Šmaikščių miniatiūrų meistrė

Manome, kad šmaikščios ,,Žemynos“ progimnazijos jaunosios kūrėjos Mildos Zigmantaitės miniatiūros ne vienam praskaidrins ūkanotą „kovidiško“ rudens nuotaiką. Tad skaitykite tikrąja to linkėjimo prasme Į SVEIKATĄ!

Milda Zigmantaitė (6 kl.)

„Milda – mažakalbė, santūri. Ir jos kūryba lakoniška, bet įsimenanti, nes labai vizuali. Gamta, kaimas, senelis – toks jos miniatiūrų pasaulis…“ – apie jaunąją kūrėją pasakoja mokytoja Liudmila Putauskienė.

Iš miniatiūrų ciklo „Kaime pas senelį“

Senelis išdykauja

Tą dieną saulutė šildė visus: ir senelį, dirbantį sode, ir senelio namo stogą, ir gėlių žiedus, ir prie būdos snaudžiantį Sargį. Tačiau per patį vidurdienį senelis suirzo – per karšta… Jis atsitiesė, kreivai pažiūrėjo į dangų ir ruošėsi pasislėpti pavėsyje. Bet jo žvilgsnis sustojo ties aviliu. Bitukės irgi kažko neramiai zirzė.

Gal senelis gavo saulės smūgį, jis nutarė biteles paerzinti. Susirado vytelę, įkišo į avilio landą ir pasukiojo. Kas toliau nutiko, geriau nepasakosiu.

Prasimerkė ligonis vakare savo lovoje. Labai perštėjo sutinusius akių vokus, nosį, lūpas. Šiaip ne taip prakalbintas sudejavo: ,,Dabar žinau, kad negalima nagų kišti, kur nereikia, ne tik mažam, bet ir senam.“

Senelis žvejoja

Apniukusią dienelę senelis šildėsi kambaryje su Rainiuku ant kelių prieš jaukiai rusenantį židinį. Rainis kažko nerimo. Gal alkanas? Ir senoliui sukirbėjo mintis nueiti prie upelio ir pagauti žuvies, bent katinui padarys šventę. Tokią apniukusią dieną turėtų kibti.

Atstūmė žydrai nudažytą valtelę, kartu su Sargiuku nusiyrė į upės vidurį. Užmetė meškerę ir laukia… Prabėgo 15 minučių, praslinko visas pusvalandis ir… pagaliau žuvis užkibo. Susijaudinęs senelis vos išlaikė meškerę, valas įsitempė… Bet netikėtai Sargis ėmė taip šėlti, taip siūbuoti valtelę, kad ši pasviro, ir senelis, paleidęs iš rankų meškerę, atsidūrė vandenyje.

,,Nei žvyno, nei žuvies uodegos“, – vos nenusikeikė senolis. Suprato padaręs didelę klaidą – kitą kartą į žvejybą vesis ne išdykusį Sargį, o Rainį.