Sovietmečio istorija Nepriklausomybės kartos akimis

Sovietmečio istorija Nepriklausomybės kartos akimis

 

Nepriklausomybės metais užaugusi karta – laisva, drąsi, veržli ir vyresniųjų dažnai kritikuojama dėl laiko, gaištamo internete, mobiliuosiuose telefonuose. Bet į ekraną žiūrintis jaunimas mato visą pasaulį ir visais laikmečiais. O kasmet tūkstančius savanorių pritraukianti „Misija Sibiras“ tik paliudija: jaunajai kartai ne vis vien, kas vyko iki jos.

„Stovėjome naktį kapinėse, kur gulėjo tūkstančiai vaikų, ir bandėme suprasti, ką turėjo išgyventi jų mamos, kalėjusios čia pat, lageryje. Jos visos žinojo, kad trejų metų sulaukusi dukrelė ar sūnus bus išplėštas iš rankų ir taps sovietinės valstybės nuosavybe, investicija į naują darbininkų kartą be praeities, be šeimos. Kai kurios moterys pačios savo vaikus net stipriai sužalodavo, kad jie kada nors susirastų gimdytojas. Kiek mažylių neišgyveno nė metų“, – pasakojo programuotojas Lukas Klusis, gidė Ieva Kaknevičiūtė ir teisės studentas Kristijonas Povylius.

Visi šie jaunuoliai praėjusią savaitę atvyko į Panevėžio apskrities Gabrielės Bitės-Petkevičaitės biblioteką pasidalyti įspūdžiais iš tryliktosios „Misijos Sibiras“.

Šiais metais ji vyko Kazachstano stepėse. Čia lietuviai pagerbti tragiškos savo šalies praeities važiavo Rusijai neišdavus vizų šio projekto dalyviams. Nepaisant politinių kliūčių, priešiškos valstybės galia per menka prieš patriotiško Lietuvos jaunimo troškimą atiduoti pagarbą amžino poilsio atgulusiems tremtiniams. Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija.

Skaičiuojama, jog 1940–1953 metais sovietams okupavus Lietuvą, represuota apie 300 tūkstančių lietuvių, iš jų į Kazachstaną perkelta apie 80 tūkstančių.

Misijos dalyviai sulaukė ne vieno panevėžiečio prašymo padėti gauti informacijos apie jų likusių artimųjų kapus Kazachstane.

Į šį pasaulio pakraštį buvo tremiami politiniai kaliniai. Dažniausiai ten, kur sovietų mokslininkai rasdavo naujus naudingų iškasenų klodus. Ne veltui sakoma, kad Kazachstane – visa Mendelejevo lentelė.
„Mūsų neretai klausia – o ko jūs važiavote į Kazachstaną? Kad lietuviai buvo tremiami į Sibirą, žino kone visi. Tačiau tai, kad dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių – vyrų, moterų ir vaikų – sovietinio režimo buvo įkalinti bekraštėse Kazachstano stepėse pastatytuose lageriuose, nemažai daliai žmonių yra naujiena. Todėl mūsų pareiga – skleisti tą informaciją, dalytis ja, kad nenugrimztų užmarštin, o būtų perduodama iš kartos į kartą“, – apie ekspedicijų misiją kalbėjo svečiai.

Praeitis suvienijo jėgas

Tremčių baisumą pažinę projekto „Misija Sibiras“ dalyviai atgaivino į renginį atėjusių, jau pagyvenusių, buvusių tremtinių jautriausius atminties kampelius.

Dvi skirtingos kartos ėmė dalytis informacija, kas vyko Kazachstane praeito amžiaus viduryje ir kas liko šiandien, kaip atrodo tremtinių paliktos kapinės, skausmingą lietuvių tautos istoriją menančios lagerių vietos. Vienas per kitą panevėžiečiai stojo pasakoti savo sąsajų su Kazachstanu. Regis, skausminga lietuvių istorija sujungė visas tą dieną renginyje susitikusias kartas.

„Prieš išvykdami atlikome namų darbus: susitikome pasikalbėti su buvusiais tremtiniais, kurie galėjo turėti ryšių su Kazachstano tremtimi. Pažadėjome jiems surasti artimųjų, giminaičių ten likusius kapus. Viena užduotis mus privertė gerokai paplušėti“, – prisiminė I. Kaknevičiūtė, kurios pačios seneliai buvo ištremti į Magadaną.

Į dvi grupes (pietų ir šiaurės) suskirstytų misijos dalyvių užduotis tradiciškai buvo sutvarkyti lietuvių tremtinių kapavietes, pastatyti jose savo gamintus kryžius bei identifikuoti tautiečių kapus ir juos suregistruoti. Į Kazachstaną išvykę jaunuoliai iš vienos tautietės gavo prašymą surasti jos ten mirusio brolio amžino poilsio vietą. Kapą moteris buvo įamžinusi senoje nuotraukoje.

„Tas kryžius buvo akmeninis ir tikėjome, kad jį tikrai rasime. Tačiau vietoje teko kelis kartus iš naujo peršukuoti kapines jo ieškant. Nesinorėjo išeiti nepasiekus tikslo, bet kai pastebėjome kryžių, negalėjome patikėti, kad nematėme tokio didelio paminklo. Dar geresnis jausmas užplūdo, kai šią žinią telefonu tuoj pat pranešėme mirusiojo sesei Lietuvoje“, – prisiminė Ieva.

