-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Ten, kur bėga platus kelias,/ Smilgom apsėti laukai./ Skamba linksmas vaikų juokas – Smilgių mokykla čionai“, – taip žaismingai prisistato Panevėžio rajono Smilgių gimnazijos bendruomenė.
Pievų ir laukų augalas smilga šiame ketureilyje minimas neatsitiktinai. Sakoma, kad būtent dėl gausiai šiose vietovėse vešėjusių įvairiausių smilgų ir kilo miestelio pavadinimas. Beje, jo herbe taip pat karaliauja smilgos – keturios sidabro spalvos linguoja žaliame fone.
Smilgių kultūros centro direktorė Lina Narkevičienė pasakoja vietiniams žinomą legendą apie kadaise pro tas vietas vežimu važiavusį žydą, kurį nustebino tokia smilgų gausa. Susižavėjęs jis pradėjo aikčioti ir bendrakeleiviams rodyti: „Ui, smilgi, smilgi“. Taip, sakoma, ir atsirado šiame krašte Smilgių gyvenvietė.
Reikia pastebėti, kad šis vėjyje siūruojančių smilgų žavesį įvertinęs prekeivis, ko gero, važinėjo po visą Lietuvą. Nes Smilgių visuose Lietuvos regionuose pribarstyta gausiai. Smilgiai yra ir Vilniaus, Zarasų, Pasvalio, Kupiškio, Marijampolės, Telšių ir kituose šalies rajuose.
L. Narkevičienė sako, jog Panevėžio krašto smilgiečiai jau senokai puoselėja mintį sukviesti visų Smilgių atstovus, pabendrauti su jais, papasakoti vieni kitiems apie savųjų Smilgių gyvenimą. O Panevėžio rajono Smilgiai bendravardžiams svečiams turėtų ką parodyti.
Smilgių Šv. Jurgio parapijos bažnyčia – vienas vertingiausių respublikinės reikšmės architektūros paminklų.
Pirmiausia turbūt pakviestų atvykėlius aplankyti Smilgių Šv. Jurgio parapijos bažnyčią – vieną vertingiausių respublikinės reikšmės architektūros paminklų.
Juk ir miestelio kūrimosi pradžia susijusi su bažnyčios istorija. Dviejų pirmųjų bažnyčių jau seniai nebėra, o ši, dabartinė, trečioji Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1764 metais iš kirviais tašytų pušinių rąstų, sunertų išpjovomis – ji trinavė, kryžminio plano. Bažnyčios viduje – įspūdingas centrinis altorius, kelių kartų tautodailininkų darbas, kurį 1873 metais baigė meistras Jonas Balčius-Balčiauskas.
Šventoriaus kampe – originali bažnyčios varpinė, pastatyta 19 amžiaus pabaigoje. Pasakojama, kad ji buvusi sumontuota per vieną naktį, nes carinė valdžia nedavė leidimo jos statybai. Įdomu, jog spaudos draudimo metais knygnešiai šioje varpinėje slėpė lietuvišką spaudą.
Knygnešiai – ypatingas Smilgių krašto pasididžiavimas. Čia aktyviai veikė iš Valiliškių kaimo kilęs knygnešys Antanas Bataitis, iš Rimiškių kaimo – Jurgis Klykūnas. Be jų, beveik kiekvienas didesnis šių apylinkių kaimas turėjo savo knygnešį. Miestelio centre ir dabar stūkso medinis paminklas bene žymiausiam iš visų knygnešių – A. Bataičiui (1854–1930).
Papasakotų smilgiečiai svečiams ir apie iš Puziniškio kilusią ir ten gyvenusią prozininkę, publicistę, visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kitus garsius savo krašto žmones.
Ir smagų koncertą galėtų surengti. Smilgiuose groja, šoka ir dainuoja visas būrys meno kolektyvų, tarp jų ir savo krašto vardu vadinamų – liaudiškos muzikos kapela „Smilgenė“, šokių kolektyvas „Smilgė“.
Visos Lietuvos Smilgių suvažiavimas galėtų vykti garsiojoje Smilgių etnografinėje sodyboje. Čia vietos užtektų ir Žemaitijos, ir Suvalkijos, ir Dzūkijos, ir saviems – aukštaičiams smilgiečiams.
Daug permainų, įvykių ir likimų praėjo šia Smilgių gatvele.
Takeliu pro vartelius, pro koplytstulpį atėjęs į Smilgių etnografinės sodybos-muziejaus teritoriją gali pasijusti tarsi visai į kitą laikmetį patekęs. Prieš keturiasdešimt metų įkurtoje etnografinėje sodyboje – šeši senoviniai pastatai. Čia yra gyvenamasis namas, kalvė, klėtis, kluonas, tvartas ir pirtis.
Kaip pasakojo L. Narkevičienė, beveik visi pastatai anksčiau stovėjo kitur, bet nelabai toli nuo Smilgių, Panevėžio rajone. Klėtis čia atvežta iš Molainių, tvartas iš Karsakiškio, klojimas iš netolimo Ažagų kaimo, o kalvė – iš Utėnų ir tik pirtelė iš kaimyninio Radviliškio rajono.
Etnografinė sodyba pirmuosius lankytojus pakvietė 1979-aisiais. Aktyvus šio muziejaus atsiradimo iniciatorius buvo dabartinis Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Pranscevičius, idėją kurti praeitį primenančią sodybą aktyviai palaikė ir padėjo kolūkio pirmininkas Stasys Trumpauskas.
Svarbiausias etnografinės sodybos statinys – gyvenamasis namas, anksčiau priklausęs Elzbietai Špokauskienei, atvežtas iš labai netolimo Kiaunežių kaimo.
Senoji namo savininkė ilgus metus jame gyveno, užaugino aštuonis vaikus. Kai melioracija artėjo ir buvo aišku, jog namą vis tiek teks nugriauti, E. Špokauskienė jį pardavė kolūkiui nusikelti.
Troba buvo nukelta ir į Smilgius atvežta, pastatyta taip, kaip stovėjo savame kaime – jos vidus taip pat nepakitęs. Dabar čia lankytojams demonstruojami baldai, rakandai atvežti iš įvairių vietų.
Etnografinės sodybos ekspozicija atkuria autentišką 19 amžiaus valstiečių buitį, o vykdant edukacines programas lankytojus supažindina su ano meto amatais.
Nuo 2000 metų sodyboje veikia mokymo programos „Senojo kaimo buitis, darbai ir pramogos“, skirtos moksleiviams. Plačiausiai pristatomi žemdirbystės įrankiai, padargai bei kalvystės amatas. Galima išmokti ir nagines susiraukti.
Šiais laikais pastatai buvo atnaujinti, nendrėmis perdengti stogai, atstatytas klojimas.
Ten, kur dabar įsikūrusi Smilgių etnografinė sodyba, praeityje pastatų nebuvę.
Čia plytėjo stambaus ūkininko Dirsės sodas, o jo sodybos pastatai buvo kiek toliau. Senojo sodo obelys ir dabar dar kelios yra išlikusios, pasodinta ir naujų medžių.
Gera ir jauku senojo kaimo sodyboje. Šiltuoju metų laiku čia vyksta daug įvairių šventinių renginių, susitikimų.
Prie Smilgių etnografinės sodybos-muziejaus pasitinka medinės skulptūros.
Dabar atvažiuojančius į Smilgius pasitiks prieš keletą dienų atidengtas paminklinis akmuo, žymintis pirmąją vardo paminėjimo datą – 1554 metus. Tad šiais metais Smilgiai mini 465 metų sukaktį.
Šio akmens, gražaus miestelio akcento, atsiradimo iniciatoriai – Smilgių gyventojų bendruomenė „Bitė“.
Kraštotyrininkas Petras Juknevičius teigia, kad nors nemažai apie Smilgius parašyta, nedaug kur užsimenama, kad iš pradžių tai tebuvęs tik nedidelis kaimas.
Žinoma, kad 16 amžiuje čia būta tik dvaro ir kaimo. Ir tik 17 amžiuje pastačius bažnyčią, pradėjo plėstis, tapo miesteliu. Štai 1764 metais Smilgiuose suskaičiuota 15 sodybų su 120 gyventojų.
Apie Smilgius užsimenama ir 1873 metais išleistame „Rusijos imperijos geografiniame-statistiniame žodyne“. Jame rašoma, kad Smilgiai – miestelis prie pašto kelio į Šeduvą. Jame 133 gyventojai. O štai 1903 metų duomenimis, Smilgiuose jau buvo 52 sodybos su 409 gyventojais.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad balotas ir miškingas Smilgių kraštas suvaidino nemažą vaidmenį 1863–1864 metų sukilime. 1863 metų lapkričio 7 dieną tarp Smilgių ir Pociūnų, greičiausiai Karizniškio vietovėje, Otono Kognovickio vadinamasis skrajojantis raitelių būrys užpuolė leibdragūnų Pskovo pulko karinį transportą ir paėmė keletą pūdų švino bei gelumbės.
Dėl to M. Muravjovo generolui leitenantui Maideliui buvo įsakyta „sunaikinti tą kaimą, kurio gyventojai davė prieglobstį sukilėliams, užpuolusiems transportą, ir apdėti padidinta kontribucija tos apylinkės lenkų kilmės dvarininkus“.
Atrodo, kad gyventojai buvo ištremti iš Pociūnų ir Pakalniškių kaimų.
P. Juknevičius pasakoja, kad Smilgių apylinkėse 1863 metų pabaigoje ir 1864 metais veikė Rusijos armijos karininko T. Moravskio vadovaujami sukilėliai. Manoma, kad Moravskiai turėjo dvarelį Pažvėriniuose, netoli Smilgių. Juk tą vietovę vyresni gyventojai tebevadina Murauskyne.
O sukilimo metu karinė vadovybė, sužinojusi, kad T. Moravskis yra miške prie Smilgių, birželio 8 dieną pasiuntė ten kazokų ir pėstininkų. Miškui apsupti buvo suvaryti aplinkinių kaimų valstiečiai. Sukilėliai, pasitikėdami valstiečiais, prasiveržė pro jų grandinę ir pabėgo į Eimuliškių mišką. Čia, netoli Puziniškio, yra miške ir kalvelė, iš visų pusių apsupta pelkių. Joje ir slėpėsi paskutiniai T. Moravskio būrio kovotojai.
Kadangi Smilgių krašto gyventojai slėpė sukilėlius.
Šios sodybos lankytojai gali savo akimis pamatyti, kaip praeityje gyveno protėviai.
Valdžia už T. Moravskio sugavimą žadėjo 100 rublių premiją, o už jo slėpimą gyventojams grasinta susidorojimu. Tačiau sukilėlių vado taip ir nesugavo.
1864 m. rudenį T. Moravskis emigravo į užsienį. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje. Carui Aleksandrui III paskelbus amnestiją, jis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Pažvėriniuose.
Seni žmonės yra pasakoję, kad „senukas ligi pat karsto dėvėjo karišką kepurę, buvo gana linksmo būdo, daug kalbėdavo, mėgdavo „įsišnapsuoti“. Nemažo ūgio, status, norint ir senų metų buvo, tačiau kareiviškos išvaizdos nebuvo pametęs, tikras aras“.
T. Moravskis mirė 1899 m., palaidotas Smilgių kapinėse. Bet kapas nesurastas. Galėjo būti palaidotas ir Pažvėrinių kapeliuose, kurie sunaikinti.
„Daug rūpesčių sukilėliai kėlė Klovainių dvare apsistojusiam apskrities viršininkui Vardochlebovui. Iš archyvinių duomenų žinome, kad Klovainiuose sukilėliai sunaikino iš teismo tardytojo paimtas 75 tardymo bylas“, – pasakoja P. Juknevičius.
Žinoma, kad sukilėliai lankydavosi ir Petkevičių namuose Puziniškyje. Kartą sukilėliai vos nepakorė daktaro J. Petkevičiaus, ir tik dėka mokslo draugo jis liko gyvas. Apie žymųjį daktarą išlikę užrašyti rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės prisiminimai: „Tėvelio, ypač kaip gydytojo, buvo labai sunki padėtis. Tekdavo ir sužeistus rusus gydyti, o ką besakyti apie sukilėlius, kuriems visa širdimi buvo atsidavęs.“
