Nors Romualdas ir Vita Balinskai abu dailininkai, bet Vita sako esanti labiau mokytoja, mama ir žmona.

Sostinės menininkams kaimas – šventa vieta

Jei reikėtų rinktis važiuoti į Niujorką ar Burvelius, dailininkai Vita ir Romualdas Balinskai pasirinktų pastaruosius, įsikūrusius Krekenavos pašonėje.

Dailininkų Vitos ir Romualdo Balinskų kelionės maršrutas šiandien mažai kuo skiriasi nuo to, kuriuo jiedu važinėja jau 20 metų: Vilnius–Burveliai. Tik šįkart jis nusitęsė dar toliau, į Šiaulius, kur gimė Romualdas, kur atidaryta jo jubiliejui skirta paroda intriguojamu pavadinimu „Tie“.

Šiais metais R. Balinskui sukanka šešiasdešimt, tad ir paroda Šiauliuose skirta gimtinei. Romualdui šis spalis ne tik jubiliejinis mėnuo. Po kelių dienų iškilmingoje tradicinėje Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Auksinių ženkliukų įteikimo šventėje šiuo ypatingu įvertinimu R. Balinskas bus pagerbtas „už inovatyvius plastinės kalbos ieškojimus bei talpių ir universalių temų plėtojimą.“

R. Balinskas svarsto, jog labai gerai, kai apdovanojimui pristato saviškiai, o ne tie, iš šono ar nomenklatūros, kažin ką suprantantys apie meną.

„Kai pristato apdovanojimui tos pačios srities profesionalai, tai jau yra aukščiausias įvertinimas“, – jam pritaria Vita.

Šiandien Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje eksponuojamas R. Balinsko tapybos darbų ciklas „Tie“ pradėtas dar 2017 metais. Kodėl „Tie“? Žmona sako, todėl, kad ne šitie ir ne anie. O pats autorius šypsodamasis paaiškina, kad tai koliažai, tapyti aliejiniais dažais ant drobės, ant popieriaus.

„Jie tokie, rimti ir nerimti. Kaip žmonės. Jie – „Tie“, jau daug apkeliavę, buvę ir Berlyne, ir Vilniaus rotušėje. Negaliu apsimesti, kad esu labai rimtas ir daryti kažkokius grandiozinius darbus“, – šypsosi R. Balinskas.

Tapytoją R. Balinską Lietuvos dailininkų sąjungą įvertino Auksiniu ženkliuku „už inovatyvius plastinės kalbos ieškojimus bei talpių ir universalių temų plėtojimą.“ V. ir R. Balinskų asmeninio archyvo nuotr.

Pradėjo nuo fermų dažymo

Panevėžio krašto žmonėms R. Balinskas žinomas jau seniai. Kadaise, sovietiniais laikais, jis tapė darbo pirmūnų portretus ir kitokius dalykus viename iš anais laikais gerai žinomų Panevėžio rajono kolūkių.

Vita ir Romualdas neatsitiktinai kalbėdami nuolat mini Burvelius, Žibartonius, Krekenavą. Su šiuo kraštu jų gyvenimas ir dabar itin glaudžiai susipynęs, nors ir įsikūrę Vilniuje.

Mat kadaise, po tarnybos ano meto kariuomenėje, trys jauni mokslus baigę vyrai – aktorius, muzikantas ir dailininkas Romualdas – nusprendė vasarą užsidirbti pinigų. Kaip tik buvo toks metas, kai kaime buvo galima greitai praturtėti remontuojant fermas, stogus, statant siloso tranšėjas kolūkiuose. Tad trijulė taip ir atvažiavo į Panevėžio rajoną, Žibartonius. Apie tenykščio kolūkio pirmininką Meilų ne tik Stasio Kašausko parašyta knyga, ne tik tėvas Stanislovas ten dirbo, bet dar ir dabar sklando visokios būtos ir nebūtos istorijos. Sutuoktiniai prisimena tą kolūkio pirmininką, įspūdingą, kaip romano „Patriarcho ruduo“ herojų, sėdintį sankryžoje, turintį viską apie visus žinoti: kas iš kur eina, ką kas veikia. Ir taip vieną kartą pirmininkas Romualdo paklausė, gal šis gali portretą nutapyti – aišku, kad jau buvo parinkęs žinių apie jauno žmogaus gabumus. Pakvietė kolūkio darbo pirmūną ir liepė Romualdui tapyti. Darbas pirmininkui patiko, pasiūlė dailininkui pasilikti kolūkyje. Ne fermų dažyti, o tapyti. Mat pirmininkas turėjo svajonę Žibartoniuose galeriją atidaryti, ką vėliau ir padarė.

„Iš pradžių porą mėnesių gyvenome kolūkio pirtyje, paskui pasidarė šalta, radome kur gyventi Panevėžyje, nes Vita ten mokykloje gavo mokytojos vietą. Jau ketinome ir pasilikti, nes alga buvo gera, darbas įdomus ir pirmininkas žadėjo po metų parūpinti mieste butą, o kurį laiką glaudėmės draugų, skulptoriaus J. Lebednyko bute. Taip metus praleidome Panevėžyje, jau net dalyvavome ir parodose“, – prisimena Balinskai.

Jiedu juokauja, kad Romualdas buvo dvaro dailininkas, turėjo dirbtuvę ir piešė, ką reikėjo: portretus, freskas, stendus, plakatus. Bet likimas pasisuko netikėtu kampu. Susirgus Vitos mamai, jauna šeima, Panevėžyje pragyvenusi trejus metus, grįžo į Vilnių.

