Šokti iki pirmųjų saulės spindulių

Panevėžiečiai ir pasvaliečiai! Skaitykime, mėgaukimės ir džiaukimės jaunosios kūrėjos Vaidos Bubrevičiūtės, iš Pasvalio P. Vileišio gimnazijos, kūryba.

Vaida Bubrevičiūtė (11 kl.)

„Galiu diskutuoti apie žmogaus esybę, apie šį pasaulį, skaityti knygas ir mėgautis ramybe, linksmintis su draugais ir šokti iki pirmųjų saulės spindulių. Neatsiejama mano gyvenimo dalis – muzika. Keliauti nesirenkant, ar miegosiu palapinėj po atviru dangumi, ar minkštoj viešbučio lovoj, – vienas iš mano laisvalaikio praleidimo būdų. Taip pat man svarbu, kad visada turėčiau galimybę užsirašyti užklydusią mintį, nes jei spėsiu ją pagauti, ji gali tapti geriausiu mano kūriniu. Esu nuoširdi: jei myliu, tai myliu visa širdimi, jei kažką jaučiu, tai jaučiu visa savo siela.“

TRYS ESĖ

Apie debesis

Važiuodama miesto autobusu, netyčia nugirdau, atrodo, visiškai nereikšmingą anūkės ir močiutės pokalbį.

– Močiutė, ar debesys valgomi?

Ir tada mano pačios akys nuklydo link dangaus, link debesų, link saulės.

Kiek mums daug reiškia dangus…

Kai mylim, naktimis skaičiuojam žvaigždės, na, tam nebūtinai reikia įsimylėti, bet įsimylėjus naktys įgauna kitas prasmes, ir žvaigždės tampa kitokios…

Dangumi, nardydami tarp debesų, skrendam į kitas šalis… Danguje ieškom žmonių, kurie jau išėjo, kad galėtume su jais pasikalbėti. Nerandam, bet kalbamės, nes žinom, kad jie ten, tai jaučiam.

Į dangų krypsta siela.

O kartais užsimerkę mėgaujamės saulės šviesa.

– Ne, debesys nevalgomi…

Vasarą, kai mano plaukai vėl pajus šiltą, švelnų ir nerūpestingą vėją, numesiu plaukų gumytę toli. Tegul plaukų sruogos ir vėjas liečiasi, tarsi įsimylėjėliai liečiasi rankomis.

Kai mano oda vėl pajus saulę, jos bučinius, šiltus ir pilnus visko, kas telpa į vieną per daug nuvalkiotą žodį „meilė“, užsivilksiu suknelę. Tą pačią suknelę, kuri tegul primins tai, ką turėjau, turiu ir turėsiu.

Atsisėsiu ant žemės ten, kur kojos taip tvirtai prieš sekundę stovėjo.

Užsimerksiu. Tegul niekas nedrįsta trukdyti.

Noriu pasinerti ten, kur žmogui ne vieta. Noriu pasinerti ten, kur gali užuosti žolės kvapą – ne nupjautos, nes žolę nupjauna žmogus, o tos žolės kvapą, kuri auga, niekieno netrukdoma ir neliečiama.

Noriu išjausti kiekvieną garsą, sklindantį iš paukščių, kurie nejaučia ribų ten, kur nelemta nejausti ribų žmogui, – danguje. Gamtos giesmininkai giedos, tarsi manęs čia ir nebūtų. Jiems nesvarbu, ar jų klausosi, ar ne, jie gieda ne dėl žmonių dėmesio, jie to iš žmonių net nenori sulaukti.

Noriu bent pabandyti pajausti medžius. Pasisemti to, ką jie įgijo per amžius. Aš per maža, kad supračiau, bent pabandysiu suvokti tą išmintį, kurią įgijo ne per vieną dieną.

Bet medžiai per dideli ir per daug išmintingi, kad kreiptų į žmones dėmesį. Aš taip pat žmogus, aš taip pat jų dėmesio nesulauksiu. Jie čia buvo, kai manęs dar nebuvo, jie čia bus, kai manęs nebebus.

Bet atsimerkdama suprasiu, kad noriu atsistoti ir juoktis, džiaugtis, bendraut, šokt ir galbūt net verkt šiam pasauly, kur žmogui ir vieta.

Aš juk žmogus.

Iki giliausių gelmių pažįstama vieta.

Šimtus rytų ir naktų matytos kambario sienos su tais pačiais prieš dešimt metų klijuotais plakatais, kurių tiesiog nesinori nuplėšti, nes… tiesiog tegul būna.

Lova, ant kurios praleidi šimtus naktų ir rytų. Nesvarbu, ar tos naktys pilnos sapnų, ar persmelktos nemigos. Nesvarbu, ar tie rytai kupini įkvėpimo, ar noro pagulėti kuo ilgiau.

Tas pats veidrodis, prieš kurį stovi ryte, kai taip įnirtingai spintoje ieškai, ką apsirengti, o ypač jei rytas ypatingas ir žinai, kad būtent šiandien reikia atrodyti ne taip, kaip visada, bet geriausiai, nei kada atrodei. Tas pats veidrodis, prieš kurį stovi vėlai vakare arba naktį, kai reikia pašalinti akių tušo likučius nuo blakstienų ar tiesiog išsišukuoti plaukus. O gal tiesiog stovi ir bandai suprasti, kas ką tik įvyko, ar tiesiog, žiūrėdama į savo atvaizdą, įžvelgti ir pamatyti tave.

Megztinis, kurį šią akimirką dėvi. Jauti sesers meilę – ji šį megztinį ką tik prieš dieną pabaigė megzti.

Žvilgsnis užstringa prie galvos atvaizdo. Galva, kurioje telpa tiek daug… Kurioje girdi dainų žodžius… „Kaip gera negirdėt tavęs…“ O kitą sekundę: „Todėl šiąnakt grįžtu, / Kad apkabinčiau tave…“ Girdi įvairiausius sakinius, žodžius, sąskambius, prisimeni datas…

Žvelgi į save kaip į visumą. Tai kūnas, tai visuma, kuri jaučia šilumą ir šaltį, myli ir nekenčia, džiaugiasi ir liūdi. Reaguoja į prisilietimus ir juos prisimena.

Visa tai susideda į žmogų.

RYTAS

Netrukus vėl pajusiu prasiskverbiančią šviesą pro savo kambario langą, kuris nukreipia mano žvilgsnį į rytų pusę. Saulė vėl patekės. Vėl įvyks šis stebuklas. Tas tyras ryto stebuklas. Man ir vėl bus suteikta galimybė tai išgyventi.

Ir štai nauja diena, nauja galimybė.

Vėl rytui būsiu dėkinga už galimybę viską patirti iš naujo. Vėl galėsiu rinktis, ar pasinaudoti man šia suteikta teise, o gal pasirinksiu viską praleisti iki kito ryto, kai vėl prasidės iš naujo…

O gal šis rytas tebūnie užpildytas ne mano pasirinkimais, svarstymais ar mintimis, o tiesiog stebuklas.

Tebūnie. Šiam rytui leisiu būti svarbesniam už tai, kas susiję su manimi.

Dabar jo laikas.