-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors pavasaris šiemet visai neskuba, vieno garsiausių šalies selekcininko namus Panevėžyje ir botanikos sodu virtusią sodybą Karsakiškyje jau puošia šeštą dešimtmetį skaičiuojanti japoninė magnolija ir tarsi vandens lelijos prieš saulę galvas keliančios sangvinarijos, dar vadinamos kraujo gėlėmis. A. Gražio kolekcijoje – įvairiausių retų žiedų margumynas, bet būtent šios gėlės – selekcininko pasididžiavimas pavasarį.
Baltais žiedais aplipusi karališkoji pavasario karalienė – japoninė magnolija Panevėžyje, A. Gudonio gatvėje, iš tolo traukia praeivių žvilgsnius. A. Gražys juokiasi, kad žmonės net iš savo mašinų išlipa pasigrožėti šiuo baltu reginiu. Netrukus žiedelius turėtų išskleisti ir jos giminaitė, tik šioji apsipils sprindžio dydžio dramblio kaulo spalvos žiedais.
„Tikrai galiu sakyti, kad mano kieme auganti japoninė magnolija – seniausia Lietuvoje. Prieš šešiasdešimt metų ją parsivežė mamytė iš Kauno botanikos sodo. Pati tikriausia baltoji Panevėžio nuotaka“, – šypsosi A. Gražys.
Selekcininko namų kieme augančiu grožiu gali grožėtis visi pro šalį einantieji, o patekti į Kaubariškio soduose jo privatų botanikos sodą gali ne kiekvienas. Net penkiuose kolektyvinio sodo sklypuose gėlės ir dekoratyviniai medžiai susodinti taip, kad akis ir širdį džiugintų praktiškai visus metus – nuo pavasario iki pirmųjų šalnų.
Panevėžiečio kolekcijoje – nesuskaičiuojamos gėlių ir dekoratyvinių medžių rūšys ir veislės. Kaip sako pats A. Gražys, yra visokių retenybių rinkėjas. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Dangaus debesis praplėšus saulės spinduliams, panevėžiečio botanikos sode jau galvas kelia kanadinės sangvinarijos – vienas rečiausių augalų Lietuvoje. Iš tolėliau atrodo, kad tai vandens lelijos, tačiau akinamo baltumo gėlės dar vadinamos kraujo gėlėmis. Kaip pasakojo A. Gražys, sangvinarijų tėvynė – Šiaurės Amerika. Kaip Lietuvoje pavasarį miškas nusidažo mėlynai nuo žibučių, taip Amerikoje galvas kelia sangvinarijos. Tik laukinėje gamtoje jos yra tuščiavidurės, kaip lietuviškosios plukės, o sukultūrintos sangvinarijos džiugina maždaug 5–7 centimetrų pilnaviduriais žiedais. Tiesa, toks grožis trunka vos porą savaičių – vėliau iki pirmųjų šalnų belieka žali kaip klevo lapai.
„Net akys bijo to žiedų baltumo. Vos pora savaičių – ir šito balto kilimo nebėra. Kaip ir žmogaus gyvenimas – čia yra, čia jau nebėra“, – palygina selekcininkas.
Nors sangvinarijos nėra reiklios gėlės, Lietuvoje jos vis dar labai retos. A. Gražys svarsto, kad galbūt lietuvio kišenei per brangios. Olandai už jų gumbelį prašo iki dešimties eurų. Panevėžietis šias gėles prieš keturis dešimtmečius atsivežė iš Maskvos botanikos sodo. Kelerius metus sangvinarijų pirkti pas jį vykdavo kaimynai latviai. O pernai apie du šimtus sangvinarijų gumbų selekcininkas padovanojo Kauno botanikos sodui.
„Sangvinarija unikali ne tik savo akinamai baltais žiedais, bet ir gumbais. Lūžus šakniagumbiui, ima bėgti skystis, kuris labai panašus į kraują. Indėnai šiuo krauju tatuiruodavosi savo veidus ir visą kūną“, – kodėl baltažiedė pelnė kruvinosios gėlės vardą, pasakoja A. Gražys.
Apie kiekvieną savo augalėlį gėlininkas galėtų pasakoti valandų valandas. O jų panevėžiečio soduose – nesuskaičiuojama daugybė: ežiuolės, triliumai, džefersonijos, kininės žibutės, pilnavidurės raktažolės iš Anglijos karališkojo botanikos sodo, bijūnai, ženšeniai, tulpmedžiai bei daugybė įvairių kitų veislių, formų bei spalvų gėlių ir retų medžių. Vien viendienių panevėžiečio kolekcijoje – apie 300 rūšių, kai kurios jų – išvestos paties selekcininko. Pasak A. Gražio, vakariečiai ne tik grožisi gėlėmis, bet ir jas valgo. Našlaitės, raktažolės, nasturtos puošia stalus ir lepina skrandžius. O gražuolės viendienės – tikras delikatesas.
„Jeigu atvažiuoja amerikiečiai ar olandai, tai tik saugok viendienių kolekciją! Nebeliks nė vieno pumpurėlio. Jeigu jau įsileidai svetimšalius, reikia „daboti“ savo turtą. Pats ragavau – tikrai skanu“, – juokiasi A. Gražys.