Sodyboje Burveliuose keletą metų menininkai Balinskai vasarą rengdavo pasibuvimus lauke, į kuriuos susirinkdavę turėjo atsivežti savo miegojimo atributą. Tokią lovą iš pievų parsivežus atgal į miestą, pasak Vitos, miegosi kitaip.

Tikra pasaka apie bobutę ir namelį

„Išmokom panevėžietiško akcento, – juokiasi V. Balinskienė. – Niekas nebegalėjo atskirti, kad mes ne vietiniai. Paskui, gyvendami Vilniuje, visą laiką važiuodavom pas draugus į Panevėžio rajoną, jie ten turėjo keliese nusipirkę vieną sodybą netoli Burvelių. Kartą dviese iš tos sodybos su Romu išėjom apsižvalgyti į turistinį žygį link Surviliškio, link Šventybrasčio. Ėjom ėjom ir užklupo lietus. Pasislėpėme prie upelio stovėjusioj pirtelėj, pralaukėm tą lietų, užkilom ant kalniuko, o ten namelis. Toks gražus kaip pasakoj. Šitiek kartų važiavom pro tą vietą ir jo nematėm. Viskas žolėm apaugę, tik takeliai išmindžioti, ir išeina iš to namelio bobutė“, – mįslingą istoriją pasakoja V. Balinskienė.

Senolė sutuoktinius pakvietė svečiuosna. Ir taip vieni kitiems patikę, kad net močiutė sutiko pusę namelio menininkams parduoti. Bet pati pasimirė ir Balinskai iš jos sūnaus nupirko jau visą namą. Taip 1999-aisiais, po dvylikos metų, vilniečiai sugrįžo į kaimą Panevėžio rajone.

Reikia pamatyti Lietuvą

„Žmonės gyvenime būna kosmopolitai, tai mes esame lietuvapolitai. Kiti labai brangina sostinę ir veržiasi į ją, o mes visą gyvenimą darom atvirkščiai“, – sako Vita ir Romualdas.

Menininkams labai patinka maži miesteliai, jie tvirtina, jog niekada neiškeistų Lietuvos į nieką. Jiems net sunku suprasti tuos, kuriems „reikia pasaulio pamatyt“. Anot jų, reikia ne pasaulį, o Lietuvą pamatyt.

„Mums brangi visa Lietuva: ir Šiauliai, ir Panevėžys, ir Kėdainiai. Kad ir kur būname, džiaugiamės, darom parodas. Jeigu lieptų rinktis važiuoti į Niujorką ar į Burvelius, visada sakysiu – į Burvelius. Tas kaimas mums – šventas reikalas. Galima Burvelius į pasaulį iškeisti nebent dėl kokio labai svarbaus reikalo – surengti parodą, nuvažiuoti į plenerą ar aplankyti anūką. Bet kad savo noru kažkur trenktis! Nesuprantu tų, kurie už savo pinigus nusiperka tremtį į užsienį, kai tokia graži Lietuva“, – kalba V. Balinskienė.

Spektakliai danguje

Kai Balinskai įsikūrė vienkiemio sodyboje Burveliuose, prasidėjo draugų ir giminių antplūdis. Pirmiausia suvažiavo menininkai iš Kėdainių ir Panevėžio. Paskui draugų draugai, pradedant parodų organizatoriais ir baigiant aktoriais. Dar giminės, buvę bendramoksliai. Su palapinėm ir be jų. Taip atsirado nakvojimai lauke po atviru dangumi, žvaigždžių stebėjimai.

„Ant šlaito guli ir matai lyg spektaklyje, kaip krenta į visas puses, aukštyn žemyn ir įstrižai žali, geltoni, rožiniai šviesuliai. Keletą metų rugpjūčio viduryje organizuodavome tuos pasibuvimus, juos pavadinę „Perseidai“. Kiekvienas turėjo atsivežti savo miegojimo atributą. Vieni atsiveždavo lovas, kas čiužinį, kas tik kilimą, kiti kokią spintelę ar lempą. Tokią lovą iš tų pievų, iš to dangaus žvaigždėto parsivežęs į miestą, vis tiek miegosi kitaip. Rinkdavom gražiausią miegamąjį“, – pasakoja V. Balinskienė.

Mokytoja Vita Burveliuose rengia seminarus, kūrybines stovyklas. Čia atvažiuoja žmonės pabendrauti, pabūti, susirenka ir po 20–30 žmonių. Paskaitų skaityti pakviečiamas Krekenavos parapijos klebonas Gediminas Jankūnas.

„Jis taip paskaitė, kad visi išvažiavo laimingi. Tie, kurie dejavo, kad turi Alzheimeriu sergančius tėvus, išvažiavo supratę, kad turi prasmę gyventi. Paskui klebonas atvažiavo trobos pašventinti, pamatė, kad mes čia tapome, jam labai patiko, sako, gal jūs galite prižiūrėti mūsų parapijos namų salę, kad ten irgi būtų meno. Pirmoji paroda buvo Romualdo, paskui prikalbinom tai vieną, tai kitą menininką ir tapo tradicija“, – bendravimu su vietiniais gėrisi menininkai.

Balinskų tradicijos jau daug metų nekinta – savaitgaliai sodyboje Burveliuose, būtinas apsilankymas Krekenavos turgelyje, bažnyčioje, po šv. Mišių – pasisėdėjimas kavinėje.

Burveliai šiems menininkams iš Vilniaus – tiesiog privaloma būti vieta.