas Žilys-Žaibas išliko ir sūnaus Algimanto prisiminimuose. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.
A. Žilio brolis Petras gimė 1945 metais, o sesuo Meilutė – 1948-aisiais.
Kadangi vaikai dažniausiai gyvendavo atskirose šeimose, kad turi brolį, Algimantas sako sužinojęs, kai šiam buvo apie trejus metukus – buvo atvedę parodyti.
Pro šalį kaip tik ėjo stribai.
„Brolis pasistiebęs ir sako: „Jei kas klaus, kur tėtė, sakyk, „luskis“, bet jie kaip ėjo, taip ir praėjo“, – su šypsena pamena dar šveplavusio brolio patarimą A. Žilys.
Kad gimė sesuo Meilutė, Algimantas žinojęs iš karto, tačiau ją pirmą kartą išvydo jau lankydamas penktą klasę.
Pamena A. Žilys ir tėčio apsilankymus: kai ateina iš miško pro pirtelę su automatu ant kaklo – koks partizanų vadas užfiksuotas vienoje dabar garsių nuotraukų; kai įžengęs į namus randa jį jau laukiantį.
Pastarasis susitikimas įvykęs irgi Pusbačkiuose, Anykščių krašte. Greičiausiai buvo šeštadienis, spėja A. Žilys, kad kūrenta pirtis. Grįžus iš jos tėvas jau sėdėjęs kambaryje „ant zaslano“.
„Buvo atėjęs vienas, pakalbino mane. Atnešė dovanų knygas „Zuikis Puikis“ ir „Akmeninė gėlelė“, piešimo, rašymo sąsiuvinių, spalvotų pieštukų dėžutę, paprastų pieštukų. Sakė, kad rudenį jau turėsiu eiti į mokyklą kaip tas kiškis“, – A. Žilio teigimu, iki tol niekuomet taip nebuvę.
Tėvui išėjus, suolas, kur jis sėdėjo, tebebuvo šiltas.
„Atsisėdau toje vietoje ir sėdėjau. Gal buvo tas šeštasis jausmas, nes daugiau jo nebemačiau“, – svarsto.
1949 metų gegužės 15-ąją Antanas Žilys-Žaibas žuvo. Tada Algimantui ėjo šešti.
Tiesa, apie tėvo mirtį jis kurį laiką nežinojo. Tik jautė, kad kažkas nutiko. Matė pasikeitusį žmonių požiūrį – į berniuką jie ėmė žiūrėti kitokiomis akimis.
Sykį į namus esą užėjusios kaimo moterys ėmė rypuoti: „Oi, Dieve, sūdni diena, kas dabar bus, kaip vaikai.“
„Bet man nieko nesakė“, – pasakoja A. Žilys.
Tad pamena nuo skiedryno pasiėmęs dvi pliauskas ir kaukšt – viena langą išdaužė, kita pataikė į rėmą – stiklas tik įskilo.
„Ėmė pyktis, kad nuo manęs slepia“, – pamena tik dar po kurio laiko išgirdęs apie tėvo žūtį.
Nepraėjus dviem savaitėms po partizanų vado mirties, buvo suimta ir Algimanto mama.
„Atsisėdau toje vietoje ir sėdėjau. Gal buvo tas šeštasis jausmas, nes daugiau jo nebemačiau.“
A. Žilys
Kad nerastų stribai, A. Žilys-Žaibas iš pradžių buvo palaidotas netoli žūties vietos – tik po kelių dienų karstas pervežtas į Šilų kapines, Z. Žilienės giminių kapavietę.
Vieną kartą giminaitė vaikams parodė, kur amžinojo poilsio atgulė jų tėvas.
„Mes su broliu dažnai eidavome nuo Balelių per mišką, Šilus į Alančius. Kai eidavome, matydavosi Šilų bažnyčia ir prie kapų – dideli medžiai. Sakydavome: „Ten tėtė guli.“ Užeidavome, aplankydavome“, – pasakoja A. Žilys.
Kam nors prasitarti, kur palaidotas tėvas, negalėjo. Algimantas net raštiškai KGB buvo patvirtinęs, jog nežino, kur kapas yra. Nors iš saugumiečių girdėjęs įvairių kalbų ir grasinimų – esą gal nežuvęs, gal pasikeitęs pavardę, gal pabėgęs ir pan. Todėl esą būtina ekshumuoti palaikus ir patvirtinti tapatybę.
Tačiau sūnus gynėsi nieko nežinantis.
„Jau nepriklausomybės metais pamačiau archyvinę medžiagą. Pasirodo, saugumas žinojo, kad palaidotas Šilų kapinėse, bet nežinojo, kurioje vietoje“, – sako A. Žilys.
Šeima uždegdavo ant kapo žvakelę per Vėlines, tačiau kapo labai netvarkė. Ir jei kas pasidomėdavo, sakydavo, kad aplanko giminaičių kapavietę.
Antanas Žilys-Žaibas ir Zofija Žiliene-Klajūne. Kovotojos, partizanų vado žmonos istorija jau mūsų laikais įkvėpė grupę „Skylė“ sukurti dainą „Klajūnė“. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.
Z. Žilienė-Klajūnė buvo nuteista 25 metams lagerio ir 5 metams tremties, tačiau vėliau bausmė sušvelninta iki 10 metų lagerio.
Į Lietuvą iš Balchašo Kazachstane ji grįžo tik 1965-aisiais.
Baigęs šešias klases, Algimantas kartu su broliu bei seserimi buvo išvykęs pas mamą. Ten teko vėl eiti į šeštą klasę, kad išmoktų rusų kalbą.