Tiesa, misijos dalyviai negalėjo vežtis savo telefonų, juos turėjo tik vadovai.

Jautrios akimirkos

Iš viso šią karštą vasarą 24 lietuvių komanda per 11 ekspedicijos dienų aplankė 16 kapinių. Jos skyrėsi nuo tų, kurios būdavo lankomos ankstesniais metais Sibire – Kazachstane lietuvaičiams teko ieškoti pavienių tautiečių kapų bendrose miestų kapinėse. Jie buvo gerokai apleisti.

Dauguma mirusiųjų pavardžių ant paminklų užrašytos kirilica, o tai buvo iššūkis ne vienam ekspedicijos dalyviui. Bet pramokę šio rašto, jaunuoliai inventorizavo ir sutvarkė beveik 200 lietuvių kapų, išsibarsčiusių po visą šalį. Visi jie buvo įrengti šalia buvusių tremtinių lagerių.

„Buvo toks momentas, kai tvarkant kapines mūsų nufotografuoto paminklo nuotrauka pasklido internete. Po nuotrauka netrukus atsirado komentaras, kad ten guli vieno žmogaus artimieji. Telefonu susisiekėme su juo. Kai paaiškinome, ką radome ir kur esame, stojo ilga tyla. Tokią akimirką supranti, kad verkiama abiejuose ryšio galuose. Tam mes ir dirbome“, – kalbėjo į Panevėžį atvykę misijos dalyviai.

Kazachstano tremtinių kapines ir buvusius lagerius aplankę „Misijos Sibiras“ dalyviai tvirtina, kad išmoko daugiau, nei leidžia mokykliniai istorijos vadovėliai.

Vienintelis lietuvis Džezkazgane

Kone svarbiausia ir atsakingiausia šios ekspedicijos užduotis lietuviams – kryžių gamyba. Pamokyti kryždirbio Algimanto Sakalausko, jaunuoliai Kazachstane tautiečių likimą įamžino šešiais kryžiais.

„Kadangi darbų buvo daug, kryžius teko gaminti ir visiškoje tamsoje naktį, miegant vos kelias valandas, bet rezultatas pranoko lūkesčius – kryžiai pakilo Rūdniko bei Mamočkino kapinėse, Saranėje, buvusiose Rytinio Konrado, Balchašo bei Abajaus lagerio teritorijose. Saranėje, šalia dviejų partizanų kapų plynuose laukuose iškėlėme net 4,8 m aukščio kryžių, kuris visiems, vykstantiems pro šalį, primena Saranės apylinkėse lietuvių istoriją ir tai, kad ji nėra pamiršta“, – pasakojo misijos dalyviai.

Plušėdami lietuvių kapinėse po kaitria Kazachstano saule, jaunuoliai taip pat stengėsi užmegzti ryšius su čia tebegyvenančiais tautiečiais. Tačiau paaiškėjo, kad jų čia telikusi saujelė.

Pirmasis ekspedicijos komandą pasitiko Lietuvos garbės konsulas Kazachstane Vitalijus Tvarijonas. Jis sutiko padėti komandai įsikurti stovyklavietę Karagandoje, surasti keletą politinių kalinių anūkų bei proanūkių. Artimiausiai pabendrauti svečiams pavyko su Vladu Račkaičiu, save vadinančiu vieninteliu lietuviu Džezkazgane. Politinių kalinių sūnus Lietuvoje lankėsi tik kartą, tačiau puikiai kalbėjo lietuviškai, o jeigu kažko ir nesuprasdavo, misijos dalyvių prašė vis tiek kalbėti tik lietuviškai – nė žodžio rusiškai.

Juokėsi ir dainavo

Lietuvos praeitį pažinusiems jaunuoliams vykstant į Kazachstaną neprireikė nei apsiaustų nuo lietaus, nei šiltų drabužių, be kurių neišsiversdavo Sibire. Maitinosi jaunimas kur pakliūdavo, kartais net kapinėse, o maistą pirkdavo vietos parduotuvėse.

„Ruošiantis į misiją mus prigąsdino, kad Kazachstane saugotumėmės gyvačių. Jas esą gali atbaidyti raudona skarelė. Vienas bičiulis į ekspediciją pasiėmė tokių ir mums padalijo. Aišku, mes netikėjome, kad sutiksime nuodingų gyvių, ir visas mistines priemones numetėme. Ir čia, kaip tyčia, prie vieno kapo didžiulė gyvatė! Taip ir neišsiaiškinome: veikia jas raudona spalva ar ne“, – šypsojosi ekstremalų nuotykį prisiminę Kristijonas.

Svečiai prisiminė ir daugiau netikėtumų svetimoje šalyje. Iš pradžių jie teigė būgštavę, kad tokiose tragedijos vietose nevalia juokauti. Tačiau vienos tremtinės žodžiai jaunuolius nuramino.

„Vykdami nežinojome, kaip reaguoti į istoriją – liūdėti, gedėti. Bet viena tremtinė pasakė, kad jie nors ir vargdavo lageryje, bet vis tiek juokdavosi, dainuodavo. Pozityvumas jiems leido išgyventi. Todėl ir mes iš širdies traukėme lietuviškas dainas, kurios ten suskambo visai kitaip“, – apie išgyvenimus kalbėjo misijos dalyviai.

Vasaros patirtis jiems davė gerokai daugiau, nei leido išmokti mokykliniai istorijos vadovėliai.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų