-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Neapykanta gali akmenis tvirtovei suritinti, bet namai čia statomi tik su šypsena. Būtent taip vis gražėja ir gražėja Smilgiai. Ypač puoštis pamėgo pačioje miestelio pradžioje įsikūrę žmonės, kartu jie sugalvoja netikėčiausių idėjų savo gyvenamajai vietai padabinti ir praeiviui pradžiuginti.
„Taip išėjo, kad jau kelerius metus gyvenu mokytojų kvartale – aplink vien pedagogai ir visi labai tvarkingi, darbštūs. Tenka pasitempti ir man“, – sako gražiausiame Smilgių skersgatvyje prieš trejus metus apsigyvenę jaunas vyras Vidas Šiaučiulis.
Trisdešimt ketverių smilgietis, kiek įmanydamas, prižiūri savo būstą. Bet čia atsikraustęs pirmiausia turėjo išvaduoti pastatus iš krūmynų ir dilgėlynų.
Šiandien kuklus medinis namas – tikras šeimininko pasididžiavimas, plačius balkonus vasarą jis papuošia daugybe gėlių, nuolat prižiūri kiemo veją ir neleidžia nė šiukšlytei ant jos nukristi.
Tačiau V. Šiaučiulio gyvenimas ne visada buvo toks tvarkingas ir švarus, kaip dabartinis jo kiemas. Su dar trim vaikais jis augo gretimame Sujetų kaime, itin vargingoje šeimoje, kur karaliavo alkoholis, o apie atžalų lepinimą nė kalbos nebuvo.
Sulaukęs trylikos Vidas paliko namus ir jo niekas net nepasigedo.
„Netoli gyveno moteris, kuriai tai uogų nunešdavau, tai dar ką padėdavau, taip ir likau pas ją globotiniu. Vėliau abu persikėlėme kitur, o tėvai manęs nė nepasigedo – žinojo, kad esu, ir tiek“, – be jokio liūdesio šiandien pasakoja smilgietis, kuriam dabar tenka pačiam būti savo gelbėtojos globėju.
Mat moteris paseno ir sunkiai įstengia savimi pasirūpinti. Kartu su globėja persikėlęs į Smilgius V. Šiaučiulis dabar daugiausia dėmesio skiria jai ir laiko galvoti apie savo šeimą nelabai turi.
Tačiau kitaip būti negali – Vido globėja galbūt ir išgelbėjo šį žmogų nuo tėvų likimo.
„Retkarčiais ir aš išgeriu, nesu blaivininkas, bet nuo alkoholio stengiuosi laikytis kuo toliau“, – atvirauja Vidas.
Pragyvenimui vyras užsidirba plušėdamas pas ūkininką. Pašnekovas prisipažįsta aukštų mokslų nebaigęs, bet tai nereiškia, kad jis toli nuo dvasinių ir kultūrinių reikalų.
Prieš penkerius metus Vidas atrado teatrą. Iš pradžių jį teko raginti prisijungti prie miestelio vaidintojų, bet dabar vyrui tai mieliausia veikla.
Nors Asta juokauja, jog vyras Valdemaras pradėjo kalvystę taupydamas – nukalė rožę, kad nereikėtų dažnai pirkti gėlių – jo darbais išpuošta sodyba traukia visų akį.
„Netrukus turėtų atvykti mūsų įvertinti, stebės, kaip vaidiname – mums tai labai svarbu“, – teigia pašnekovas, dalyvaujantis dramos kolektyvo „Saulėgrįža“ veikloje.
Su bičiuliais jis dabar vaidina pagal Žemaitės apysaką pastatytą spektaklį „Petras Kurmelis“, kur tikras viengungis gavo merginų mėgėjo Pranuko vaidmenį. Realiame gyvenime Vidas labai skiriasi nuo savo herojaus.
„Man tikrai buvo nelengva perteikti šitą vaidmenį“, – sako V. Šiaučiulis, bet kartu priduria, kad su scena į jo kasdienybę ateina ir daugiau dėmesio iš merginų.
Apskritai, pasak smilgiečio, svarbiausia, kad teatre jis gali mėgautis bendravimu, kultūra ir nepažintais dalykais. O kad šių vertybių galėtų semtis dar daugiau – įsijungė į Sujetų ir Smilgių kaimo bendruomenes.
„Mes juo labai didžiuojamės, koks neįtikėtinas žmogaus pasikeitimas“, – gerų žodžių apie savo kaimyną negailėjo vadinamajame mokytojų kvartale gyvenanti Smilgių kaimo bendruomenės „Bitė“ pirmininkė Asta Kačarauskienė.
Prieš porą metų Smilgių gimnazijos direktorė labai nenoromis priėmė pasiūlymą burti vieningai veiklai savo gyvenvietės žmones. Jų dabar bendruomenėje apie 180.
Tačiau naujos vadovės idėjos greitai išjudino šį sunkų vežimą. Per paskutinį Smilgių kraštiečių suėjimą iš įvairių miestų ir šalių į gimtinę suvažiavo kone trys šimtai svečių. Pro jų akis, aišku, nepraslydo ir sparčiai besipuošianti Panevėžio gatvės atkarpa.
Jos gražiajame trikampyje gyvenančios bendruomenės pirmininkės namai išsiskiria kalviška puošyba, o visą šį grožį – nuo tvorų, vartų iki kiemo dekoracijų – kuria autobuso vairuotoju dirbantis Astos vyras Valdemaras.
„Pirmiausia jis man nukalė geležinę rožę, kad nereikėtų dažnai gėlių dovanoti, tada pamatėme, kad neblogai pavyko, ir vyras užsikabino“, – juokiasi A. Kačarauskienė.
Tačiau sutuoktinis sako, kad idėjų siūlo žmona, o jis tik ieško galimybės prašymus įgyvendinti. Kalvyste smilgietis susidomėjo prie dešimtmetį, daug ką pasigamina namuose, tik žaizdro darbų atlikti važiuoja pas draugą į Bernatonius.
„Tai nėra mano specialybė, aš tik mėgėjas. Kaip išeina, taip ir darau, nors planuoju turėti ir savo žaizdrą“, – sakė pašnekovas.
Vidas ne tik puošia namą bei prižiūri aplinką, bet ir nebe įsivaizduoja savo gyvenimo be vaidybos dramos kolektyve „Saulėgrįža“. M. Garucko nuotr.
Šiuo metu Valdemaras savo dirbtuvėse konstruoja naują metalinį stovą bendruomenei. Ant tokio dirbinio kraštiečiai per šventes galės kurti laužą ir virti skanėstus svečiams.
Savo namų puošyba pašnekovas labiausiai susidomėjo tik atsikraustęs į Smilgius. Išpuoselėta sodyba, kur dabar gyvena dviese žmona (vaikai užaugo ir paliko tėvus), anksčiau buvo miestelio paštas. Jame dirbo ir pačios Astos tėvas, jo buvusiame tvarte nauji šeimininkai įsirengė jaukią poilsio oazę.
„Šitie vyrai – tikri darboholikai, jie nemoka būti be darbo“, – V. Šiaučiulį ir V. Kačarauską gyrė dar viena jų kaimynė, buvusi Smilgių mokyklos pedagogė ir miestelio šviesuolė Aldutė Vaičiūnienė.
Tame pačiame grožio trikampyje ji kartu su vyru, tautodailininku Kęstučiu prieš dvejus metus savo namuose atidarė tapybos darbų galeriją.
Beveik penkis dešimtmečius per gyvenimą kartu žengiantys sutuoktiniai – netipiniai senjorai. Sukaupę didelę K. Vaičiūno kūrybos kolekciją, jie nusprendė nelaikyti jos palėpėje ir pakvietė meno mėgėjus pažiūrėti teptuku perteiktų gamtos peizažų, kuriuos autorius iš naujo pamatė tik išėjęs į pensiją.
„Atvyksta lankytojų, buvo per Smilgių krašto šventę, žmonės stebisi ir kai kurie dar nežino, kad čia yra dailės galerija. Vyras gavo pasiūlymą savo parodą rudenį pristatyti Vilniuje“, – sakė A. Vaičiūnienė.
Kalbėdami apie savo kūrybingą ir gražią kaimynystę visi pašnekovai nejučia suėjo į savo „Bermudų“ trikampio centrą. Čia pačiame viduryje puikuojasi eglė, šalia kurios per kiekvieną didesnę šventę vyksta stebuklai.
„Žiemą tai – mūsų kalėdinė eglė, per Velykas šalia pritūpia mediniai kiškučiai, Verbų sekmadienį jų rankose atsiranda verbos. Miestelio svečiai dažnai sustoja čia nusifotografuoti, o mums tai – darnios kaimynystės ženklas“, – teigė kalbinti smilgiečiai.
Komentarai
-
- :-D
- 20:07 2019.08.07
-
- Valerija
- 22:51 2019.08.07
Rodyti visus komentarus (2)Už pirmininkės asmeninius ar bendruomenės pinigus ši reklama?
Daugiau tokių straipsnių apie kaimus, o tai dabar toks bjaurus ir kvailas stereotipas susiformavęs, kad kaimo žmonės prasigėrę ir tinginiai. Ačiū už pozityvumo gūsį!