„Vėliau mama persigalvojo ir sakė norinti gyventi tik savo šalyje, tad grąžino mus į Lietuvą“, – pasakoja A. Žilys.
Maždaug po metų kartu su broliu jis ir grįžo. Sesuo liko su mama, tačiau galiausiai irgi pabėgo į Lietuvą.
Kai mama grįžo iš tremties, Algimantas jau tarnavo kariuomenėje.
„Tą vasarą ji atvažiavo manęs aplankyti kariuomenėje“, – pasak A. Žilio, tąkart galėjo įkliūti jie abu, mat iš Z. Žilienės asmens dokumentų buvo galima suprasti apie jai skirtą įkalinimo bausmę.
Laimė, trumpam apgyvendinant pas sūnų atvykusią mamą dokumentų niekas nereikalavo.
A. Žilys prisimena, kad mama apie tėvo žūties aplinkybes vaikams smulkmenų niekada nepasakojo. Tad jis tik žinojęs, kad tėtis buvo sužeistas į galvą ir į krūtinę.
Grįžusi į Lietuvą, Z. Žilienė kurį laiką gyveno Panevėžyje, vėliau persikėlė į Palangą.
Dėl tėvų partizanavimo Žilių vaikams teko ne kartą susidurti su saugumu.
Algimantas būdamas septintokas sulaukė kvietimo į prokuratūrą Ukmergėje.
Susisiekimas buvo prastas, be to, pavasaris, visur purvas. Nuvažiuoti buvo galima tik kolūkio automobiliu, kuris grįždavo susirinkęs savo žmones ketvirtą po pietų.
Į prokuratūrą moksleivis tąkart buvo pakviestas saugumui suradus neatpažintus palaikus. Pasak A. Žilio, karo metais baltaraiščiai numušė lėktuvą, žuvo lakūnas.
„Iš vaikų mane vieną kvietė, – pamena jis. – Matyt, galvojo, kad čia galėjo būti tėvas. Pradėjo tardyti.“
Nuo ryto nevalgiusį vaiką saugumiečiai išlaikė iki sutemų – per tas valandas jam teko išgirsti visko, taip pat, kad „obuolys nuo obels netoli rieda“. Kai pagaliau paleido, kolūkio automobilis jau buvo seniai išvažiavęs. Lauke – naktis, visur purvas.
Dalį kelio iki namų pavežė sustabdyto sunkvežimio vairuotojas. Jis siūlė pernakvoti Siesikų mokykloje, tačiau vaikas nesutiko.
„Ėjau. Tamsu. Vieną sykį kritau, kitą“, – pamena.
Matydamas vienkiemių žiburėlius kažkuriame galiausiai pasiprašė nakvynės.
A. Žilys pasakoja, kad prasitarus jiems apie tėvą, žmonės tame krašte žinojo, kas buvo Žaibas.
Ryte namo grįžęs vaikas nuėjo tiesiai į mokyklą. Mokytojas ir jo žmona direktorė, išvydę purviną mokinį, pradėjo klausinėti.
„Papasakojau, kur buvau. Jie pasakė „svoločiai“ ir liepė eiti namo, pavalgyti, pailsėti“, – pamena.
Algimantui baigus Vilniaus politechnikumo pirmąjį kursą, jis, 16-metis, nuvažiavo dviračiu į Troškūnus išsiimti paso. Pateikus dokumentus, buvęs stribas liepė užeiti į kabinetą. Netikėdamas, kad tėvo tikrai nebėra, klausinėjo, kur jis, paskui liepė ateiti kitą dieną.
Atvažiuoti dviračiu iki Troškūnų A. Žiliui reikėdavo 25 km ir taip – net kelis kartus.
Galbūt ketvirtą kartą Algimantui atvykus paso, jo laukė jau trys vyrai. Pradėjo bauginti, tyčiotis, vadino banditu, stebėjosi, kaip jį priėmė mokytis.
Užkliuvo ir gimimo liudijime nurodyta vieta – Ukmergė.
„Kokioje Ukmergėje? Bandito vaikas, kaip gali būti ten gimęs. Gimei pelkėje tarp vilkų, raiste. Žaibas buvo banditų vadas, – pamena užgaulius žodžius. – O gimimo liudijimą suplėšė ir išmetė į šiukšlių dėžę.“
A. Žilys svarsto, kad pasus išduodanti darbuotoja greičiausiai viską girdėjo, nes saugumiečiai garsiai rėkavo.
„Man išėjus ji paklausė, kur dokumentai. Sakau, suplėšė ir išmetė. Ji liepė pasivaikščioti lauke ir ateiti po valandos. Žadėjo, kai išeis saugumiečiai pietauti, užeis į kabinetą ir pažiūrės, gal galima suklijuoti“, – pasakoja, kad ir anuomet buvo gailestingų žmonių.
Laimė, dokumentas pasirodė esąs perplėštas per siūlę – taigi nesunkiai suklijuojamas. Tad galiausiai jaunuolis pasą išsiėmė sostinėje.
Politechnikumo vadovai vėliau Algimantui pasakojo, kad į mokymo įstaigą po šio įvykio buvo atvažiavę „dėdės“ iš saugumo, pasiėmė jo dokumentus.
Nuo vaikystės patyręs saugumo ujimą, A. Žilys iki šiol stebisi: mokykloje kiti vaikai ar suaugusieji jo bandito vaiku nelaikė ir neprasivardžiavo. O technikume, jo manymu, pedagogai gal net truputį nuolaidžiaudavo.