Panevėžietis pasakojo, kad šiemet po keturiasdešimt metų į gimtinę, Kaubariškio sodus, pagaliau grįžo ir ‘Sabonis’. Ne legendinis krepšininkas, o paties A. Gražio išvesta ir į Lietuvos rekordų knygą įtraukta pati didžiausia jurginų veislė. Panevėžiečio teigimu, jurginai kai kada pranoksta ir pačią krepšinio legendą – siekia iki 2,5 metro.
„Prieš keturis dešimtmečius ‘Sabonį’ padovanojau Kauno botanikos sodui, o šiemet lauktuvių gavau kelis gumbelius savo paties išvestos jurginų veislės. Pamenu, niekaip nepavyko rasti pavadinimo. Kartais lengviau naują veislę išvesti, negu sugalvoti jai pavadinimą. Vilniaus botanikos sodo gėlininkystės skyriaus įkūrėja Danutė Dainauskaitė jį ir pakrikštijo ‘Saboniu’, – pasakojo A. Gražys.
Selekcininko kolekcijoje – vien per tūkstantis naujų jurginų veislių rūšių. Vienos veislės išnyksta, kitos gimsta. Į Lietuvos gėlininkystės istoriją jau įėjo ne tik garsusis ‘Sabonis’, bet ir didžiajai teatro legendai režisieriui Juozui Miltiniui sukurtas jurginas. Kaip ir mėgo maestro – geltonos spalvos. Būtent šis jurginas 1993 m. Štutgarto pasaulinėje parodoje pelnė sidabro medalį.
Kaip pasakojo A. Gražys, J. Miltinis ir kiti senosios aktorių plejados atstovai jo namuose buvo gana dažni svečiai. J. Miltinis tiesiog dievino A. Gražio mamos keptą veršio kumpį. Selekcininko mama buvo nuostabi šeimininkė, be kurios rankų nepasieidavo panevėžiečių vestuvės. O pats A. Gražys maestro paskatino auginti tuo metu itin retus juoduosius pomidorus. Dabar net ir pačių egzotiškiausių veislių sėklų galima užsisakyti kad ir internetu, o prieš penkis dešimtmečius įmantresnės sėklos keliaudavo iš rankų į rankas arba būdavo galima gauti tik botanikos soduose. A. Gražys tuo metu mokėsi Kaune ir botanikos sode, prieskoninių augalų skyriuje, atliko praktiką.
Prieš keliaudamas namo į Panevėžį, per praktiką prisirinko įvairiausių rūšių pomidorų: mažų, didelių, oranžinių, net juodų.
„Parvažiavau namo, žiūriu, prie vartelių stovi „Volga“. J. Miltinis, Vaclovas Blėdis, Julija Blėdytė sėdi prie stalo ir visi pietauja. Mama papjaustė ir mano atvežtų pomidorų. J. Miltinis visuomet valgydavo labai kultūringai, tai tuos juoduosius pomidorus gražiai nustūmė į šoną. Bet mama, matydama tokią jo reakciją, primygtinai prašė paragauti tų papuvusių pomidorų“, – pamena A. Gražys.
Paties J. Miltinio nuostabai, atvežtiniai juodieji pomidorai buvo tokie skanūs, kad maestro pats panoro jų užsiauginti. Valstybė J. Miltiniui buvo skyrusi kolektyvinį sodą Piniavoje. Ten jis ne tik namuką pasistatė, bet ir daržovių užsiaugindavo.
„Kasmet turėdavau važiuoti į Kauno botanikos sodą ir J. Miltiniui parvežti būtent tų juodų pomidorų daigų. Su Nijole Blėdiene pasodindavome, tuomet J. Miltinis visiems girdavosi, kad ir jis turėsiantis labai skanių pomidorų“, – pasakoja panevėžietis.
A. Gražys ir jo mama rūpinosi ne tik J. Miltinio skrandžiu, bet ir tuo, kad atvykęs pas juos į svečius turėtų kuo pasigrožėti. Gražių šeimos kieme visuomet žydėdavo geltoni narcizai ir tulpės. Pasak A. Gražio, į svečius užsukęs J. Miltinis, susinėręs rankas už nugaros, pirmiausia pasivaikščiodavo kieme ir pasigrožėdavo geltonais žiedais. Maestro už tokį rūpestį taip pat neliko skolingas – davė žodį, kad kol bus gyvas, teatro fojė A. Gražys galės rengti savo gėlių parodas kada tik panorės.
„Suspėjau surengti tik vieną vienintelę parodą. Ir labai liūdna, kad tai buvo paskutinis kartas, kai bendravau su Vaclovu Blėdžiu – praėjus vos porai dienų nuo parodos jau ėjome su juo atsisveikinti“, – pamena A. Gražys.
Selekcininkas atvirauja, kad beveik visi teatro žmonės labai mėgo gėles, todėl nemažai jo išvestų naujų veislių pavadintos jų vardais.
Gėlininkas svarsto, kad galbūt jau ir pačiam reikėtų kiek mažiau dirbti, nes ir metai nebe tie, ir sveikata ne geležinė, tačiau trauka gėlėms per daug stipri. Nuo balandžio vidurio iki spalio jis beveik visą laiką gyvena soduose. Didžiulę plantaciją augalų padeda nuravėti viena padėjėja, o visais kitais darbais rūpinasi pats.
„Čia kaip „pijokui“ gerti. Sveikatos nebeturiu, bet akys mato ir vis negaliu sustoti. Visą amžių su gėlėmis, kitaip negaliu. Viso velnio pilna pas mane, bet toks jau esu – visokių retenybių rinkėjas“, – šypsosi A. Gražys.
